SUNKIOSIOS LITERATŪROS PARADAS „METŲ VERSTINĖS KNYGOS 2011“ RINKIMUOSE 0
„Visos šios knygos atrodo nuobodžios“, – konstatavo Donaldas Kajokas, kovo 21 dieną Kauno viešojoje bibliotekoje išgirdęs apie pristatytas šešias knygas, kurios pretenduoja į „Metų verstinės knygos 2011“ apdovanojimą. Šią išvadą rašytojas, vertėjas (beje, išvertęs vieną iš pretendenčių „Danielis Štainas, vertėjas“) padarė, kai visos knygos buvo apibūdintos kaip „sunkiai skaitomos“.
Iš tiesų, šį šešetuką, kaip teigė literatūrologė Jurgita Katkuvienė, galima apibūdinti kaip „sunkiąją literatūros artileriją“. Visos knygos išsiskiria ne tik minties gyliu, bet ir kalbos subtilumu, formos paieškomis, kurios gali skaitytoją priversti ilgai pasėdėti šifruojant kalbinius kodus, tekstus ir kontekstus.
Metų verstinės knygos rinkimai vyksta trečius metus iš eilės Lietuvių literatūros vertėjų sąjungos iniciatyva. J. Katkuvienė pabrėžė, kad šie rinkimai skirti ne vertėjams, o skaitytojams, brėžiamos orientacinės gairės, kurios turėtų padėti nepaklysti knygų gausoje. Taip pat siekiama skatinti kokybišką skaitymą, diskusijas. Norima atkreipti dėmesį į vertėjo darbą, kad skaitytojas susimąstytų apie tarpininko tarp kelių kalbų vaidmenį.
Kiekvienais metais Lietuvių literatūros vertėjų sąjungos nariai sudaro verstinių knygų sąrašą, kuriame atsiduria kūriniai, atitinkantys tris kriterijus:
- Knygos originalas turi būti pasirodęs per pastaruosius trisdešimt metų
- Aukšta meninė vertė
- Kokybiškas vertimas, vertėjo darbas
Šiais metais reikalavimus geriausiai atitiko Kaderio Abdolah „Mano tėvo užrašų knygelė“ (vertė Saulė Rygertaitė), Juliano Barneso „Flobero papūga“ (vertė Nijolė Chijenienė), Pawelo Huelle „Mercedes-Benz. Iš laiškų Hrabalui“ (vertė Vytautas Dekšnys), Hertos Muller „Šiandien būčiau geriau savęs nesutikus“ (vertė Antanas Gailius), W. G. Sebaldo „Išeiviai“ (vertė Rūta Jonynaitė), Liudmilos Ulickajos „Danielis Štainas, vertėjas“ (vertė Donaldas Kajokas).
Iraniečio rašytojo Kaderio Abdolah knygoje „Mano tėvo užrašų knygelė“ atskleidžiamas Rytų pasaulio savitumas – derinama religija, istorija, politika. Daug autentiškų, iškalbingų autobiografinių detalių, kurios ne tik atskleidžia, kaip keitėsi, modernėjo Iranas, bet ir leidžia geriau pažinti patį autorių, kaip asmenybę. Tai siužetinis romanas, kuriame pasakojama apie pogrindinę komunistinę veiklą (kurioje dalyvavo ir pats autorius). Skaitytojui glausta, paprasta, aiškia, tačiau ryškia kalba parodoma ir šalies, ir paties žmogaus raida, tobulėjimas. Pasak J. Katkuvienės, Kaderio Abdolah rašymo stilius žavi, nes išvengta didaktikos, autorius nesiekia skaitytojo pamokyti suprasti Rytų kultūrą, jis tiesiog nuoširdžiai pasakoja savo istoriją.
Literatūrologės Dalios Zabielaitės pristatyta Juliano Barneso knyga „Flobero papūga“ yra pati „vyriausia“ iš kitų pretendenčių. Šis romanas išgarsino autorių, kaip tikrą novatorių, nebijantį eksperimentų. Tai postmodernistinis, idėjų romanas, kuris atskleidžia, kuo Floberas reikšmingas istoriniu požiūriu ir aktualus mūsų laikais. Knygos vertėja Nijolė Chijelienė sakė, kad visi geri romanai turi būti autobiografiniai, tuo pasižymi ir šis kūrinys. Veikėjas ieško tiesos, sąlyčio su Floberu, pasitelkdamas didžiojo rašytojo gyvenimą sprendžia savo asmenines problemas. Vertėja tvirtino, kad skaitytojas šioje knygoje tikrai negaus rakto, kuris padėtų gauti atsakymus į iškeltus klausimus. Tačiau, kaip ir veikėjas, pasijus kelyje ir supras, kad svarbiausia yra procesas – prasmės ieškojimas.
