Vasaris

F. Drulytė ir V. Smailytė. Org. nuotr.

F. Drulytė ir V. Smailytė. Org. nuotr.

Fleita ir arfa – netradicinis derinys klasikinės muzikos kontekste. Išgirdus abiejų instrumentų pavadinimus, sudėtus kartu, iškyla visai ne tradicinio europietiško orkestro vaizdinys, o veikiau jau senovės egiptiečiai ar graikai, laikantys rankose šiuos instrumentus. Tačiau tikrovė visai kitokia ir netikėtai stebinanti – fleitos ir arfos duetą galėjome išvysti Kauno valstybinio muzikinio teatro Baltojoje salėje vasario 20-osios popietę. Savo pamėgtų instrumentų muziką klausytojams dovanojo dvi damos – fleitininkė Fausta Drulytė ir arfininkė Viktorija Smailytė, pasivadinusios „FA“ (fleita – arfa). Dueto sudėtį kartais paįvairindavo viešnios Rita Preikšaitė (mecosopranas) ir Lina Dirmauskienė (valtorna). Na, o vienintelis, puikiai įsikomponavęs į moterišką kompaniją vyras scenoje sekmadienio popietę buvo koncerto vedėjas Viktoras Gerulaitis.

Muzikos popietė buvo skambiai pavadinta „Deimantai sniege“ – tai vieno iš skambėjusių opusų pavadinimas (J.Sibeliaus „Deimantai sniege“. – Aut. past.). Jau pats pavadinimas lyg ir  savaime skelbė, jog kūriniai būsią itin kameriniai. Tokie jie ir buvo, tiesą sakant, netgi daugiau – daugumą pasirinktų opusų galima pavadinti populiariąja klasika: C. Debussy “Mėnulio šviesa”, E. Griego “Solveigos daina” (iš muzikos H. Ibseno dramai “Peras Giuntas”), G. Bizet 3-iojo veiksmo įžanga iš operos “Carmen“ar J. Massenet “Meditacija” (iš operos Thaïs). Repertuarą paįvairino ir šiek tiek mažiau žinomi kūriniai: J. Lauberio „Keturi senoviniai šokiai“, A. Piazollos „Bordelis 1900”, G. Donizetti Sonata fleitai ir arfai, M. Osokino „Intermezzo“ir „Rumba“iš siuitos fleitai ir arfai, P. Mascagni „Ave Maria“iš operos „Kaimo garbė“. Beje, koncertas bene tradiciškai buvo pradėtas J.S Bacho opusu – Largo iš koncerto klavesinui ir styginiams f-moll.

„Deimantai sniege“ buvo viena iš Kauno valstybinio muzikinio teatro rengiamų muzikos popiečių, kurias iš dalies galima pavadinti pseudopramoginiais, kartais netgi edukacinę paskirtį turinčiais koncertais. Tad visai natūralu, kad tokio žanro renginiuose būtų nelogiška atlikti simfonijas, koncertus, sonatas ar kitokius didelies apimties kūrinius. Kur kas svarbiau kruopščiai atrinkti kūrinius, tinkančius ir patinkančius visokio plauko publikai – nors vis dėlto tikriausiai labiau specialaus muzikinio išsilavinimo neturintiems muzikos mėgėjams. Tad ir šįkart teko pasidžiaugti tuo, jog skambėjo miniatiūriniai ir populiarūs, tačiau būtent kamerinės muzikos salėse ne taip jau dažnai atliekami (juo labiau fleita ir arfa) kūrinėliai. O ir priklauso jie skirtingiems muzikos stiliams. Beje, tikriausiai žavesio jam suteikė ir faktas, jog repertuarą rinkosi ir kūrinius fleitai ir arfai aranžavo pačios atlikėjos, akivaizdžiai pasirinkusios sau itin artimus opusus.

