Vasaris

Audronė Petrašiūnaitė. „Žvilgsnis į save“. L.Brundzos nuotr.original

Jūratis Zalensas. „Nepažįstamas šventasis“. L.Brundzos nuotr.

Gintautas Vaičys. „Aitvaras“. L.Brundzos nuotr.

Romanas Averincevas. „Tai įvyko“. L.Brundzos nuotr.

Haroldas Ernestas Černius. „Lelijos“. L.Brundzos nuotr.

Rima Žilinskaitė. „Ofelija“. L.Brundzos nuotr.

Egidijus Rudinskas. „Stefanija iš Žaliakalnio turgaus ir Kazimieras – obuolių pardavėjas“. L.Brundzos nuotr.

Danutė Valentaitė. „Geltonos tulpės“. Diptikas. L.Brundzos nuotr.

Žilvinas Labanauskas. „Svetimi veidai. Choru“. L.Brundzos nuotr.

Eglė Labanauskaitė-Steponavičė. „Fa Sol-1“. L.Brundzos nuotr.

- Tinginy, imk kiaušinį.
- Ar nuluptas?
- Ne.
- Mesk per tvorą! (Iš rusų liaudies pasakos.)

Geriausio 2008 metų kūrinio paroda Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje – proga pamąstyti apie miesto meninį gyvenimą. Nuo ko jis priklauso? Kas jį kuria ir kas norima parodyti? Kas įdomu, aktualu menininkams? Į ką kreipiamas žiūrovų žvilgsnis, kaip prisidedama prie jų prusinimo ir skonio formavimo? Tai opūs klausimai, susiję su Kauno menininkų, Lietuvos dailininkų sąjungos ir pagrindinės miesto parodų salės – Paveikslų galerijos veikla ir ateitimi.

Veidrodėli, pasakyk, kas pasaulyje gražiausias?

Kasmet rengdama geriausio metų kūrinio parodas, Kauno paveikslų galerija primeta žiūrovui ir parodos žiūrėjimo taisykles – kažkodėl reikia ieškoti geriausio kūrinio. Kas yra gera ir geriausia dailininkui? O kas žiūrovui? Kas patinka meno kritikui, filosofui? Kada yra gera – kai labai gražu? Ar tada, kai atpažįstama, kai suprantamai perteikta mintis? Gal geriausias praėjusių metų kūrinys turi būti atsparos taškas šiemečiam?

Tiesą sakant, nežinau, kam, kodėl yra reikalingas geriausias kūrinys ir koks jis yra. Meno istorijoje pilna faktų apie nevertintus, užmirštus ir vėl atrastus kūrinius. Nei Caravaggio, nei Vincento van Gogho, nei Kasparo Davido Friedricho, nei Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūriniai tada, kai šie dailininkai gyveno, nebuvo šlovinami kaip geriausi. Savojo laiko herojais buvo, pavyzdžiui, Henrikas Siemiradskis, Franzas von Lenbachas, Karlas Rauchas ir daugybė kitų. Dabar jų kūryba mažai kam įdomi, atrodo praradusi aktualumą, nuobodoka, todėl beveik pamiršta.

Meno istorijoje pilna faktų, kai kartais garbinami ir visai prasti, meniškai nevertingi kūriniai. Politiniai, ideologiniai ir konjunktūriniai aspektai neretai nurungia jų meninės vertės klausimą. Visi laipsniai ir premijos blanksta greitai. Kiekviena premija lengvai gali tapti antipremija, vos tik krypteli ideologinė sistema ir pasikeičia konjunktūra.

Kas gi šiandien didžiuojasi Stalino, Lenino, TSRS liaudies dailininko vardais? Taigi rinkdami geriausius ir kitokius premijuojamuosius, žaidžiame vienadienius žaidimus. Kaip tik todėl neverta į šios parodos rengėjų intencijas žiūrėti pernelyg rimtai. Tačiau apie kūrinius yra ką pasakyti.

Lietuviška mišrainė

Kadaise Arūno Vaitkūno, Rimvydo Jankausko-Kampo, Audronės Petrašiūnaitės, Mykolo Šalkausko kūrinių išpaikintos akys ir dabar ieško, bet beveik neranda tokios tapybos, kuri būtų verta vadintis gerąja kauniečių tapybos tradicija. Pastarosios savybės - tapybinės raiškos jėga, jausmo subtilumas ir gilumas, spalvinis paveikslų patrauklumas, originalių temų atradimas ir, žinoma, gebėjimas kalbėti per tapybą apie žmogaus gyvenimą.

Audronės Petrašiūnaitės „Žvilgsnis į save“ – vienas geriausių parodos darbų. Jos ir Jūračio Zalenso darbai tebesaugo modernistinį tapybos grynuolį – supratimą, kad tapyba – ne išorės pavidalų kartojimas, bet vidaus pojūčių įkūnijimas.

