F. LISZTO 200-OSIOS GIMIMO METINĖS SU L. GENIUŠU 3

Justina Paltanavičiūtė
www.kamane.lt, 2011-07-11

Lukas Geniušas. E.Butkevičiaus nuotr.

L. Geniušas. Edmundo Katino nuotr.

Šių metų spalio 22 dieną sukaks lygiai du šimtai metų, kai gimė vienas įstabiausių romantizmo epochos kompozitorių ir pianistų Ferencas Lisztas, palikęs itin ryškų pėdsaką ne tik Vakarų Europos muzikos istorijoje, bet ir gyvuojantis kone kiekvieno pianisto širdyje. Šis žmogus bendraamžių buvo laikomas techniškiausiu devynioliktojo amžiaus atlikėju, o šiomis dienomis dikusijose apie pianistų meną F. Lisztas neretai figūruoja kaip geriausias ne tik savo amžiaus, bet ir visų laikų pianistas. Be to, šis vengrų kilmės menininkas per savo spalvingą gyvenimą ne tik sukūrė daugybę klasika tapusių orkestrinių ir fortepijoninių opusų, žavėjo visą Europą kaip pianistas virtuozas, bet  ir užsiėmė dirigavimu bei mokymu.

Taip jau įprasta, kad didžių kompozitorių sukaktys minimos plačiai ir ilgai – visus metus, tad vieną renginių, skirtų 200-osioms F. Liszto gimimo metinėms, surengė ir Pažaislio muzikos festivalis birželio 30-osios vakarą. Tąkart Kauno valstybinėje filharmonijoje fortepijonu skambino pianistas Lukas Geniušas. Jis atliko ne tik F. Liszto, bet ir F. Chopino opusus: skambėjo 24 F. Chopino etiudai fortepijonui (op. 10 ir op. 25) ir F. Liszto sonata fortepijonui Nr. 2, h-moll.

Nors ir minima F. Liszto sukaktis, koncerte skambėjo itin daug F. Chopino muzikos, tačiau toks pasirinkimas klasikinės fortepijoninės muzikos mėgėjų tikriausiai nenustebino. F.Lisztas ir F.Chopinas tampa kone sinonimais, kai kalbama apie romantizmo epochos fortepijoninį meną: abu gimė beveik tuo pačiu metu (Chopinas metais anksčiau nei Lisztas – 1810-aisiais), abu laikomi didžiais šio meno inovatoriais – laužė ne tik kompozicijos, bet ir atlikimo bei klausymosi taisykles. Tačiau čia taip pat slypi ir bene pagrindinis šių dviejų genijų skirtumas – F.Lisztas fortepijonu skambindavo masinei auditorijai, itin mėgo efektingumą ir maštabiškumą, tuo tarpu F. Chopino fortepijoninėje muzikoje vyrauja „dienoraštinis“ kalbėjimas, tad ir aplinka bei publika būdavusi kur kas kameriškesnė.

Būtent į F. Liszto maštabiškumo ir F. Chopino kameriškumo mitą atsižvelgia ir daugelis šių dienų pianistų, itin pamėgusių šių dviejų kompozitorių fortepijoninius opusus. Deja, F. Chopino opusų kameriškumas ir „dienoraštinis kalbėjimas“ neretai nejučia tapatinamas su melancholija, jausmingumu, kurie dažnai pernelyg pabrėžiami, tad atlikimas tampa nebe intymus, o „saldus“, itin aktyviai demonstruojamos emocijos. Matyt, todėl F. Chopino muzika ir tapo tokia populiari, jog daugelį jo opusų žino ne tik klasikos mėgėjai: šio kompozitoriaus kūriniai tam tikra prasme gali būti įvardinti kaip klasikos „popsas“. Nieko nuostabaus, jog išorinis šios muzikos spindesys ir sudėtingi techniniai reikalavimai žavi ir daugelį jaunųjų pianistų. Tuo tarpu vyresniesiems, labiau subrendusiems kaip asmenybėms muzikantams, pavyksta išvengti išorinio jausmingumo ir F. Chopino muzikoje atskleisti santūrius ir gilius jausmus.