 Idėja suburti tokį neįprastą ir romantišką duetą buvo tikrai labai graži, taip pat žavi ir mintis aranžuoti fleitai ir arfai savo mėgstamus kūrinius. Vienas tokių buvo J. Massenet „Meditacija“iš operos Thaïs. Originaliai šis kūrinys buvo sukurtas smuikui ir orkestrui, tad pritaikyti jį arfai ir fleitai nebuvo labai sudėtinga. Tikriausiai solistėms jis buvo labai artimas, nes atliktas ypač nuoširdžiai – publika  liko sužavėta. Tam pasitarnavo meistriškai atliktos jausmingos, tačiau ne patosiškos kulminacijos, subtilios frazių pabaigos ir santūrus rubato –  „Meditacija“ tapo jausminga miniatiūra.

Skambėjo ir daugelis kitų kūrinių, pritaikytų arfai ir fleitai. Vis dėlto labai gaila, kad juose pastebimai pritrūko aranžuočių profesionalumo. Palyginti su arfa, fleita yra, nors ir švelnus, tačiau kartais gana aštriai skambantis instrumentas, todėl kai kur arfos skambesys buvo sunkokai girdimas, kadangi ryškiai dominavo fleita. Tokiu būdu duetas tapo neorganiškas, drauge išnyko ir harmoninės kūrinių struktūros. Ypač aštriai skambėjo šiaip jau labai švelnus kūrinys – C. Debussy „Mėnulio šviesa“, originaliai sukomponuotas fortepijonui, tačiau dažnai atliekamas įvairiais instrumentais. Subtilumo pritrūko veikiausiai ne dėl fleitininkės Faustos Drulytės profesionalumo stokos, o dėl ne visai tinkamos aranžuotės arba netgi dėl paties kūrinio netinkamumo šiam instrumentui, mat jo pagrindas – ilgai tęsiamos natos. Atliekant „Mėnulio šviesą“ styginiais instrumentais, solo partija dažniausiai yra slopinama surdina, o fleitai gana sunku išgauti švelnų, ilgai tęsiamą prislopintą garsą. Tad šiuo atveju Viktorijos Smailytės atliekamas impresionistinis akompanimentas (ne mažiau svarbus už solo melodiją) buvo girdimas gana sunkiai.

Ne itin darniai skambėjo ir G. Bizet 3-iojo veiksmo įžangą iš operos „Carmen“ – akivaizdu, jog dėl tos pačios priežasties – neprofesionalios aranžuotės. Padaryti taip, kad trys instrumentai – arfa, fleita ir valtorna (valtorna grojo Lina Dirmauskienė) – atstotų  visą simfoninį orkestrą, gana sudėtinga užduotis. Vis dėlto pagirtina, jog bandyta į ansamblį įtraukti ir valtorną,  tokiu būdu padarant jį dar neįprastesnį. Tačiau ir vėl ryškiai išsiskyrė fleita, į antrą planą nustūmusi arfą, o valtornai įsilieti buvo ypač sunku. Ko gero, didžiausia klaida čia buvo padaryta bandant kūrinį atlikti polifonine faktūra, o iš tikro buvo girdėti tik vienas instrumentas – fleita, tad darnos tikrai pritrūko.

Panašiai atsitiko ir su E. Griego „Solveigos daina“, atlikta fleita, arfa ir mecosopranu. Pasigedau balanso tarp visų trijų „instrumentų“ – šiek tiek per garsiai grojo fleita, arfa bandė įsilieti  garsumu. Ne itin patiko ir faktas, jog „Solveigos daina“ skambėjo lietuviškai, mat atliekant bet kokį vokalinį kūrinį ne originalo kalba kone visada rizikuojama sumenkinti jo žavesį – ne dėl pačios kalbos, o dėl muzikinių priemonių pritaikymo prie konkrečios kalbos skambesio. Pasigedau ir solistės subtilumo – pernelyg aštrus Ritos Preikšaitės vibrato šiek tiek ardė ne tik atlikimo organiką, bet ir ansamblio darną. Be to, toks arijos stiliaus dainavimas tarsi netilpo į kameriškesnės dainos rėmus – pasirinkta interpretacija būtų priimtina arijai, bet ne visai tinkama dainai. Ir apskritai, ši atlikėja, ko gero, kur kas organiškiau įsikomponuoja į didesnę – operos ar operetės sceną. Susidarė įspūdis, jog mažyčiai kūrinėliai dainininkei gerokai per ankšti, Ritos Preikšaitės savita charizma ir ekspresija tarsi netelpa į jų mažą formą.

