Sausis

Įėjimas į M. K. Čiurlionio parodą Milane. Osvaldo Daugelio nuotrauka

Lietuvių menininko paroda “Čiurlionis. Ezoterinė kelionė 1875-1911” (kuratoriai Gabriella Di Milia ir Osvaldas Daugelis) atidaryta[i] pagrindiniame Milano muziejuje - Pallazo Reale, impozantiškame Visconti rūmų komplekse, po Antrojo pasaulinio karo paverstame muziejumi. Pallazo Reale šiuo metu veikia siurrealisto Salvatoro Dali paroda, anksčiau italų žiūrovai matė Edwardo Muncho, Paulo Klee, Vasilijaus Kandinskio parodas, tad ir lietuvių menininko, Italijoje pavadinto vienu iš XX a. modernizmo tėvų, ekspozicija šiame muziejuje neatrodo atsitiktinė. Prie jos atsiradimo Milane stipriai prisidėjo Antonio Mazzottos fondas, kurio pagrindinė veikla susijusi su modernizmo dailės propagavimu, parodų rengimu ir knygų leidyba.

Milane, atšiauroko ir didingo grožio mieste, kultūros pasiūla milžiniška. Šiuolaikiškai įrengtuose muziejuose, senose bažnyčiose ir vienuolynuose saugojami Leonardo da Vinci, Michelangelo Buonarroti, Sandro Boticelli kūriniai. Eilės driekiasi prie italų Novečento (naujojo amžiaus) dailės muziejaus[ii] (Museo Del Novecento) ir prie islamo dailės, ir prie vieno paveikslo parodos - Pallazo Marino demonstruojamas iš Luvro atvežtas Tiziano Vecelli kūrinys Dama su veidrodžiu (1515). Šio vienintelio paveikslo demonstravimas italų muziejininkams tapo pretekstu nušviesti moters ir veidrodžio temą nuo Renesanso iki siurrealizmo.

Tiziano Vecelli. "Dama su veidrodžiu". 1515. Luvro muziejaus nuos. Peter Harholdt nuotr.

Tiziano Vecelli. "Dama su veidrodžiu".1515. Detalė. Peter Harholdt nuotr.

Kultūros pasiūla šiame Šiaurės Italijos mieste atitinka įvairiausius interesus ir skonius. Pinacoteca Ambrosiana pristato XVII amžiaus kardinolo Federico Borromeo surinktą meno kolekciją, kurios akcentai – Michelangelo Merisi da Caravaggio tapyba, Raphaelio Santi freskos Atėnų mokykla kartonas. Netikėtos staigmenos – iš Florencijos atvežtas mažutis Michelangelo Nukryžiuotasis (26,5 cm aukščio), išmoningai įterptas į nuolat demonstruojamos kolekcijos erdvę, ir speciali Leonardo da Vinci piešinių paroda renesansinėje kardinolo bibliotekoje.

Katedros aikštė prie Pallazo Reale. Novečento muziejaus paviljonas užstoja įėjimą į M. K. Čiurlionio parodą. R. Andriušytės nuotr.

Plūstančiuosius žiūrėti XX a. italų dailės į Novečento muziejų visai šalia įėjimo į M.K.Čiurlionio parodą pasitinka laikinas itališkų lėktuvų ir skraidyklių paviljonas. Technikos invazija į gotikinės katedros aikštę netikėta, bet tikslinga. Link naujojo muziejaus patraukia ne tik paveikslų, bet ir dizaino, technikos mėgėjai. Juk italai – ne tik futuristai, jie vadinami ir “inžinierių tauta”, todėl atpažinimo, savos istorijos prisiminimo momentas čia tinkamai panaudotas. Naujojo muziejaus vidus akivaizdžiai dvilypis. Salėse vyrauja klasikinė muziejinė tvarka, kitur ryški dinamiškoji futurizmo dvasia: mirga švieselės, aukštyn žemyn žlegsi keltuvai, pasiekusieji viršutinį aukštą gali grožėtis keletos amžių laimėjimais iš karto – Luciano Fabro kūryba, gotikinės Katedros pinakliais ir Vittorio Emanuelle II galerijos (1877), skirtos prekybai, spindesiu.

