Balandis

„Aida“. Martyno Aleksos nuotr.

Ne tik ryškių spalvų, bet ir egzotiškų kvapų ir lyriškų baladžių prisipildė Kauno valstybinis muzikinis teatras kovo 25-osios vakarą. Gaivesnis vėjo gūsis papūtė šiame teatre kartu su premjera – Eltono Johno ir Timo Rice'o miuziklu „Aida“. Šio veikalo pasirodymas Kaune buvo itin laukiamas, tačiau toli gražu ne visi buvo nusiteikę optimistiškai – būta ir skeptikų, teigusių, jog populiariosios muzikos kalba parašytas kūrinys yra tik pramoga, be to, jo pavadinimas dubliuojasi su vienu iš operinės klasikos šedevrų – tad ką galėtų šia tema sukurti „popso“ atstovai? Tuo tarpu patys miuziklo kūrėjai džiaugiasi šiuo pastatymu ir negaili komplimentų vienas kitam. Vis dėlto smalsu, kaip šis miuziklas atsidūrė Lietuvoje? Kaip su muzikiniu audiniu pavyko susitvarkyti teatro trupei ir kodėl ji buvo papildyta kviestiniais svečiais? Apie tai ir kalbamės su „Aidos“ kūrėjais: režisieriumi Vyteniu Pauliukaičiu, dirigentu Jonu Janulevičiumi ir vienu pagrindinių vaidmenų atlikėjų Jeronimu Miliumi.

V.PAULIUKAITIS: „MIUZIKLAS Į KAUNO MUZIKINIO TEATRO REPERTUARĄ ĮPŪTĖ GAIVAUS VĖJO“

Justina Paltanavičiūtė: Miuziklas „Aida“ provokuojamai asocijuojasi su Giuseppe Verdi opera „Aida“. Tad pirmiausia ir klausiu – kaip jis atsidūrė Kauno valstybiniame muzikiniame teatre?

Vytenis Pauliukaitis: Į teatrą mane pakvietė Kauno valstybinio muzikinio teatro vadovas ir  paklausė, galbūt aš turiu kokių nors norų. Tad miuziklas „Aida“ ir buvo mano noras, kurį vėliau svarstė teatro vadovybė. Prieš tai turėjau ir kitokių pasiūlymų, bet šiuo atveju labai džiaugiuosi ir teatro vadovui dėkoju, kad leido man pačiam rinktis ir siūlyti kūrinį.

O kaip man kilo mintis statyti būtent šį miuziklą? Buvo provokuojamai: pradėjau nuo turinio, ne nuo muzikos – prieš vienuolika ar dvylika metų sužinojau, kad E. Johnas ir T. Rice'as parašė šitą veikaliuką, tad buvo įdomu, ką jie galėjo sukurti, juk G. Verdi opera yra geniali. Tad ir pradėjau domėtis. Pirmiausia užkliuvo tai, kad siužetas yra šiek tiek pakeistas: jis  amerikietiškas, veiksmas vyksta greitai, daug scenų, be to, labiau nei G. Verdi operoje pabrėžiami tėvų ir vaikų santykiai. Visa tai man pasirodė ypač įdomu. Tuomet aš savo pažįstamų Amerikoje paprašiau,  kad surastų man muzikinę medžiagą, nes jos Lietuvoje nebuvo. Tačiau per vieną iš muzikos kanalų mačiau miuziklo ištraukas, tad ir muzika man pasirodė visai nebloga.

Man atrodo, jog šitas veikalas Kauno valstybiniam muzikiniam teatrui ypač tinka. Smagu, kad ir jo žiūrovai pamatys naujesnį darbą – tai, kas aktualu pasaulyje, o ne seniai praėjusių dešimtmečių veikalus. Vis dėlto miuziklas buvo pastatytas aštuoniolikoje šalių, galbūt net daugiau.

J. P.: Miuzikle „Aida“ vieną pagrindinių vaidmenų – Radamesą – įkūnija du skirtingi atlikėjai: svečias iš populiariosios muzikos pasaulio Jeronimas Milius ir akademiškesnis Mindaugas Zimkus. Ar toks sprendimas buvo priimtas norint miuziklą tarsi pateikti dviem variantais – „popsiškesniu“ ir akademiškesniu?