Tai, kad ne itin kokybiškam skambesiui įtakos turėjo ne Viktorijos Smailytės ir Faustos Drulytės profesionalumo trūkumas, įrodo ir faktas, jog specialiai fleitos ir arfos duetui sukomponuoti kūriniai skambėjo kur kas kokybiškiau. Žinoma, tokių nėra itin daug, tačiau smagu, kad keletas buvo rasta. Vienas tokių – J. Lauberio „Keturi senoviniai šokiai: rigodonas, maskaradas, pavana, galjarda“. Mažai žinomo kompozitoriaus mažai žinomas kūrinys. Sukurtas XX amžiuje,  remiantis viduramžių – ankstyvojo renesanso šokio žanrais. Pats kūrinys nėra itin išraiškingas, tačiau jį atliekant arfa ir fleita skambėjo darniai, abu instrumentai buvo lygiaverčiai. Pastarasis teiginys tinka ir dueto sugrotai G. Donizetti Sonatai fleitai ir arfai bei M. Osokino „Intermezzo“ir „Rumbai“iš siuitos fleitai ir arfai. Visi minėti opusai artimesni grynajai muzikai – be jokios programos, tad emocijoms vietos lyg ir nebuvo, tačiau atlikėjų techninis profesionalumas ir ansambliškumas buvo itin pastebimas.

„Deimantai sniege“ – muzikos popietė, tad labai svarbu nepamiršti ir koncerto vedėjo muzikologo Viktoro Gerulaičio, kaip visada, neištirpstančio solistų šešėlyje. Sužavėjo jo prasmingi kalambūrai, paprasti ir įdomūs pasakojimai apie kompozitorius, kūrinius, instrumentus. Nuostabu, kad pasakojimų buvo įdomu klausytis visiems – profesionalams ir specialaus muzikinio išsilavinimo neturintiems muzikos mėgėjams. Šis aspektas itin svarbus, nes, svarstant  muzikos popiečių svarbą, aktuali jų edukacinė funkcija – šiuo atveju ji atlikta puikiai. O į klausimą, kas gi iš viso yra toji muzikos popietė, kuo ji skiriasi nuo įprasto koncerto, kokiai publikai skirta, atsakymo ilgai ieškoti nereikia: esminis skirtumas – programa ir vedėjo funkcija. Muzikos popietėje jis tampa ne tik koncerto vedėju, o jungiamąja publikos ir muzikos grandimi. Akivaizdu, kad Viktoras Gerulaitis šiai misijai idealiai tinka.

Muzikos popietės žanrui puikiai tiko ir duetas „FA“. Tad, nepaisant tam tikrų išvardytų trūkumų, tikrai norėtųsi muzikes pagirti už tokią gražią ir drąsią iniciatyvą susiburti į neįprastą, bet įdomų ansamblį. Taip pat už nuoširdumą ir išradingumą renkantis kūrinius ir bandymus juos pritaikyti savo mėgstamiems instrumentams. Vis dėlto nuoširdžiai linkėčiau į pagalbą pasitelkti atitinkamų sričių profesionalus ir dar – drąsos bei sėkmės plėtojant savo originalias ir gražias idėjas. Šįkart buvo „Deimantai sniege“ – ateityje norėtųsi išvysti deimantus, nesislepiančius sniege.