Vertėjas Vytautas Dekšnys entuziastingai, su pasimėgavimu ir tikru džiaugsmu pristatė savo verstą Pawelo Huelle knygą „Mercedez-Benz. Iš laiškų Hrabalui“. Joje gražuolė instruktorė moko vaikiną vairuoti. Norėdamas ją sužavėti, o gal tiesiog nutraukti nejaukią tylą, jis ima pasakoti įvairias savo šeimos istorijas. Taip vaikinas atskleidžia visą savo giminės istoriją (taip pat ir Europoje vykusius pokyčius), kurioje pagrindinius vaidmenis atlieka arba įvykių kaltininkais tampa vis kiti automobiliai. Energingą V. Dekšnio kalbą papildė J. Katkuvienė, pridurdama, kad tai tikrasis intertekstualus romanas. Nors atrodo paprastas ir šmaikštus, tačiau jame slypi daug kodų, tekstų ir istorijos, todėl skaitytojas galės mėgautis ne tik gražia, įdomia literatūrine kalba (ir sakiniais, kurie tęsiasi kelis puslapius!), bet ir šifrais, kuriuos turės pats atrasti.
Hertos Muller knyga „Šiandien būčiau geriau savęs nesutikus“ vėlgi nėra lengvai skaitoma. Romane vaizduojama viena moters gyvenimo atkarpa. Veikėja ruošiasi keliauti pas tardytoją, tačiau taip ir nenuvyksta. Kaip teigė J. Katkuvienė, knygoje labai jautriai paliečiami psichologiniai aspektai, artimųjų, šeimos santykis. Preciziška kalba perteikiama aplinka, kuri įtraukia, padeda įsijausti. Šiuo romanu atskleidžiama, kaip diktatūra veikia žmones keliais lygmenimis – ir fiziniu, ir psichologiniu.
W. G. Sebaldo „Išeiviai“ turėtų būti itin aktuali knyga Lietuvoje. Joje pasakojamos keturios gyvenimiškos istorijos, kurias tarpusavyje jungia pasakotojas. Jį norisi gretinti su autoriumi, bet, kaip teigia šios knygos vertėja Rūta Jonynaitė, – viskas ne taip paprasta. Nors galima atrasti daug autentiškų, autobiografinių detalių (pats autorius buvo išeivis), vis dėlto šis kūrinys – fikcija. Jautiesi šiek tiek sutrikęs, nes nežinai, kaip jį vertinti: kaip dokumentinį pasakojimą, autobiografiją, romaną? Vertėja kėlė klausimą: į ką koncentruotis – į tai, kas rašoma (turinį) ar kaip rašoma (stilių)? Nes abu aspektai verti diskusijų ir dėmesio. Knygoje daug istorinių realijų, atskleidžiama XX amžiaus Europos istorija. Literatūrologė J. Katkuvienė papildė, kad šioje knygoje koncentruojamasi į pačią išeivijos idėją – kokią žymę žmoguje palieka gyvenimas ne savo tėvynėje? Autoriaus atsakymas skambėtų taip: didžiulę, nes visada jausiesi „kitas“ ir niekada nebūsi „savas“.
Liudmilos Ulickajos „Danielis Štainas, vertėjas“ 2007 metais Rusijoje pelnė prestižinę nacionalinę literatūros premiją „Didžioji knyga“. Tai epinis pasakojimas apie XX amžiaus visos žmonijos bei žydų istoriją ir dramą. Knyga atskleidžia, kaip žmogus sugeba išgyventi visas didžiąsias negandas, bando toliau gyventi ir kurti. Taip pat analizuojama tolerancijos tema. Knygos vertėjas Donaldas Kajokas prisipažino, kad lietuviškai knygą prakalbino per pusę metų. Tai sunkiai skaitoma knyga, skirta tiems, kurie domisi žydiškąja kultūra ir istorija. Vertėjas atskleidė, kad ši knyga padeda suvokti, kokia sudėtinga yra „žydų problema“, ir kad joje nėra vieno teisingo sprendimo. Knygos veikėjas Danielis Štainas – beletristiškai aprašytas istorinės asmenybės prototipas. Jam tenka padirbėti vertėju ne tik tiesiogine, bet ir perkeltine prasme – jis dalyvauja visų įvykių branduolyje, stengiasi surasti bendrą kalbą, padeda susikalbėti sunkiai susikalbantiems žmonėms, kuriuos skiria ne tik kalba, bet ir kultūriniai, istoriniai ypatumai.
Apžvelgus visus kūrinius atrodo, kad D. Kajokas šiek tiek nuvertino skaitytojus tvirtindamas, kad šių metų nominantės – nuobodžios knygos. Tai sudėtingi, rimti ir apmąstymus keliantys kūriniai, kurie nėra lengvai ir greitai „suvalgomi“. Tačiau jie ilgai išliks mintyse ir skatins atrasti literatūrą ne tik kaip pramogą, bet ir kaip įdomų uždavinį, kurio „nežinomuosius“ skaitytojui teks iššifruoti.
