Kovas

Iš praėjusiais metais skaitytų beletristikos knygų, kurias išleido Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriui priklausantys prozininkai, trejetas įsimintiniausių – Vlado Kalvaičio novelių romanas „Sustiprinto režimo barakas“, Tomo Šinkariuko romanas „Kaip vaikai“ ir Jurgio Gimberio humoro knyga „Yra papildomų sąlygų“.* Šis „trumpasis sąrašas“ – tik asmeninė nuomonė, be jokių pretenzijų į metų „-iausiųjų“ rinkimus (tam neturiu tokių įgaliojimų). Nors... atvirai kalbant, kartais būna apmaudu (be abejo, ir sarmata – kaip D. Mitaitei), kai panašaus pobūdžio rinkimuose pirmenybė teikiama kokiam nors importiniam, lietuvių Sibiro tremtinių patirtį imituojančiam padirbiniui, užuot pasirinkus autentišką ir meniškai stiprią knygą, arba, tarkim, kai visas dėmesys skiriamas tik vieno nacionalinės humoristikos korifėjaus kūrybai ir daugiau nieko aplinkui nematoma, o užvis blogiausia, kai pakankamai stipri ir originali kūrybinė raiška ignoruojama dėl jos „neįprastumo“.

Vlado Kalvaičio lagerinis impresionizmas

Prieš penkerius ir ketverius metus išleistuose apsakymų rinkiniuose „Volungė“ ir „Svečias iš Magadano“ nebejaunas debiutuojantis prozininkas Vladas Kalvaitis vienu kitu kūriniu atsiskleidė kaip neblogai jaučiantis literatūrinę formą, ypač trumpose novelėse, kai nenuklysdavo į publicistiškai plokščius pašalinius prisiminimus ir moralizuojančius pasvarstymus. Atkreipė dėmesį šio autoriaus gebėjimas rasti ganėtinai išraiškingas, talpias, funkcionaliai derančias literatūrines detales, taip pat skoninga ironija, turtingas žodynas, spalvinga liaudiška frazeologija ir sinonimika. Kalvaičiui išleidus nemažos apimties (per 400 psl.) novelių romaną „Sustiprinto režimo barakas“, pirmasis įvardyto žanro dėmuo žadino viltingus lūkesčius, o antrasis – nuogąstavimus, kaip autoriui seksis tvarkytis su tokios struktūros dariniu.

„Sustiprinto režimo barake“ perteikiami asmeniniai, autentiški jaunystės prisiminimai iš Sibiro lagerio. Solidus memuarų terminas jiems tikrai nepritiktų, nes romanas labiau primena fragmentišką dienoraštį (viena knygos dalis taip ir pavadinta – „SRB dienoraštis“), o pasakojimo stilius – gyvas, neramus, impresionistiškai spontaniškas, emocingas. Čia tikrai daug savaime įdomios, kaleidoskopiškai besimainančios lagerio gyvenimo faktografijos – nuo buitinių realijų iki žmonių tarpusavio santykių, įvairių nutikimų, pasielgimų ir net likimų, – bet juk panašiai būtų galima pasakyti apie didžiumą tremtinių ir politinių kalinių memuaristikos. Kad ir kokia toji faktografija būtų įdomi ir įtaigi, į beletristinę išraiškos formą nusitaikiusiam autoriui ji tėra medžiaga, šabloniškai kalbant – molis, kuriam dar reikia įkvėpti gyvybę, o turint omeny patį tekstą – tik viršutinis sluoksnis, matoma ledkalnio dalis, po kuria privalėtų slypėti metafizinė ar transcendentinė, kad ir kaip ją vadintume, bet nujaučiama minėtos gyvybės paslaptis, dvasia.

Nors tremtinių memuaristika ir beletristika ganėtinai integralios sąvokos, vis dėlto nesunkiai, tegu ir sąlygiškai, išskiriame joms atstovaujančius, kone simbolinį statusą įgavusius D. Grinkevičiūtės „Lietuvius prie Laptevų jūros“ ir B. Sruogos „Dievų mišką“ – du skirtingus vadinamosios lagerių literatūros polius. Kalvaičio  „SRB“, be jokios abejonės, šliejasi prie antrojo, sruogiškojo, – tiek kūrybinėmis intencijomis, tiek savo pobūdžiu, tiek estetinės komunikacijos kodu.

