Scena

Gyvename vadinamos takiosios modernybės laikotarpiu, kai tikslas turėti yra tolygus tikslui būti. Vienur vartotojiškas gyvenimo tempas pasiekia zenitą „juodaisiais penktadieniais“, pas mus jis tampa modifikuota atmaina – „Jamam“ dienomis. Taip ir sukamasi nuolatiniu tempu, kai nėra laiko tikėjimui, atradimams, pasvarstymams; jei manysime, jog Zygmuntas Baumanas teisus, tai reikš, kad tarpstame puantilistiniame laike, kuris panašus „į iššvaistytų galimybių kapines: puantilistiniame universume vilčių labai aukšti ankstyvų mirčių, abortų ir persileidimų rodikliai.“ (Zygmunt Baumasn „Vartojamas gyvenimas“, p. 65). Šiame kapinyne pražudyti jaučiasi  ir romantiški kūrėjai, modernizmo estetai. Pasaulis, kuriame vientisumas gali tapti socialinės atskirties išraiška, kur šizofreniškas daugiapusiškumas ir susiskaidymas yra sėkmingo gyvenimo, karjeros garantas. Ką jau kalbėti apie kosmopolitines pasaulio ribas arba, tiksliau, jų nebuvimą. Pigūs skrydžiai, greitos kelionės – ten tėvynė, kur sustoji. Ką tokiame pasaulyje daryti žmogui, kuris jaučiasi įkalintas „aukštyn – žemyn“ ritmo, kai šiandienos pasiekimai, kokie jie bebūtų, rytoj pamirštami trumpalaikės atminties laike. Ar hiperteksto ir dekonstrukcijos aplinkoje, kai daugiau išgyvenama virtualioje realybėje tarp socialinių tinklalapių ir dienraščių komentarų, gretas užimant vaizdo kultūrai („Don‘t tell me – show me!“), dar verta kalbėti apie žmogų, pasiryžusį savo egzistencijos apsvarstymams ir prasmės paieškoms? Kiek Lietuvos publikai atpažįstami ir aktualūs šešto dešimtmečio pabaigos lietuvio išgyvenimai svetur?

Jau slūgstant pirmiesiems griausmams ir mąžtant aptarimams, pažvelkime į teatrą kitomis akimis. Prisiminkime romaną ir šįkart pasikalbėkime su literatūros doc. dr. Aurelija Mykolaityte. Antano Škėmos „Balta drobulė“ – neeilinis lietuviškas kūrinys, kuriame galima atrasti daugybę vilčių kapinynų siurrealistiniame ar daugiau puantilistiniame laike. Tuo metu lietuviai su vartotojišku gyvenimu susidurdavo nebent užsienyje, tačiau šiandien tai išgyvename ir savoje šalyje. Režisieriaus užmojai realizuoti „Baltą drobulę“ scenoje buvo, galima sakyti, milžiniški. Inscenizacija kūrinio, kuris daugeliui lietuvių yra svarbus ir vienaip ar kitaip mėgstamas,  visada aktualus, tarsis įšalęs nuolatiniam „dabar“ laike. Vis dėlto kaip pavyko tokį romaną paversti drama?

Aurelija Mykolaitytė: Įsivaizdavau, jog tai neįmanoma užduotis. A. Škėmos prozos kūrinys labai savitas, modernus, perteikia žmogaus sąmonės skilimą, vidinį potyrį, o tai tiesiog neperkeliama į dramos formą. Bandymas „Baltą drobulę“ paversti drama – tikras iššūkis. Šįkart tai vienas įdomesnių mėginimų. Esminiai dalykai išlieka, kūrinys nėra suluošinamas, neinama lengviausiu keliu – sudramatinti prozą, praslysti paviršiumi. Stengiamasi užkabinti esminius dalykus, kurie galbūt labiausiai rūpėjo autoriui. Scenoje teatrine kalba atskleidžiama absurdiška žmogaus situacija. Visi dialogai dramoje turi pagrindą A. Škėmos tekste.

Žinoma, esama tam tikrų niuansų, praradimų. Bet tai paaiškinama ribota apimtimi – ne viskas, kas išsakoma prozoje, gali būti perteikiama dramoje. Reikėjo atsirinkti, ir tai, kas atrinkta, turi koncepciją, kuri padeda  atskleisti esmę.

Galvojau apie tai, kas atmetama – dalykai, susiję su prieštaringais Antano Garšvos vidiniais išgyvenimais, ne tiek siejamais su absurdo situacija, kiek su absurdo žmogaus savimone. Tad gilinimasis į savimonę šiek tiek nukenčia. Ne taip ryškiai pabrėžiami tam tikri prieštaravimai, pavyzdžiui, aukos ir budelio. Tačiau esminė absurdo situacija labai gerai išryškinta per simbolinius paveikslus: kai pasirodo Juozapato pakalnės teisėjai, teatrinė kalba tampa itin ekspresyvi. Taip pat ir rudas žmogus, virtinė menininkų – Kafka, Poe bei kiti. Visa tai perteikia simbolinį turinį. Įsivaizduoju, kad draminis sumanymas buvo grįstas siekiu perteikti absurdo situaciją, vidinį skilimą paliekant nuošalėje.

Kaip tik toks užmanymas sukuria  koncepciją, bandymą parodyti, jog tai, ką sakė A. Škėma, aktualu ir dabarties žmogui. Tas narvelis – absurdo žmogaus situacija bet kur: ir tenai, užjūryje, kur skubantis Niujorkas, ir čia, Kaune. Nuolatinis judėjimas „up and down“ (aukštyn – žemyn), žiūrovų salėje išgyvenamas teatrinis efektas, kai atrodo, kad mes judame kartu su pagrindiniu veikėju (aktorius Dainius Svobonas). Būtent tai jauti per absurdo žmogų – Sizifas, kuris nuolat ridena akmenį, kaip ir Garšva – nuolat susiduria su absurdu išorėje.