Vittorio Emanuelle II galerijos kupolas. 1877. R. Andriušytės nuotr.

Suvokus Milano kultūrinės pasiūlos mastą ir įvairovę, nutvilko smalsulys: kaip ir kuo į tą kultūrų Babelį įsiterpia svečias iš Šiaurės – subtilusis M.K.Čiurlionis? Kas tapo gija, jungiančia derlingoje kultūros terpėje subrendusį italą žiūrovą ir lietuvį menininką, daugiau kaip prieš šimtą metų dailę ir muziką kūrusį rytiniame Europos pakraštyje?

M. K. Čiurlionis. "Auka". 1909. Nuotrauka iš NČDM fondų.

Italė menotyrininkė Gabriella Di Milia M.K.Čiurlionio kūryba domisi seniai. Nuo 1980-ųjų ji tyrinėjo Čiurlionį teosofinėje perspektyvoje, bandė iššifruoti jo paveikslų simbolius ir prasmes[iii]. Jos svarstymus paskelbus žurnale “Krantai”[iv], Lietuvoje kilo diskusijų, nes jos teiginiai ardė požiūrį į M.K.Čiurlionį kaip į tautinį lyriką ir siūlė kitą tyrimų perspektyvą – kalbėti kaip apie menininką, susijusį su XX a. pradžioje populiariais dekadentiškais dvasiniais ieškojimais. Di Milia teiginiai siejasi su Aleksio Rannito mintimis[v]. Bet, kaip rašė menotyrininkė Genovaitė Kazokienė, “šventaisiais smilkalais smilkomas Čiurlionis” anuo metu dar daug kam nebuvo priimtinas“[vi].

Pagrindinė Milano parodos idėja – M.K.Čiurlionio kūrybą pateikti kaip ezoterinių okultinių dvasinių ieškojimų Europos kultūroje dalį. Koncepcija nukreipta į plačiąją publiką. “Ezoterinė kelionė” – populiari teosofinių, antroposofinių tekstų sąvoka, “dvasinių ieškojimų” ir “aukštesniosios būties siekimo” metafora. Toks parodos pavadinimas viešųjų ryšių prasme yra patrauklus, vartotoją viliojantis šūkis, nes pseudomokymai (teosofija, okultizmas, antroposofija, astrologija), į kuriuos XX a. pradžioje dar žiūrėta rimtai, pasaulyje išplitę ir dabar.

Šiandien net tokia aukšto intelektinio lygmens kultūrinė veikla kaip muziejinių vertybių parodos turi paklusti vadybos dėsniams ir viešųjų ryšių diktatui. Kita vertus, vadybinis šurmulys aplink rimtą meną nepeiktinas, jei reklamos efektai yra ne vienintelė žinia, jei jie neužgožia esmingesnių dalykų. Kai Vytautas Kairiūkštis Lietuvos radijo reklamose buvo vadinamas lietuvišku Pablo Picasso, lazda buvo perlenkta. Su M.K.Čiurlioniu Milane taip neatsitinka, nors italų televizijoje reklaminiai siužetai neapsiėjo be kompiuterininkų išmonės – erdvinių efektų ir sparnais mojuojančio angelo iš M.K.Čiurlionio paveikslo Angelo preliudas (1909).