Čia bandau tipologizuoti, grupuoti pirmiausia turėdamas omeny pasakotojo santykį su vaizduojamuoju pasauliu, t. y. kur kas bendresnius principus nei tiesioginės paralelės kalbinės raiškos ar intonaciniame lygmenyje, tačiau sruogiškos ironijos gaidos Kalvaičio tekste tokios ryškios ir lengvai atpažįstamos, kad sunku susilaikyti nepacitavus:

Mūsų – jaunų ir senukų, raišų ir žabalų, susisukusių kaip beržo tošis, išpampusių kaip gerai atsipenėjusi blakė, žiopčiojančių lyg ant sausumos išmesta menkė, karšinčių, nuolatos vedančių derybas su anuo pasauli, – apie pusšimtis. (p.48)

Arba kad ir tokios sruogiškos intonacijos apibūdinant personažą:

Kunigaikščio Trečiojo gabumai ir talentai – nesuskaičiuojami ir neįkainojami. Inokentijus Trečiasis puikiai išmano lagerio darbo kodeksą. Jis – kalinių psichikos ir gulaginio folkloro žinovas. Kai kuriuos fizikos ir astronomijos dėsnius traiško kaip riešutus. Anot jo, mūsų mažojoje planetoje pastaruoju metu vyksta nesuprantami ir sunkiai paaiškinami pokyčiai. (p.50)

Panašių sąsajų, galbūt netgi daugiau ir, beje, rimtesnių, glūdinčių gilesniuose kūrinio sluoksniuose, esama tarp Kalvaičio „SRB“ ir neseniai lietuviškai skaitytų 2009-ųjų Nobelio premijos laureatės Hertos Müller „Amo sūpuoklių“. Šio vokietės romano recepcija lietuviškam literatūriniam mentalitetui, o ypač turint galvoje tremtinių literatūros kontekstą, apskritai sunkiai įkainojama. Po „Amo sūpuoklių“ visus kitus beletrizuotus tekstus apie lagerio gyvenimą tarsi pamatai kiek kitokioje šviesoje, o konkrečiu Kalvaičio knygos atveju dar sužinai papildomą minėtosios estetinės komunikacijos kodą, be kurio lietuvių autoriaus knygą veikiausiai perskaitytum kiek kitaip, galbūt paviršutiniškiau.

Abiejų autorių tekstus stipriai valdo metaforizuotas pasaulėvaizdis, ypač polinkis į personifikaciją, tik Müller romane jis nuosekliai dominuoja kaip tam tikras racionaliai įsisąmonintas kūrybos metodas, o Kalvaičio novelėse tarsi atsitiktinai švysteli kaip pasąmoningas, spontaniškas, netikėtas potyris – anksčiau minėtoji, sunkiai apibūdinama metafizinė, transcendentinė kūrybos dvasia. Tiek vieno, tiek kito autoriaus pasakotojai susipažįsta su lagerio pasauliu ir, personifikuodami savo santykį su juo, patiria ypatingus, tik šioje aplinkoje įmanomus praregėjimus. Diapazonas – nuo naują reikšmę įgyjančių žodžių (Kalvaičio – bulvaras – pasivaikščiojimų vieta nuo prausyklos iki lango, kuriam skirta nedidelė novelė-impresija „Pasivaikščiojimas po bulvarą“ [p.197]; pingvinai – išsekę, viskam abejingi kaliniai novelėje „Ancas – pingvinų globėjas“ [p.206] ir pan.) iki tokių abstrakcijų kaip alkis. Müller romane kiekvienas lagerininkas turi savo Alkio angelą, o vienoje iš geresniųjų Kalvaičio knygos novelių „Tas, kuris traiško ašakas“ jis įvardijamas drakonu. Savižudybe gyvenimą baigęs kalinys savo priešmirtiniame laiškelyje rašo apie kažkokio drakono įveikimą, o aplink dar nespėjusį sustingti negyvėlį susispiečia būrelis kalinių ir tarp jų vyksta toks pokalbis: 

Brigadininkas pakėlė akis nuo popieriaus skiautės.