V. P.: Ne, tokios minties neturėjau. Apskritai, pastaruosius dešimt metų net nelabai žinojau, kas vyksta Kauno valstybiniame muzikiniame teatre – neturėjau tam laiko, nors tai buvo mano vaikystės ir jaunystės teatras. Tad aktorius surado ir pakvietė teatro vadovybė, o pakviesti J.Milių buvo taip pat jų idėja. Bet aš labai džiaugiausi, kad teatro vadovybė norėjo plačiau pažvelgti į šitą veikalą, neapsiribodama savo teatro solistais.

J.P.: O ar neatsirado iš populiariosios muzikos pasaulio pretendenčių į Aidos vaidmenį? Juk abu Radamesai labai skirtingi, o Aidos pasirodė šiek tiek panašesnės viena į kitą?

V.P.: Tikriausiai paprieštarausiu Jums: Aidos man irgi labai nepanašios. Ieva Vaznelytė artimesnė akademinei dainavimo mokyklai – ji yra sukūrusi vaidmenų operetėse. Viktorija Streiča – labiau miuziklo aktorė, jos aktorinis pasirengimas yra geresnis nei kitų solistų. O su dainavimu jai sunkiau – turėjo įveikti šiek tiek problemėlių. Tad man jos abi yra labai skirtingos ne tik savo charakteriu, prigimtimi, požiūriu į Aidos personažą, bet ir pasirengimu. Man regis, labai gerai, kad jos skirtingos – Ieva galbūt labiau prilygtų akademinės dainavimo manieros pavyzdžiams, o Viktorija yra labai individuali, kas  būtina miuziklui.

Iš viso, statydami miuziklą „Aida“ pirmiausia turėjome atsiremti į tai, ką parašė E. Johnas. Ir nepasakyčiau, kad parašė jis labai drastišką muziką, kuri būtų itin miuzikliška. Ten  juk yra baladės, taip pat, regis, spiričiuelis, tačiau jie nėra tokie ryškūs kaip kituose miuzikluose. „Aidoje“ yra daugiau lyrikos, kuriai perteikti reikia individualumo ir gerų vokalo duomenų. Tad stengėmės, kad kiekviena partija būtų individualizuota – kad kiekvieno atlikėjo individualumas atsispindėtų vaidmenyse ir būtų ryškūs. Juk miuziklas tuo mus ir traukia. O jeigu kam atrodo, kad tai lengva, pasakysiu, jog yra atvirkščiai. Iš pradžių man atrodė – kas gi čia yra padainuoti tas baladėles? O pasirodo, ten yra ir paslėptų ritmų ir visokių subtilybių. Tad sunkiai dirbome tris mėnesius. Pirmiausia turėjome „atsiplėšti“ nuo operetės žanro vaidybos stiliaus. Kiekviename šio veikalo  žodyje yra prasmė – nėra nei „praeinamų“ muzikinių scenų, nei „įstatytų“ muzikinių numerių, kurie dramaturgiškai nieko nereiškia, tik yra labai gražūs. Tokia buvo autorių mintis, ir mes turėjome ją atskleisti. 

J.P.: Minėjote, jog kiekvienas miuziklo vaidmuo yra individualizuotas. Ar tai reiškia, jog keičiantis atlikėjams jis tampa vis kitoks?

V.P.: Turinys ir pagrindinė mintis nesikeičia. Keičiasi tik atlikimo maniera ir tai, ką kiekvienas įdeda į savo vaidmenį. Mano galva, Ieva yra truputį lyriškesnė, moteriškesnė. Viktorija – griežtesnė, netgi tragiškesnė. Bet apskritai – spektaklis yra kaip vaikas: jis turi augti. Aš jau nuo pat pradžių mačiau, kokių savybių turi kiekvienas atlikėjas, tad raginau juos atsiskleisti – mes labai daug kalbėjome ir labai įdomiai repetavome. Repeticijų periodas buvo gana kūrybingas, tad greitai „apšilome“. O ir patys solistai siūlė savo kūrybines idėjas – ypač V.Streiča ir Gediminas Maciulevičius, kuris mane ypač stebino: man atrodė, kad jis sirgo šiuo spektakliu,  ne vien tik savo vaidmeniu. Žinoma, visų siūlymų aš nepriėmiau, tačiau kai kurių jų idėjų spektaklyje yra.