Tiesą sakant, laukiant Luko Geniušo koncerto šis aspektas ir intrigavo labiausiai. Tačiau teko maloniai nustebti, išgirdus tą giliąją, santūrią ir intymią F. Chopino muzikos interpretaciją. L. Geniušo atlikimas buvo itin brandus, nė iš tolo nekvepėjo saldumu ar paviršutiniškumu – muzika plaukė iš jo vidaus, o fortepijonas ir atlikėjas tarsi susiliejo, tapdami vienu kūnu.

Techninę ir meninę pianisto brandą rodė ir jo atliekama programa – pirmojoje koncerto dalyje jis grojo 24 F. Chopino etiudus fortepijonui, kurių 12 pažymėti op. 10, kita pusė – op. 25. Tai beveik visi šio kompozitoriaus sukomponuoti šio žanro kūriniai – į koncerto programą neįtraukti tik trys, nepažymėti jokiais opuso numeriais. Tikriausiai nereikia nė sakyti, jog atlikti juos visus vienu kartu – nemažas iššūkis bet kokiam pianistui, juolab kad ir techniniu atžvilgiu jie laikomi vienais sudėtingiausių fortepijoninės muzikos kūrinių. Jaunajam pianistui pavyko puikiai – nepavargo jo miklūs ir lengvi pirštai, negana to – kiekvienas etiudas skambėjo skirtingai, tačiau brandžiai, santūriai ir lengvai, išvengiant stereotipinio saldumo ir paviršutiniškumo.

Antrojoje koncerto dalyje skambėjo F. Liszto sonata fortepijonui h-moll, dedikuota Robertui Schumannui. Šis kūrinys kritikų yra laikomas vienu geriausių kompozitoriaus kūrinių fortepijonui solo, be to, sukurtas jau tuomet, kai F. Lisztas labiau koncentravosi ne į savo kaip atlikėjo virtuozo karjerą ir efektingą skambinimą, o į komponavimą. Tad kūrinys yra veikiau filosofiškas nei skambus, prisotintas įsimintinų melodijų – apie tai byloja jau vien faktas, jog sonata yra vienos dalies (įprastai romantizmo epochos sonatos būdavo trijų dalių). Šios pagrindas – penki motyvai, įvairiai transformuojami, apipinti skirtingais muzikiniais parametrais bei įgyjantys vis kitokios spalvos ir nuotaikos. Džiugu, jog visa tai atsispindėjo ir Luko Geniušo interpretacijoje. Muzikantui pavyko temas paskambinti kaskart vis kitaip, atskleidžiant visą nuotaikų skalę – kartais melancholiškai, kartais santūriai, kartais niūriai. Kūrinys skambėjo išties savitai ir unikaliai,  taip pat filosofiškai ir brandžiai.

Lukas Geniušas – Maskvos valstybinės konservatorijos studentas (dar ne absolventas). Gimė 1990-aisiais - prieš dvidešimt vienerius metus, tačiau jau spėjo skambinti įvairiose prestižinėse koncertų salėse, laimėti daugybę tarptautinių pianistų konkursų, tarp kurių - ir antroji vieta Tarptautiniame F. Chopino konkurse, vykusiame Varšuvoje 2010-aisiais. Tačiau iš tiesų labiausiai žavi visai ne įspūdinga jaunojo pianisto biografija ir net ne techniniai sugebėjimai, o jo meninė branda, nuoširdumas ir įtaigumas. Kiekviename kūrinyje jis geba kurti dramą, drauge muzikine kalba pasakodamas gilią ir filosofišką istoriją, išties savitą, ne skolintą iš kitų fortepijoninių pasaulio autoritetų. Jo atliekama muzika gyvena išskirtinį gyvenimą, neatitoldama nuo opusų kompozitorių ir epochos, kuomet jie buvo sukurti, idealų. Ir šįkart išgirdome dviejų romantikų šedevrus, interpretuotus kartu ir tradiciškai, ir labai individualiai, ir intymiai – ne „popsinį“, o veikiau jautrų ir santūrų, tačiau „vyrišką“ Chopiną ir itin filosofišką Lisztą. Tikriausiai šie aspektai ir pianisto nuoširdumas pakerėjo ir pilnutėlę salę klausytojų. Sulaukęs gausių aplodismentų, L. Geniušas negailėjo  „bisuoti“, ir, regis, taip pat brandžiai būtų galėjęs groti dar ir dar.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*