–           Nesuprantu, kokį drakoną jis įveikė?! Gal kas žino?!

–           Gal ir žinau, – išėjęs iš veido burbtelėjo Inokentijus Trečiasis. – Aš irgi buvau susidūręs su tuo drakonu akis į akį. Tik man pasisekė geriau. Nuo jo išgelbėjo lagerio chirurgas, išmetęslauk beveik trečdalį žarnyno. Buvau toks rajūnas. Taskuristraiškoašakas rašo apie Alkį... Pažiūrėkit, jo veidas ramus, geras, raustelėjęs kaip kūdikio, didingas kaip šventojo. Argi ne nugalėtojas?! Argi ne didvyris?!

Arba kad ir toks abu autorius vienijantis Alkio angelo sparnų mostas: advokatas Gastas „Amo sūpuoklėse“ vagia žmonos sriubą, kol toji galų gale numiršta, o senis „SRB“ novelėje „Egzekucija“ slepia duoną kažkur tame pačiame lageryje dirbančiai dukrai, kol toji supelija, nes dukra jau savaitė kaip mirusi...

Ši komparatyvistika anaiptol nereiškia knygų meninės vertės lyginimo – ja tik norėjau sugretinti du tipologiškai panašius meninio vaizdo, estetinio santykio su daugmaž analogiška vaizduojamąja tikrove kūrimo modelius. Antra vertus, kai kuriuose atskiruose kūrinėliuose ar teksto atkarpose metaforizuotos Kalvaičio įžvalgos pasiekia išties gan aukštą meninę gaidą. Tai pasakytina tiek apie atskiromis impresijomis išplėtotas Ryto („Kasdieninis svečias“, p.112), Tylos („Tylos šventė“, p.190), Laiko („Užmušti laiką“, p. 232), Tundros („Tundra“, p. 318) ir ypač vykusias Dušo („Odė vandenėliui“, p. 215) ir Šiaurės pašvaistės („Stebuklingoji sruoga“, p. 54) personifikacijas, tiek apie smulkesnius teksto segmentus, pvz., palyginimus: „Balso intonacija, veido mimika ir elgesiu melste meldė, kad ta šnekta, lyg stokojanti sieros degtuko galvutė, kuo greičiau užgestų.“ (p. 85); „Dienos speiguotos, ūkanotos. Kokčios kaip pašvinkusių žuvų sriuba. Panašios viena į kitą lyg lagerio sargybos bokšteliai.“ (p. 366). Arba, tarkim, kad ir tokio talpumo vaizdas: „Net nežiūrėdavo į tą pusę, kur gultų kaimynai geria saldintą, kvepiančią arbatėlę ir raito duonos riekę, ant jos išilgai paguldę ploną it pavasarinis sliekas lašinių dryželį ar česnako skiltelę, kurią stumdydavo liežuvio galu, kad galėtų suvalgyti tik su paskutiniu duonos kąsniu.“ (p. 86)

Kalvaitis – ne epinės, o veikiau lyrinės prigimties rašytojas, jis nekuria įsimintinų charakterių, o dažniausiai impresionistiškai fiksuoja pasakotojo vidines būsenas, nuotaikas, kurias metaforizuodamas arba alegorizuodamas (viena geriausių knygos novelių „Natis“, beje, anksčiau skaityta apsakymų rinkinyje „Volungė“ – būtent ir yra išplėtota alegorija), meistriškai kuria regimumo, apčiuopiamumo iliuziją. Novelių romanas „Sustiprinto režimo barakas“ mūsų tremties memuaristinę literatūrą praturtino neabejotinai savitu, dėmesio vertu kūriniu.