Buvo įdomu dirbti su visais – ypač dėkoju  dirigentui Jonui Janulevičiui. Apskritai statant „Aidą“ aš jutau visų norą dirbti. Norėčiau labai pagirti choro žmones, su kuriais mes turėjome mažai laiko, nes jie yra nepaprastai užimti, o ir nesisekė viskas taip, kaip sviestu patepta. Bet aš labai džiaugiuosi, kad choras ne tik dainuoja, bet ir juda, vaidina, nes dažnai jis būna išsirikiavęs į dvi eiles ir nieko nedaro. Miuziklas „Aida“ yra mūsų visų bendras kūrinys.

Aš manau, kad šis miuziklas į Kauno valstybinio muzikinio teatro repertuarą įpūtė gaivaus vėjo, nors šis teatras yra pastatęs ir daugiau miuziklų, net labai sėkmingų. Lietuvoje  galime padaryti labai daug, ir turime tai daryti.

J.P.: Ačiū už pokalbį.

J.JANULEVIČIUS: „AIDOS” ORKESTRUOTĖJE PASTATYTA GERA PIRAMIDĖ“

Justina Paltanavičiūtė: Miuziklas „Aida“– pirmasis šio žanro kūrinys Jūsų kūrybinėje biografijoje, iki šiol esate dirigavęs operas ir operetes. Tad kuo dirigavimo požiūriu skiriasi šie trys žanrai?

Jonas Janulevičius: Skiriasi įvairiais subtiliais niuansais. Pirmiausia turėtų skirtis vizualioji dirigento pusė. Vienaip turėtų atrodyti asmuo, diriguojantis operą, turbūt panašiai turėtų atrodyti diriguojantis operetę, o miuziklo dirigentas turėtų atrodyti truputį kitaip, nes šis žanras turi kitokį muzikinį audinį ir kitokią struktūrą. Šiuo atveju galbūt kartais galima sau leisti nediriguoti, nes yra stipri ritmo grupė, kuri tam tikra prasme atlieka dirigento vaidmenį.

O pažvelgus plačiau – miuziklas yra tas žanras, kuriame akompanimento ir dainininko partija nėra dubliuojamos. Tai leidžia dainininkui dainuoti gerokai laisviau ritmo atžvilgiu, nes šiuolaikinio miuziklo numeriai yra panašūs į kūrinius, kuriuos atlieka estrados ar roko dainininkai savo koncertuose. Šitas aspektas yra bene pagrindinis dalykas miuziklo žanro specifikoje, nes čia nėra siekiamybės dainininkui ir orkestrui turėti idealią vertikalę. Būtent tame ir slypi grožis ir šarmas – kai dainininkas, pabrėždamas prasminius teksto akcentus, gali sau leisti kai kur uždelsti, o kai kur paskubėti.

J.P.: Ką galėtumėte pasakyti apie “Aidos” orkestruotę, kompozicinius sprendimus?

J.J.: Šio miuziklo orkestruotė yra pritaikyta gastrolėms, be to, skirta logistiškai teisingam atlikimui, kai nereikia gabenti penkiasdešimt ar šešiašdešimt orkestro muzikantų – kas sudaro dideles sąnaudas. “Aidos” orkestruotė –  XXI amžiaus sprendimas, tai labai akivaizdu. Kita vertus, klausantis muzikos tai nėra juntama, nes viskas sukomponuota labai apgalvotai: trys sintezatoriai atlieka orkestro “vidurių” funkcijas – pakeičia tęsiamų akordų garsus, dažniausiai atliekamus pučiamųjų instrumentų. Iš pastarųjų palikti tik soliniai balsai – šioje grupėje tėra trys asmenys, o du iš jų keičia instrumentus: fleitą keičia altinė fleita, obojų – anglų ragas, o valtorna lieka pastovi. Taip pat naudojama visa ritmo grupė, kurią sudaro trys gitaros, trys sintezatoriai ir dvi mušamųjų partijos. Šie aštuoni žmonės yra tarsi muzikinio audinio pagrindas, o styginiai šiame kontekste skirti tik spalviniams aspektams, nors apskritai jų vaidmuo yra daugiaplanis – kartais styginiai groja melodiją, kartais palaiko harmoninę visumą. “Aidos” orkestruotėje pastatyta gera piramidė: ritmo grupė – pučiamieji – styginiai. Muzikos stilius diktuoja tai, jog mušamieji čia dominuoja.

