Lapkritis

Salonais vadinamos skulptūrų ir tapybos parodos pradėtos rengti dar XVII a. (1667 m.), jas ėmėsi organizuoti Paryžiaus karališkoji tapybos ir skulptūros akademija. Periodiškai, kas dvejus metus, salonai ėmė vykti tik XVIII a. 1903 m. Paryžiuje įvyko pirmoji „Rudens salono“ (Salon d'Automne) paroda. Jos organizatoriai – menininkai Georg‘as Rouault, André Derainas, Henri Matissas, Angele Delasalle ir  Albert‘as Marquet – surengė parodą, kuri buvo savotiška reakcija ir atsakas į tuo metu vykusias konservatyvią politiką deklaravusias oficialaus Paryžiaus salono (Paris Salon) parodas.

„Rudens salono“ paroda tapo svarbiu įvykiu, kuris pristatė XX amžiaus tapybos bei skulptūros raidą ir naujoves. Jacques Villonas buvo vienas tų menininkų, padėjusių organizuoti tapybos sekciją pirmajam salonui ir vėliau prisidėjusių populiarinant Puteaux grupę¹, kuri tapo garsi savo kontraversiškomis parodomis „Nepriklausomųjų salone“ (Salon des Indépendants).

Ankstyvosiose „Rudens salono“ parodose buvo eksponuojami pripažinimo sulaukę menininkai, tarp jų – Pierre'as - Auguste'as Renoiras, taip pat keletą darbų pristatė ne ką mažiau žinomas Augustas Rodinas. Nuo pat salono gyvavimo pradžios čia buvo eksponuojami didieji to laikotarpio menininkai, tokie kaip: Paulis Cézannas, Henris Matissas, Paulis Gauguinas, Pablas Picasso ir daugelis kitų, ne ką mažiau garsių kūrėjų.

Kaip ir garsiosios Paryžiaus parodos, lapkričio 23 dieną 18 val.  galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27) buvo atidaryta paroda „Rudens salonas 2011“. Anot kuratorių, vienu svarbiausių šios parodos tikslų išlieka tas pats iš Paryžiaus atkeliavęs siekis – skleisti naują požiūrį į meną. Pasak Arvydo Žalpio, galerijos „Meno parkas“ rengiama paroda nėra nei siekis, nei noras oponuoti kitiems projektams ar parodoms. Ne paslaptis, kad ir Paryžiaus „Rudens salonas“ taip pat neturėjo tikslo vien tik oponuoti kitiems salonams. Pagrindinis ir bene svarbiausias uždavinys buvo pristatyti ir supažindinti su „naujuoju menu“, įsivyravusiomis tendencijomis ir, be abejo, su atsinaujinančiu to laikotarpio meno suvokimu. Šiuo požiūriu galerijos „Meno parkas“ ekspozicija šiek tiek atspindi Paryžiaus „Rudens saloną“. Kaune surengtas salonas, taip pat kaip ir vykdavusieji Paryžiuje, turi savo intrigą: čia pristatomi nauji, niekur dar neeksponuoti menininkų kūriniai. Vieno parodos kuratorių A. Žalpio teigimu, lietuviškasis „Rudens salonas“ nesiekia pristatyti „absoliučių“ naujovių ar padaryti iki šiol nematytą perversmą šiuolaikinėje meno padangėje. Tai – daugiau praėjusio šimtmečio menininkų prerogatyva.

„Antikvariniu“ vardu pavadinta paroda nori nenori kelia asociacijas, sukuria tam tikrą praėjusių laikų aurą. Atidarymo metu skambėjusios paryžietiškos melodijos alsavo praeitimi ir visai parodai suteikė nematomo šarmo bei jaukumo.

Į pirmąją „Rudens salono“ parodą kuratoriai pakvietė vienuolika kūrėjų, kurių kūryba nuolatos sulaukia visuomenės dėmesio ir įvairiausių vertinimų. „Rudens salono“ parodoje savo darbus pristato šie menininkai: Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė (tapyba), Jonas Gasiūnas (tapyba), Patricija Gilytė (video-), Agnė Jonkutė (tapyba), Algimantas Kezys (fotografija, JAV), Česlovas Lukenskas (objektas, instaliacija), Eimutis Markūnas (tapyba), Vaida Tamoševičiūtė (performansas), Laisvydė Šalčiūtė (tapyba), Eugenijus Varkulevičius (tapyba), Alfonsas Vilpišauskas (tapyba). Pasirinkimas eksponuoti vos daugiau nei dešimt menininkų darbų yra grįstas tuo, kad norima parodyti, jog svarbu ne kiekybė, o kokybė, ir taip sudaryti sąlygas kiekvienam darbui „kalbėti“, atsiskleisti ir atrasti savąją erdvę.

Šia paroda norima į menininkus pažvelgti naujai, atrasti jų kūrybos kaitos ženklus, kitokį mąstymą ir raiškos priemones. Paryžiaus salonas pasižymėjo tapybos darbų eksponavimu, o lietuviškasis „Rudens salonas 2011“ skiriasi tuo, jog atveria šiek tiek platesnį lauką, čia galime rasti tapybos, fotografijos, performanso ir videoinstaliacijos darbų. Visi kūriniai gražiai dera tarpusavyje ir sudaro bendrumo įspūdį, nors ir yra visiškai skirtingi.

Ar „Rudens salonas“ bus tęstinis reiškinys, parodys laikas ir žiūrovų vertinimas. Kaip parodos atidarymo metu kalbėjo A.Žalpys, patys menininkai buvo labai pozityviai nusiteikę šios parodos atžvilgiu, kūrėjus suintrigavo parodos idėja, todėl ekspozicijoje randame pačius naujausius ir niekur iki šiol nematytus menininkų darbus. Pavyzdžiui, Algimanto Kezio fotografijos atkeliavo tiesiai iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Ten viešėdamas parodos kuratorius pamatė naujausius darbus ir  pasiūlė autoriui pirmiausia juos eksponuoti Lietuvoje. Tad galima sakyti, kad  A.Kezio darbai Lietuvą pasiekė tiesiai iš spaustuvės.

Pasak kitos parodos kuratorės Giedrės Legotaitės, keliaujant iš vieno menininko dirbtuvių į kitas buvo atrinkti tie darbai, kuriuose būtų sunku atpažinti menininko braižą, atsižvelgta ir  į naujų meninių ieškojimų svarbą. Stebėti parodą žiūrovui turėtų būti įdomu, nes joje akivaizdžiai atsiskleidžia menininkus veikiančios skirtingos kūrybinės intencijos, čia kiekvienas ras tai, kas artima sielai.

Projekto kuratoriai: Giedrė Legotaitė, Arvydas Žalpys. Paroda veiks iki gruodžio 16 d.

__________________________

1. Šis terminas taikomas XX a. vidurio menininkams, susijusiems su Kubizmo atšaka, geriau žinoma kaip Orfizmas. Įsikūrę Paryžiaus priemiestyje Puteaux, jie buvo aktyvūs 1912 – 1914 m.