Tomas Šinkariukas: mano debesys kitokie negu tavo

Man visuomet imponavo Tomo Šinkariuko atkaklus maksimalizmas, užsispyrimas ir kūrybinė aistra „perteikti neperteikiama“ – nervingos įtampos, neretai desperatiško įniršio kupina dvasinė būsena, autoriaus netramdomai perduodama savo draminių bei prozos kūrinių herojams, ja įelektrinta kuriamo meninio pasaulio atmosfera.

„Matai, kaip aš jau painiojuosi, mikčioju ir poetizuoju bandydamas gremėzdiškai perteikti neperteikiama“, – sako Kaimynas, arba Mokytojas, romane „Kaip vaikai“ (p.57). Tai labai simptomiškas prisipažinimas, kurį būtų galima pritaikyti didžiajai daliai Šinkariuko kūrybos, o ypač romanui „Kaip vaikai“. Čia iš tiesų nemažai painiavos, „mikčiojimo“, taip pat ir „poetizavimo“ (kalbant rimčiau – metaforizavimo), bet šie „trūkumai“ savaime nelemia kūrinio estetinės kokybės, beje, kaip ir kokio nors kito „privalumai“ – aiškumas bei sklandumas. Literatūros tekstui pastarieji gal net pavojingesni, klastingesni, jei turėsime omeny esminę ir privalomą meno sąlygą – tiesiogiai neperteikiamą paslaptį. Kad ir kaip ten būtų, be šios sąlygos literatūros neįsivaizduojančių skaitytojų Šinkariukas abejingų nepalieka – galų gale juos bent suerzina ar papiktina, o tai vis geriau nei palikti abejingus.

Tačiau norėčiau sugrįžt prie ankstesnės citatos iš knygos epizodo 56 ir 57 psl., kuris mus nukreipia į tam tikrą estetinio suinteresuotumo sritį ir turėtų iš esmės lemti šio gan klampaus kūrinio suvokimą.

Mokytojas: „Galvoju apie tuos nepaprastai sudėtingus, bet tarsi vienalyčius amalgaminius jausmus, kuriuos patiriu, sakykim, žiūrėdamas į šitą niūriai ir grėsmingai švytintį dangų, nors juos gali sukelti ir ne toks klasikinis romantinis vaizdas, tai gali būti ir šitos tamsžalės aksominės pievos arba net tavo batai tokiame tamsiai vaiskiame artėjančios audros apšvietime...“ (p. 56)

Paskui šiuos savo jausmus, „kurių neišreiškiamumas žodžiais ir kalba tiesiogiai proporcingas jų nepaprastam komplikuotumui“, jis bando apibūdinti kaip „subtilią, visiškai idiosinkratinę (= idiosinkrazinę?) būseną“, „polimorfinį patyrimą“, „super qualia“ ir t.t., tai yra „painiojasi ir mikčioja“,  o Studentas, užsirūkęs ir pakėlęs akis į debesis, padaro labai paprastą ir glaustą išvadą: „Suprantu, apie ką tu kalbi (…). Mano debesys  kitokie negu tavo.“ Tuo noriu pasakyti, kad šią konkrečią Studento reakciją į pašnekovo pastangas įsivaizduoju kaip galimą romano „Kaip vaikai“ percipiento, paprasčiau tariant, skaitytojo, reakciją į knygos autoriaus pastangas: taip, aš irgi turiu savo qualia, kurio neįmanoma adekvačiai perteikti žodžiais, bet man įdomios tavo pastangos, įdomu, kaip tu tai bandai pamatyti, įsivaizduoti, sufantazuoti arba susapnuoti.

Suprantama, įdomu tiek, kiek rašytojas apskritai pajėgus „užauginti debesį“ ir kokį pavidalą jam sugeba suteikti, – metafora, atklydusi iš S. Gedos interviu vienam dienraščiui prieš kažkiek metų, kuriame poetas tvirtino galįs žiūrėdamas į dangų užauginti debesį. Taip jis hiperbolizavo fantazijos galias ir ta proga atkreipė dėmesį į vaiko vaizduotės stebuklą, dieviškumą, kuris lūžta vos jam pradėjus eiti į mokyklą, susidūrus su žaidimo taisyklėmis, totalia sąmonės determinacija, paskui lydėsiančia jį visą gyvenimą –  pirmiausia, be abejo, mirties determinacija.