S. Čižaitė-Rudokienė: Vis dėlto ar nėra taip, kad monokūrinys scenoje išskaidomas į daugybę kitų personažų? Ar tai veiksmingas ir teisingas sprendimas?

A.M.: Tai iš tikrųjų monokūrinys apie Garšvos pasaulį. Bet kartu jis dialogiškai atskleidžia bei parodo kitus veikėjus. Jie – dialogo partneriai, nors viskas ir skleidžiasi per vieno žmogaus sąmonę. Dauguma veikėjų nėra sukurta pjesės autorės A.M. Sluckaitės-Jurašienės, bet tie „kiti“ yra „perskaitomi“ būtent kaip dialogo partneriai, kurie pasirodo vieno pagrindinio personažo sąmonėje. Tokia koncepcija egzistuoja ir romane – dialogiška, bandanti ieškoti Garšvos sąmonė, kurios priešingybė –Stenlis.  Šis negali atsakyti į klausimus, nesugeba apibūdinti savęs.

Šis dramos dialogiškumas – teigiamas sprendimas, nes kalbama ne tik teiginiais, tačiau keliami klausimai. Parodomas personažo – absurdo žmogaus – atvirumas ieškojimams.

S.Č.-R.: Bet absurdo žmogus nėra tragiškas. Ar šiuo atveju spektaklyje ne per daug tragizmo?

A.M.: Aš irgi apie tai pagalvojau... Šįkart remiamasi koncepcija, ateinančia iš A. Camus. Tuo rėmėsi ir pats A. Škėma. Bet, kaip M. Esslinas yra pastebėjęs rašydamas apie Camus ir J.-P. Sartreso dramas, – jie perteikia egzistencialistinę problematiką dar kitokia kalba negu absurdo teatras. Jeigu „Baltą drobulę“ reikėtų klasifikuoti, bandyti priskirti tam tikrai paradigmai, tai nebūtų absurdo drama, greičiau jau egzistencialistinė,  paremta absurdo Camus filosofija. Dėl to atsiranda pagrindinis personažas kaip tragiškas žmogus.

S.Č.-R.: Tačiau kiek šiandien aktualus tragiškasis žmogus absurdo situacijoje? Ar toks kūrinys paveikus šių dienų žiūrovui? Gal režisierius J. Jurašas tiesiog „atidavė duoklę“ nacionalinei kūrybai?

A.M.: Man atrodo, jog „Balta drobulė“ yra vienas šiuolaikiškiausių kūrinių. Prisimenu, vienas mano bendradarbis, ne literatūrologas, o dirbantis  žurnalistinį darbą, yra sakęs: „Aš neskaityčiau lietuvių literatūros, bet A.Škėma man asmeniškai yra svarbus.“ Tai autorius, turintis universalią kalbą apie žmogų. Jo kūryba neužsisklendžia tik tautinėse problemose, bet geba kalbėti apie universalius dalykus. Ir visai nesvarbu istorinis fonas. Svarbiau absurdo žmogaus buvimas tokiame pasaulyje. Perkėlus tai į teatrinę kalbą, spektaklis atras savo žiūrovą. Manau, jei režisierius būtų ėmęsis statyti kažką iš Lietuvos klasikų arba netgi paties A. Škėmos dramaturgiją, būtų eita siaura tautine linkme. Nes A. Škėmos dramaturgija, kaip ir visa lietuviška dramaturgija, angažuota tam tikrai lietuviškai istorinei tematikai. O „Baltoje drobulėje“ akcentuojama ne tiek istorinė tematika, kiek absurdo situacijos analizė. Todėl teatro scenoje nėra iliustruojamas istorinis laikmetis. Pagrindinė tema – žmogus narve, juk  keltuvas ir yra tas narvas, kuris varžo, prievarta įkalina nuolatiniam judėjimui aukštyn - žemyn.

S.Č.-R.: Taip, „Balta drobulė“ niekada nebuvo pamiršta, tačiau galima sakyti, jog ji atrasta teatrui. Garbingai ir net kiek monumentaliai.

A.M.: Tą lemia kūrinio organiškas tęstinumas, aktualumas. Nors pažvelgus į tai, kas buvo atmetama ir paliekama dramaturgijoje, kas keliavo į teatro sceną, galima daryti išvada, jog kai kurių dalykų dar nedrįstama aktualizuoti. Parodyti būtent tą vidinio pasaulio skilimą, sudėtingumą, menininko pasaulio koncepcijų prieštaringumą.

S.Č.-R.: Gal tuomet reikia tęsinio?

A.M.: Ne, tęsinio nereikia. Produktyviau ir geriau būtų atrastus dalykus bandyti kuo įtaigiau įprasminti teatro kalba. „Balta drobulė“ dar neištobulinta iki įsivaizduojamos pilnatvės, bet yra gelmė. Nenusivyliau spektakliu, netgi planuoju pasižiūrėti šį kūrinį dar kartą sausio ar vasario mėnesį ir pamatyti, kaip tęsiasi pradėtas darbas. Nes teatras yra gyvas, viskas kinta.

S.Č.-R.: Dėkoju už pokalbį ir pastebėjimus. Kiekvienas gali įvertinti, kiek liftininko istorija aktualizuota puošnioje didžiojoje teatro scenoje, ar norėsis nulenkti galvas prie kažkada iššvaistytų ir mirusių vilčių kapo.