Eglė Velaniškytė, šiuo metu eksponuojanti asmeninę parodą V.Kudirkos bibliotekoje, šiai parodai parinko ne geriausią savo kūrinį. Tamsiame bibliotekos kambarėlyje, nepaisant prastų sąlygų, kabo bent keletas užslėptos spalvos jėga stebinančių jos tapybos darbų. Paveikslų galerijoje eksponuojamas paveikslas „Moteris raudonu rūbu“ – blankokas dailininkės seniai nagrinėjamos biblinės temos atšvaitas. Bet tai, kad E. Velaniškytė sugrįžo prie kūrybos, – džiuginantis faktas. Jos tapyboje glūdintis moralinis imperatyvas yra reikšmingas.

Gintautui Vaičiui, nuolat besiblaškančiam tarp įvairiausių raiškos būdų ir priemonių ir vis kažką kartojančiam, šį kartą pavyko sukurti originalų raudoną paveikslą „Aitvaras“.

Auris Radzevičius, Algirdas Šakalys, Romanas Averincevas, Tomas Misevičius - labai skirtingi autoriai. Bet juos vienija groteskiškų figūrų pomėgis, linksmumo ir nervingo sarkazmo mišinys. Visa tai signalizuoja apie tapytojų pasąmoninę energiją, gana disciplinuotai išliejamą paveikslo plokštumoje. Tai stipriausia šioje parodoje tapytojų grupė, įdomi pašėlusių figūrininkų bendrija.

Verta paminėti grafiką Egidijų Rudinską, sukūrusį įspūdingą ofortą Kauno gyventojų ir turgaus tema.

Tekstilė eksponuota kaip parodos podukra, taip, kad jos tiesiog nepamatytum. Bet tolimiausioje salėje, ant siauro sienos fragmento, vis dėlto švytėte švyti vienas kūrinys. Tai Danutės Valentaitės diptikas „Geltonos tulpės“ - subtilūs ir techniškai gerai atlikti maži formato gobelenai.

Eglės Labanauskaitės mažoji plastika „Fa Sol-1“ – garsinio ir vaizdinio paradokso principu sukurtas mažosios plastikos kūrinys - galėtų pretenduoti į profesionalių menotyrininkų teikiamą apdovanojimą.

Žilvino Labanausko keraminės kaukės taip pat labai įtaigios - gąsdinančios, o jų paviršiaus grožis tiesiog užburia. Ž.Labanausko kaukėse atsispindi gerokai primiršta keramikos meno savybė - technologijos reikšmingumas.

Mišrainės principas ekspozicijoje nepadeda pastebėti naujų autorių. Parodoje iš viso nėra jokios informacijos apie dalyvius, pažįstamus ir naujus, vyresnius ir jaunus. Spėju, kad Vaiva Malinauskienė, Rimantas Pileckis, Povilas Ramanauskas, Rima Žilinskaitė – tapybos jaunikliai. Jiems reikėtų ne tik pagalvoti, kaip nutapyti paveikslą, bet ir pasvarstyti, ką, kokia tema tapyti, kokius formatus ir rėmus pasirinkti. Matyti, kad į tapybą jie žiūri gana rimtai. Rimčiau už kai kuriuos iš tų, kuriems dabar atitekę šviesesni salės kampai.

Viename jų kabo Indrės Baronės-Šataitės “Absoliutus aukštis. Nukryžiuotasis“, toliau - Haroldo Ernesto Černiaus „Lelijos“, Miglės Kosinskaitės „Judita“. Akį šie paveikslai traukia panašiai kaip devynioliktojo amžiaus prerafaelitų, nazarėnų tapyba arba pokarinė Europos abstrakcija. Kūrinių patrauklumas šiais atvejais susijęs su keliomis rimtomis meno sferos problemomis. Pirma, visa tai jau buvo tėvų ir protėvių tapyboje. Antra, balansavimas ties riba ir neapsisprendimo laikotarpiai meno istorijoje žinomi kaip trumpalaikiai reiškiniai. Trečia, manieristinės fazės visada yra tarpinės. Teks apsispręsti, į kurią pusę sukti.

Apskritai parodoje nemaža šiuolaikiško kičo. Pasirodo, ne tik tapyba ar grafika, bet ir instaliacija gali būti kičinė. Naktipuodžiai, prekybos centrų vaizdeliai su firmų ženklais ir stiklo karoliais, dar vienas Monos Lizos išdarkymas, konjunktūriški posakiai apie ekonominę krizę arba karą keliuose. Neskoningas perkrovimas, lėkšta, sentimentali arba vulgari mintis, primityvūs sprendimai, pretenzijos į šiuolaikinius raiškos būdus. Viso šito parodoje apstu.