Nihil sub sole novum! Pažvelkim į Šventąjį Raštą, Mato 18, 2-3: „Pasišaukęs vaikutį, Jėzus pastatė tarp jų ir tarė: „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę.“ Nežinau, ar autorius iš tiesų turėjo omeny šią Evangelijos vietą, kai rinkosi knygos antraštę, tačiau fabulinė romano veikėjų Dukters, Studento, Kaimyno ir Šeimininko kelionė į menamą Pensioną, kuris knygos anotacijoje ant užpakalinio viršelio dar įvardijamas kaip „įsivaizduojamas Eldoradas“, irgi asocijuoja su bibliniu kontekstu, t.y. „dangaus karalyste“. Ką jau kalbėt apie Šinkariuko mėgstamą intertekstualumą (pvz., „Mano sapnas – mano tvirtovė“, p.34; „Savo butelį su rašteliu aš seniai nusviedžiau į tvenkinį“, p. 34, 171; „…į tą pačią lovą dukart neatsigulsi“, p. 62; „Kiekvienoj kišenėj – po tūkstantį baimių“, p. 89 ir t.t.). Vadovaudamasis tokios interpretacijos logika, knygos veikėjų kelionei esu linkęs suteikti skaistyklos semantinį krūvį su visomis dantiškomis jo aliuzijomis – nuo pabrėžtinai stipraus miško motyvo iki žmogiškųjų ydų siurrealistinių regėjimų. Būtent pastarųjų hipertrofuotai drastiškas brutalumas, seksualumas, nuolatinis svaiginimasis (beje, atitinkantys dantiškąsias pykčio, gašlumo ir smaguriavimo terasas) nuosaikesnio estetinio skonio skaitytoją greičiausiai papiktins, kaip tai nutiko apie šį romaną rašiusioms jaunoms recenzentėms, bet pastarųjų pageidavimas matyti griežtesnėmis moralinėmis normomis žabojamas siurrealistinio pasaulėvaizdžio vizijas, sapnus, aistras, pasąmonėje glūdinčius instinktus ir nuojautas (taip pat ir Picasso, Ernsto, Dali?), švelniai tariant, atrodo keistos. Paradoksaliai pašmaikštaujant, tokio pobūdžio pageidavimai tam tikra prasme yra netgi šventvagiški – jei žiūrėsime iš minėtos S. Gedos pozicijos ir remsimės teiginiu apie vaiko vaizduotės dieviškumą laužančias, determinuojančias „žaidimo taisykles“.

Romane „Kaip vaikai“ autorius plėtoja knygos epigrafu pasirinktą filosofo Ludwigo Wittgensteino ištarmę: „Tačiau yra kas neišreiškiama. Tai rodo save, tai yra mistiška.“ Šinkariuką ir jo veikėjus visų pirma domina kalba neišreiškiamų žmogaus dvasinių būsenų, žodžiais neperteikiamų jutimų, pasąmoninių reakcijų į aplinkinį pasaulį metafizinės paslaptys, o individualus jų pobūdis, jų atskirtis, kamuoja panašiai kaip J. P. Sartre‘o Rokanteną – egzistencinis šleikštulys: „Mes – uždaros monados. Galiausiai mūsų potyrių niekas kitas niekada negali nei suprasti, nei pajusti. Todėl jausdami savyje ištisą pasaulį tarpusavyje galime komunikuoti tik koduotais beldimais į sieną, kaip kaliniai. Ir taip nuo gimimo iki mirties. Mūsų būsenų gelmė pažįstama tik mums patiems ir niekam daugiau.“ (p.168-169) Taigi, žmones vienijantys „koduoti beldimai“ – religija, etika, estetika? – Šinkariuko veikėjų nuomone, menkai jiems gelbsti, kai tarsi siena iškyla neišsprendžiamas „autentiškumo klausimas“. „– Tai kas yra menas? – paklausė Šeimininkas. – Aš esu menas, – atsakė Kaimynas.“ (p.169) (S. Dali kadaise panašiai suformulavo savo garsųjį atsakymą į klausimą, kas yra siurrealizmas: „Siurrealizmas – tai aš.“) Ar tai yra metafizinio jausmų autentifikavimo viršūnė? O gal aklavietė? Šinkariuko atveju – greičiau alfa ir omega, nes romane „Kaip vaikai“ visos fundamentaliosios priešpriešos (gyvybės ir mirties, meilės ir neapykantos, kultūros ir natūros etc.) bandomos perkošti per individualų trijų sluoksnių psichoanalitinį – id, ego ir superego – filtrą.