Miuziklas “Aida” šiais dalykais ir skiriasi nuo kitų šio žanro opusų,  rašomų visam simfoniniam orkestrui ir ritmo grupei. Šiuo atveju ritmo grupė – visa, o visa kita sumažinta iki minimumo, tačiau kūrinio skambesys nuo to nenukenčia.

J.P.: Buvo pranešta, kad šiam spektakliui Kauno valstybinis muzikinis teatras įsigijo naujų instrumentų. Kokių?

J.J.: Pirmiausia nepamirškime, kad E.Johno muzikoje fortepijonas yra vyraujantis isntrumentas – nuolatinis vokalo palydovas. Tad pirmiausia mums reikėjo įsigyti sintezatorių, kuris atitiktų geras fortepijoninio skambesio normas. Be to, vienoje partijoje reikalaujama staigiai pakeisti tembrus, ko negalima padaryti tikru akustiniu fortepijonu. Reikėjo ir dar vieno sintezatoriaus, galinčio maišyti tembrus. Trečiam miuziklo partitūroje nurodytam sintezatoriui keliama mažiau reikalavimų, tad tiko ir teatro senasis.

Taigi buvo įsigyti du sintezatoriai ir elektroninių būgnų komplektas, nes šiame miuzikle reikalingi įvairūs afrikietiškų būgnų tembrai. Jeigu pirktume autentiškus, visi jie netilptų orkestrinėje. Tai būtų neracionalu, be to, kainuotų labai daug, o elektroniniu būgnų komplektu galima sugroti visus reikalingus tembrus. Be to, būtent toks modelis, kokį įsigijome, buvo nurodytas ir partitūroje.

J.P.: O kaip Jums pačiam patiko dalyvauti šiame spektaklyje?

J.J.: Spektaklis labai smagus, labai kompaktiškas. Kai žiūri į jį nuo dirigento pulto, ypač įdomu, jog „Aidoje“ nėra daug prozos – kur kas daugiau veiksmo vyksta muzikinių numerių nei kalbamųjų epizodų metu. Miuzikle dažnai būna truputį kitaip – būtent prozoje vyksta visa dramaturgija, o muzikiniai numeriai – tik prieš tai įvykusios dramatinės situacijos emocinė išraiška. Įdomu, jog čia proza labai svarbi, bet dramaturginė linija nenutrūksta ir muzikiniame numeryje: sakyčiau, tai  labai plastiška prozos ir muzikos sintezė.

J.P.:  Kaip vertinate spektaklį Kauno valstybinio muzikinio teatro repertuaro kontekste?

J.J.: Šio miuziklo pasirodymas turi kelias prasmes. Pirmiausia teatrui yra itin svarbu galvoti apie jauną žiūrovą ir sukurti alternatyvą kitoms koncertinėms organizacijoms, rengiančioms koncertus didelėse erdvėse ir jaunąjį žiūrovą pritraukiančioms tuo, ko jam reikia: garsu, emocijomis, išraiška – didžiuliu krūviu. Po tokios krūvio lavinos jis, atėjęs į teatrą, gali nusivilti, nes čia informacija nuo scenos yra pateikiama subtiliai ir rafinuotai, o jai suprasti jau reikia tam tikrų proto ir intelekto pajėgų. Todėl reikia galvoti apie tai, kad čia atėjęs jaunasis žiūrovas taip pat girdėtų gerą garsą ir matytų gerą vaizdą. Tokiomis savybėmis ir pasižymi miuziklas „Aida“, taip pat jame dramaturginė linija greitai juda į priekį – sprendimai greiti, negaištama ties ilgomis dramaturginėmis analizėmis. Kitaip tariant, žiūrovas gauna tai, ko nori, tad galbūt jis sugrįš čia po kelerių metų, norėdamas pasižiūrėti ir operetę. Strategiškai žiūrint – šis miuziklas yra puiki galimybė orientuotis daugiau būtent į jaunąjį žiūrovą, nes rodydami tik klasikinę (akademinę) operetę rizikuojame likti tik su viduriniosios kartos publika.