Kas gi vyksta? XX amžiuje Kaunas buvo vadinamas ne tik modernizmo, bet ir avangardinių meno reiškinių sostine. Jei spręstume vien pagal šią ekspoziciją, tektų konstatuoti, kad miestas rizikuoja tapti provincialaus meno ir visai prasto skonio sostine. Neskoningos dailės operetės sostine. Žinau, kad Kauno mene idėjinių pozicijų, skonių, galimybių ir meninio lygio spektras didelis. Todėl atskiroms dailininkų grupėms būtų geriausia vienoje parodoje nesusitikti. Nenaudinga niekam, o labiausiai – žiūrovams, kadangi jie klaidingai informuojami apie Kauno meninio gyvenimo kokybę.

Užstrigusi plokštelė

Atvejis, kaip sakoma, nepaprastas, nors jis kartojasi jau dešimt metų iš eilės. Juk net menkiausias darbas nepasidaro pats savaime. Kartais savaime kai kas sugenda, sutreša, supūva, supelija, žodžiu, pakeičia būvį ir suprastėja.

Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus darbuotojai (žr. spaudos pranešimą) pučia miglas, vadindami šį renginėlį „demokratiškiausia paroda be cenzūros“. Cenzūra buvo sovietų laikais, kai politinio pamato tvirtumas buvo svarbiau už viską. Profesionaliojo meno pasaulis anaiptol nedemokratiškas. Meno pasaulis gyvas aistringa konkurencija, meninių idėjų sankirtomis ir dėl jų kylančiomis diskusijomis, ideologinėmis kovomis, finansinėmis pergalėmis arba pralaimėjimais.

Muziejai ir galerijos meno procesuose vaidina labai svarbų institucinės kritikos vaidmenį: atranda ir iškelia naujus vardus, akcentuoja įdomias ir aktualias meno sroves, tendencijas, reklamuoja menininkus ir perka meno kūrinius. Kauno paveikslų galerijos darbuotojai padarė tikrą išradimą – nutarė, kad nė vienos iš minėtų funkcijų jai atlikti nereikia. Esą miesto dailininkų paroda pasidarys pati. Jie visi geri ir gali būti geriausiais. Saldi saviapgaulė. Atėję žiūrovai pažais ir išrinks geriausią. Deja, tai nebus nei objektyvu, nei tikra, nei perspektyvu.

Jau dešimt metų Paveikslų galerijoje matome tiražuojamą chaotišką mugę. Vis tokią pat nerišlią, turinčią keistą ir pretenzingą tikslą, kurį perpratę menininkai nebenori dalyvauti. Kitus autorius dar vis tebežavi dirbtinė galimybė siekti „geriausio menininko“ vardo. Tokia padėtis padalijo miesto menininkus į dvi dalis. Į masę ir elitą. Masė okupuoja Paveikslų galeriją, meno elitas ir muziejininkai atlaidžiai ir netgi ironiškai stebi. Niekas nevargo dėl šio darbo, todėl ir vaisius tarytum niekam nepriklauso.

Akivaizdus faktas, kad visą dešimtmetį skamba ta pati užstrigusi plokštelė. Kieno gi ji? Žinoma, muziejininkų, nes jie šeimininkauja iš šalies biudžeto išlaikomoje Paveikslų galerijoje. Kam jiems reikalinga vis ta pati plokštelė?

Nušaunami iš karto keturi zuikiai: menininkai patenkinti, nes patenkintas jų vidinis ego – kartą per metus pasirodyti svarbioje miesto ekspozicijų erdvėje. Graži viltis tapti geriausiu, galimybė bent trumpam pasijusti menų Olimpe. Kiti renginio privalumai tokie: Paveikslų galerija kartą per metus tikrai atgyja, lankytojų gerokai pagausėja. Galima bus teigti, kad dvi Kauno meno institucijos – muziejus ir Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyrius - tikrai artimai bendradarbiauja. Nors LDS veikėjams nė piršto judinti nereikia. Metų pradžioje Paveikslų galerijoje kyla mėnesio šurmulys. Po Vasario 16-osios šventės, kai bus įteikti apdovanojimai, vėl bus galima ramiai snausti. Iki kito „geriausiojo metų kūrinio“ rinkimų jomarko.

Buvo laikas, kai jauni Kauno dailininkai patys rimtai rengdavo parodas. Beveik prieš trisdešimt metų, gūdžiu sovietmečiu, Arūnas Vaitkūnas, Eglė Velaniškytė, Algė Stankutė negailėdami jėgų organizavo, eksponavo, aptarinėjo savo parodas. Apie kuratoriaus veiklą Lietuvoje anuomet net supratimo nebūta. Jauni dailininkai priespaudos ir tikros cenzūros sąlygomis gyveno įdomiau ir dirbo rimčiau. Antanas Martinaitis, Arūnas Vaitkūnas netgi straipsnius į spaudą parašydavo.

Nepaisant nedraugiškos ir šiurkščios aplinkos bei visa matančios partijos akies, menininkai nebuvo vien savo dirbtuvėlėse užsidarę bambekliai. Net Brežnevo laikais jie bandė keisti miesto kultūrinį klimatą. Dabar Kauno parodų salėse dažniausiai nyku. Kiekybė gožia kokybę. Akivaizdi rimtų meninių idėjų recesija.