Psichoanalize paremtas kūrybos procesas lemia ekscentrišką romano raišką – maksimaliai atpalaiduota vaizduotė stichiškai fiksuoja pasąmonės ar sąmonės impulsus ir kuria makabriškas siurrealistines vizijas, kuriose dominuoja žiaurumo ir erotiškumo pradas, absurdo stilistika. Šiuo požiūriu Šinkariuko estetika nėra itin unikali tarp avangardistinio sparno lietuvių prozininkų, tik gal drastiškesnė, labiau sutirštinta (antra vertus, prieš kelis dešimtmečius tokie pat nekonvencionalūs atrodė R. Gavelis ar net J. Ivanauskaitė savo ankstyvuosiuose apsakymuose). Vis dėlto Šinkariuko tekstas mažiau nei kitų avangardistų sociologizuotas, kur kas labiau linkęs į grynąjį estetizmą (panašiai kaip J. Skablauskaitės), be to, jis išsiskiria perdėm gausiais, į beletristinį kontekstą ne itin natūraliai įsiterpiančiais, silogistika dvelkiančiais filosofiniais svarstymais, kurie vargu ar patrauks grožinei literatūrai nusiteikusių skaitytojų dėmesį.

Tačiau kai kyla pagunda autoriui patarinėt, ypač taip nekonformistiškai nusiteikusiam kaip Šinkariukas, ir dar tokiu trivialiu klausimu kaip populiarumas...

Jurgio Gimberio reliatyvumo teorija

Įsimintiniausiu 2011-ųjų Kauno menininku neseniai pripažintasis Jurgis Gimberis pastaruoju metu kone kasmet išleidžia po naują humoreskų rinkinį (2005, 2006, 2008, 2009, 2011), o tai reiškia, kad tais metais kauniečių rašytojų bibliografijoje garantuotai rasime mažų mažiausiai bent vieną filosofiškai angažuotą knygą. Pastaroji, „Yra papildomų sąlygų“, kaip rodo antraštės ir paantraštės semantika, paremta reliatyvizmo nuostatomis. Paantraštė: „...yra žmonių, kurie tvirtai žino, kas yra teisinga, kas neteisinga, kas gerai, kas blogai, kas dera, kas ne, kas gražu – negražu. Aš visada sakiau, kad yra papildomų sąlygų. Matyt, bandau susitarti su sąžine...“ Reliatyvistų giliausiu įsitikinimu, netgi diametraliai priešingos loginės ir pažintinės vertybės (tiesa – melas), etinės (gėris – blogis), estetinės (grožis – bjaurumas), teologinės, arba metafizinės, (sacrum – profanum) bei su jomis susijusios normos ir vertinimai yra santykinio pobūdžio. Panašia kryptimi mąstydamas, kadaise A. Einšteinas atrado mūsų iškreiptą erdvėlaikį ir galimybę keliauti laiku. Jam įkandin seka bei kažką tokio fundamentaliai ir grakščiai iškreipto savo asmeninėje visatoje bando atrasti ir Gimberis. (Nepaisant šiokių tokių abejonių: „Amerika atrasta, dviratis išrastas, daugybos lentelė parašyta – nedaug trūksta, kad pradėtum nuobodžiauti.“ – p. 40)