M. K. Čiurlionis. „Rojus“. 1909. Nuotrauka iš NČDM fondų.

Meno specialistų nuomonės dėl okultizmo ir ezoterikos vaidmens M.K.Čiurlionio kūryboje nevienodos. Suprantama, kad simbolizmas, kuriame įsišaknijusi M.K.Čiurlionio kūryba, neatskiriamas nuo misticizmo. XX a. pradžioje Europos kultūroje tebeegzistavo bendras mistinių nuotaikų kontekstas, kuriuo rėmėsi literatai ir dailininkai. Varšuvos kultūrinė aplinka nebuvo išimtis. M.K.Čiurlionio pažiūras teosofinių apmąstymų linkme kreipė simbolistas ir mistikas Kazimieras Stabrauskas ir kiti jo salono Varšuvoje lankytojai. Ir vis dėlto tyrėjams žinomas vos vienas kitas M.K.Čiurlionio biografijos faktas, kuris liudytų aiškų jo santykį su teosofija. Ryškiausias pavyzdys - paveikslas Regėjimas (1904-1905) liudija, kad okultinė sfera dailininkui šiek tiek buvo pažįstama. Šio paveikslo motyvas – “T” raidės kryžius su gyvate ir saule – tikrasis teosofų simbolis. Beje, šis paveikslas Milane neeksponuojamas, ir šiuo metu esama retos galimybės jį pamatyti M.K.Čiurlionio galerijoje Kaune. Kitas faktinis tam tikro santykio su teosofija įrodymas – M.K.Čiurlionio tekstai. Juose nemažai minčių apie universumą, transcendentinę visumą kaip gyvybės šaltinį, žmogaus sielos apsivalymą kaip raktą į Visatos pažinimą[vii]. Įdėmiai studijuojant M.K.Čiurlionio literatūrinį palikimą, atsiminimus ir kūrybą atsiskleidžia, kad Čiurlionį iš tiesų domino vien tarnavimas menui, aukštesnioji žmogaus būtis ir paskirtis: “[…] reikia turėti šviesą su savimi, iš savęs, kad šviestum tamsybėse, ant kelio stovintiems, kad jie išvydę patys rastų šviesos savyje ir eitų savo keliu”[viii]. Atsiskleidžia tuo atveju, jei skaitančiajam a priori žinomas okultinis fonas. Kitu atveju M.K.Čiurlionis gali pasirodyti tik keistuoju genijumi. Sovietiniu laikotarpiu dievoiešką, kokia ji bebūtų, buvo būtina neigti, todėl tyrinėtojai Sofijos Čiurlionienės ir Jadvygos Čiurlionytės prisiminimuose buvo iškasę ryšį su teosofais  nuneigiančių detalių. Šiandien galima tai svarstyti. Vis dėlto turime labai mažai aiškių argumentų, kurie liudytų M.K.Čiurlionio filosofinių pažiūrų vientisumą ar bent polinkį į kokią nors mąstymo sistemą. Todėl parodos rengėjams iškilo gana nelengvas uždavinys išryškinti ezoterizmo aspektą, atskirti teosofinių prasmių sužadintus motyvus nuo simbolizme visuotinai vartotų įvaizdžių ir nuo lietuvių kultūros archetipų. M.K.Čiurlionio kūryboje jie susipynę, todėl visa tampa interpretacijos klausimu.

„Sonata Nr. 6 (Žvaigždžių sonata)“. Allegro. 1908. Nuotrauka iš NČDM fondų.

Gabriella Di Milia – menotyrininkė be sovietizmo naštos, galbūt todėl jos požiūris į M.K.Čiurlionį  toks šviežias? Italė menotyrininkė prieštarauja sovietmečiu įsigalėjusiam teiginiui, kad savitumo M.K.Čiurlionio tapybinėms sonatoms suteikia vienos temos “repriza” ir plėtotė tapybinės sonatos cikle. Rengdama Milano parodą, ji drąsiai iškėlė M.K.Čiurlionį kaip XX a. pradžios dvasinių ieškojimų įkūnytoją, mistiką, vieną iš modernizmo tėvų. Teosofines savo nuostatas ji grindžia hermeneutiškai arba komparatyvistiškai. Klausimas, ar M.K.Čiurlionis tikrai galėjo skaityti Rudolfą Steinerį ar Johanną Wolfgangą Goethe (jų veikalais remiamasi), lieka atviras. Nemokėdamas vokiškai, lietuvis Lenkijoje galbūt skaitė jam prieinamomis kalbomis išspausdintus kokių nors vertimų fragmentus. Milano parodoje žiūrovui pateikti konkrečių kūrinių aiškinimai gali būti priimti kaip savitos, ezoteriškos kūrinių interpretacijos. Pateiksiu vieną įdomesniųjų, skirtą Sonatai Nr. 3 (Žalčio sonata, 1908):