J.P.: Ačiū už pokalbį.

J. MILIUS: „RADAMESO PERSONAŽAS PRIVALO VALDYTI SITUACIJĄ“

Justina Paltanavičiūtė: Radamesas miuzikle „Aida“ – pirmasis Jūsų vaidmuo Kauno valstybinio muzikinio teatro scenoje. Kaip ten atsidūrėte? Ar ilgai svarstėte šį pasiūlymą?

Jeronimas Milius: Kauno valstybiniame muzikiniame teatre atsidūriau gavęs teatro vyriausiojo režisieriaus Kęstučio Jakšto pasiūlymą atvykti į miuziklo „Aida“ perklausą. O šiaip miuziklas mane domino visuomet, nes, mano manymu, tai yra žanras, kuriame gali realizuoti ne tik savo muzikinę patirtį, bet taip pat susidurti su daugybe naujų dalykų: aktoryste ir šokiu. Tad pasiūlymo ilgai ir nesvarsčiau, nes Lietuvoje miuziklai statomi gana retai, ypač – kokybiški.

J.P.: Ką Jums reiškia Radameso vaidmuo, palyginti su kitais Jūsų muzikiniais amplua?

J.M.: Radamesas – įvairių aplinkybių suvaržytas personažas. Kita vertus, dėl šių priežasčių jam tenka save atrasti iš naujo. Tai žmogus, dar tik atrandantis savąjį žmogiškumą, o susiklostę įvykiai priverčia jį kariauti su tuo, ką jis atrado. Todėl man šis vaidmuo yra nelengvas personažo dinamiškumo aspektu, nes visada būti „nevienspalviu“ yra sudėtinga. Be to, Radamesas yra itin brandus, tad vaidinant jį dažnai tenka tvardyti jaunatvišką energiją.

J.P.: Kuo šis vaidmuo išskirtinis? Kuo įdomus?

J.M.: Radameso personažas yra toks, kuris privalo valdyti situaciją, o jei ne – situacija užvaldys jį ir drauge pražudys. Nuo tos akimirkos, kai jis sutinka Aidą, situaciją valdyti tenka vis dažniau, ir tai darosi vis sunkiau. Prie kovos su likimu prisideda ir kova su savo besikeičiančiu vidumi. Tad vaidmuo man yra ypač įdomus, nes visa tai scenoje tenka išgyventi ir man.

J.P.: Ar sunku buvo įsilieti į akademinę Kauno valstybinio muzikinio teatro trupę?

J.M.: Tikrai nebuvo sunku, nes čia esantys žmonės yra paprasti, o juk genialumas ir slypi paprastume. Tai, kad visi siekia bendro tikslo ir noriai dalija patarimus ir pastabas, tik prisideda prie tikro teatro pojūčio, kai rezultatas būna geras ir visi dirba ne individualiai, o kaip komanda. Viskas, ką galėčiau pasakyti apie šią trupę, – vien tik komplimentai, tad manau, jog neverta net pradėti (šypsosi).

J.P. Tad tikriausiai norėtumėte, o galbūt ir planuojate ateityje dar grįžti į tą pačią sceną?

J.M.: Kol kas į šią sceną su malonumu teks grįžti kas mėnesį – tol, kol „Aida“ bus Kauno valstybinio muzikinio teatro repertuare, t.y. tol, kol žmonės lankys šį spektaklį. O vilčių dainuoti šio teatro spektakliuose ateityje taip pat neprarandu. Na, bet viskas paaiškės laikui bėgant...

J.P.: Dėkoju už pokalbį.