Ir atranda, su kaupu, jau pirmajame, vaizdžiai iliustruotame, knygos tekste „Amen“, kuriame skvarbiu dailėtyrininko mėgėjo žvilgsniu iš esmės pateikiama sociologinė Van Gogho garsiojo paveikslo „Bulvių valgytojai“ interpretacija. Tačiau pasirinkus ne plokštumos, o erdvėlaikio perspektyvą. Paveikslo projekcija čia taip einšteiniškai vingriai iškreipiama, kad kelionė laiku tampa ne tik įmanoma, bet ir akivaizdi. Taip pat ir žavi, jei vertintume estetiniu požiūriu. Penketas Šančių varguolių valgo bulves, ateina maestro Van Goghas ir juos nutapo. Gimsta šedevras. Smagi kelionė laiku humoreskos autorių inertiškai švysteli dar toliau į praeitį, per daugiau nei tris tūkstantmečius, ir gimsta iliustruotas autokomentaras: Gimberio, ganančio faraono jaučius, fotomontažas – kaip jo kelionės laiku patvirtinimas.

Beje, ironiškai iškreipta laiko dimensija perteikiama ir paties autoriaus „Piešiniuose ant uolų“, kurie atlieka ne vien tik iliustracijos, bet ir visos knygos struktūros vienijimo funkciją. Struktūros požiūriu preciziškai parinkta vieta humoreskai „Yra papildomų sąlygų“ – ja užbaigiama pirma knygos dalis. Pastarajame tekste smagiai sužaidžiama paradoksaliomis laiko santykinumo įžvalgomis ir kūrinėlis prasmingai susišaukia su pirmąja humoreska, podraug įrėmindamas knygos kompoziciją. (Antrą knygos dalį sąlygiškai – sic! – būtų galima laikyti tarsi atskira knyga, nes ten skelbiami visai kito žanro tekstai – kelių eilučių pastebėjimai, mintys ir pan.)

Minėtoje humoreskoje „Amen“ ironija nuspalvintas reliatyvizmas bent jau tam laikui demitologizuoja sustabarėjusias sacrum–profanum normas ir vertinimus. Šiuo požiūriu jai artima humoreska „Kur pradžia?“ (Tiziano „Šventojo Sebastijono“ mūsų dienų įvaizdis, atitikmuo, suvarpytas „Energijos, Finansų, Rūpybos, Prekybos, Darbo, Nedarbo, Kultūros, Vandenų ir Dujų bei kitokių Mokesčių“ strėlių.). Taip pat „Romantikas“. (Rudens spalvų ir lapų šiugždesio po kojomis keliamą romantišką nuotaiką trikdo asociacijos su banknotų šnaresiu ir bandymais prisiminti, kas pavaizduota ant penkių šimtų litų kupiūros.) Tautiečio sąmonėje paradoksaliai besireiškiantis gėrio–blogio santykinumas, kai bandoma genetiškai atkoduoti vadinamuosius „švogeriškus“, moderniau kalbant – korupcinius, ryšius humoreskoje „Gal turit pažįstamų?“ (Ne taip svarbu, kad sudegė sandėliukas – svarbesnė užmegzta nauja pažintis su gaisrininku.) Besimainantys tiesos–melo atspalviai ryškinami „Žaviose spalvose“. („Bet jei visą gyvenimą sakytum ir darytum tik tai, kas teisinga ir taisyklinga, tikslinga ir racionalu – gyvenimas netektų kai kurių žavių spalvų. Tada jau tikrai užsistaugtum.“ – p. 20)

Beviltiškos komentatoriaus pastangos! Vos tik Jurgio tekstą pradedi perpasakot, dingsta visas situacijos komiškumas, ji tampa banaliai kasdieniška, lėkšta. Kaip toji pastaba su žvaigžde į nuorodą „Yra papildomų sąlygų“ įvairiose mūsų kasdienėse buhalterinėse sutartyse – juk jeigu ne Gimberis, niekad nebūtum įtaręs joje slypinčios filosofinės potekstės.

*Vladas Kalvaitis. Sustiprinto režimo barakas. Kaunas, „Kauko laiptai“, 2011.

Tomas Šinkariukas. Kaip vaikai. Kaunas, „Kitos knygos“, 2011.

Jurgis Gimberis. Yra papildomų sąlygų. Kaunas, „Jotema“, 2011.