„Sonata Nr. 3 (Žalčio sonata)“. Finalle. 1908. Nuotrauka iš NČDM fondų.

“Finalle tos angos nušvinta iš vidaus, nes tai yra įšventinimo, arba antrojo gimimo, reiškiančio nušvitimą, vieta. Todėl ši šviesa apšviečia ir aplinkos pasaulius. Jeigu angoje yra atliekamos įšventinimo apeigos, tai kalnas yra ta vieta, nuo kurios prasideda prisikėlimas naujame būvyje. Žaltys yra sielos apsivalymą priėmusi būtybė, vidinės jėgos inkarnacija.”

Aplankęs parodą Milane, žiūrovas tikrai gali susidaryti nuomonę ne tik rengėjų siūlomu aspektu, bet ir suvokti menininko asmenybės unikalumą, kūrybinius siekius. Eksponuojama svarbiausioji M.K.Čiurlionio kūrybos dalis, pradedant Ramybe (1903-1904) ir Pasaulio sutvėrimu (1905-1906), baigiant tapybinėmis sonatomis ir Rex (1909). Ezoterinis koncepcijos akcentas lėmė galimybę Milane matyti į užsienį rečiau keliaujančius paveikslus Pasaka (Pilies pasaka), Rojus, Angelas (Angelo preliudas, visi 1909) ir daug piešinių, grafikos. Smalsumą žadina kelių kūrinių (tapybos ir piešinio, eskizo ir atspaudo) analogiška tema sugretinimai. Pagarbiai, kaip ir paveikslai, rodomos M.K.Čiurlionio darytos fotografijos, gaidų sąsiuviniai ir unikalioji laiškų knyga (1901-1902), į kurią Mikalojus Konstantinas perrašydavo artimiesiems siunčiamus laiškus.

M. K. Čiurlionio ekspozicijos Milane fragmentai. O. Daugelio nuotraukos

Nedidelėse Pallazo Reale erdvėse lietuvio menininko darbai atrodo ir jaukiai, ir kartu iškilmingai, nors patalpų aukštumas optiškai lyg ir mažina kamerinių formatų, itin kukliai įrėmintus (ČDM) tapybos ir grafikos kūrinius. Ekspozicija atrodo gaivi ir efektinga. Iš pradžių gerokai nustebina šilta raudona sienų spalva, bet greitai pasidaro aišku, kad italų sprendimas pateikti M.K.Čiurlionio paveikslus purpuro fone labai profesionalus. Raudonis kontrastingai sustiprina paveiksluose vyraujančius žalsvai gelsvus tonus, o gilus informacijos stendų violetas išryškina negausius geltonos, rožinės, oranžinės temperos potėpius. Netikėtas ir Pasaulio sutvėrimo eksponavimo būdas: ne vienoje linijoje, bet ant trijų sienų (U raide) sukabintas ciklas atrodo emociškai įtaigesnis, nes aprėpiamas vienu žvilgsniu. Reikėtų paminėti ir kokybišką paveikslų apšvietimą. Milane išvengta įkyrių horizontaliai krintančių šešėlių, Kauno ekspozicijoje gerokai trukdančių matyti visą paveikslų kompoziciją.

Visą sovietmetį, apeliuojant į kūrinių trapumą, už geležinės uždangos laikytas, o iš tiesų – baustas, kaip ir gyvieji, atskirtimi nuo pasaulio, po 1990 metų M.K.Čiurlionis tapo geidžiamu autoriumi, užsienio muziejininkų, menotyrininkų, muzikų atradimu. M.K.Čiurlionio paveikslai per pastaruosius 20 metų jau buvo eksponuoti daugelyje garsių pasaulio muziejų (Paryžiuje, Kelne, Bonoje, Grenoblyje, Tokijuje, Taline). Užsienyje rengiamų mūsų menininko parodų reikšmė didžiulė: kūrėjo darbų pažinimas, ir populiarusis, ir mokslinis, kaskart neabejotinai plečiasi, nuolat patvirtinama ir išryškinama europinė jo kūrybos dimensija, visada yra proga pasvarstyti ir apie jo kūrybos lietuviškumą ar kosmopolitiškumą, priminti Lietuvą. Lietuviams kiekviena M.K.Čiurlionio kūrybos paroda užsienyje tebėra it balzamas širdžiai.

Parodos katalogas: Čiurlionis. Un viaggio esoterico 1875-1911. Milano: Mazzotta, 2010. R. Andriušytės nuotr.

Paroda “Čiurlionis. Ezoterinė kelionė 1875-1911” – neabejotinai svarbus 2010 metų Lietuvos kultūros gyvenimo įvykis. Ši paroda visiškai atitinka šiuolaikinių europietiškų muziejinių parodų lygmenį. Ji turi aiškią koncepciją, parengta profesionaliai, aprūpinta įvairialype informacine medžiaga[ix], edukacinėmis programomis ir netgi suvenyrais. Galima pritarti Stasiui Goštautui iš JAV, po M.K.Čiurlionio retrospektyvos Paryžiuje (2000 m.) rašiusiam, kad tarptautinės parodos – geriausia, kas su šiuo lietuvių menininku gali atsitikti. Suprantama, kad parodos užsienyje - absoliučiai normalus ir būtinas šalies kultūros sklaidos elementas. Vis dėlto būtų gerai, jei tokios patirtys prigytų ir namuose, kad netyčia neišugdytume vien eksportinės kultūros.

[i] Paroda Milane veikia nuo 2010 m. lapkričio 17 d. iki 2011 vasario13 d.

[ii] Museo Del Novecento – XIX a. pab.-XX a. italų dailės muziejus atidarytas 2010 m. gruodžio mėn.

[iii] Di Milia G.Mikalojus Konstantinas Čiurlionis // Cahiers du Musée National d‘Art Moderne, Centre Georges Pompidou, Paris, 1980 Nr. 3, p. 48-59.

[iv] Di Milia G. Vizijos- troškimų tvariniai // Krantai, 1995 balandis-rugsėjis, p. 24-29.

[v] Rannit A. M. K. Čiurlionis. Lithuanian Visionary Painter. Chicago: Lithuanian Library Press, Inc, 1984.

[vi] Kazokienė G. Šventaisiais smilkalais užsmilkintas Čiurlionis // Akiračiai, 1987 Nr. 3.

[vii] Apie šiuos dalykus sprendžiame iš šaltinio – M. K. Čiurlionio dienoraščio nuorašo, esančio menotyrininko Igno Šlapelio fonde. Žr.: Lietuvos mokslų akademijos biblioteka, F. 146, b. 12, l. 58.

[viii] Ten pat, l. 58.

[ix] Čiurlionis: Un viaggio esoterico 1875-1911 / A cura di Gabriella Di Milia e Osvaldas Daugelis. Milano: Mazzota, 2010. Kataloge patalpinti Osvaldo Daugelio, Gabriella Di Milia, Nijolės Adomavičienės straipsniai, solidi šaltinių publikacija (Čiurlionio laiškai ir straipsnis), dokumentinės fotografijos ir diskas su pianisto Orazio Sciortino įrašais. Tai solidus svarbiausios medžiagos apie Čiurlionio dailę, muziką ir gyvenimą rinkinys italų kalba.