Vasaris

Prieš kelerius metus LTV laidoje „Kultūra“ pristatydamas pirmąjį savo romaną „Šnabždesys“ jaunas rašytojas Vilis Normanas drąsiai pareiškė, kad jo romanas padės skaitytojams pajusti gyvenimo prasmę.

Jaunuolis pardavinėjo savo knygas Laisvės alėjoje, o už surinktus pinigus globos namų vaikams nupirko saldainių.

Savo straipsniuose itin kritiškai, vietomis – netgi isteriškai, pliekė visą visuomenę už kultūrinį atsilikimą: „Ir jokiu būdu – turiu jus įspėti – neįsigykite Vilio Normano romanų, – tikiuosi, kad jų ten net ir nebus. Nepirkite knygų, kuriose niekas jūsų nelinksmins, nepaguos ir nė velnio jums nepataikaus“.

Atvirai džiūgavo, jog jo knygomis susidomėjo „Harper Collins” – viena prestižiškiausių leidyklų pasaulyje.

Kalbėdamas apie naujausią romaną „Nostradamo kapas“, kurį parašė kartu su Raimondu J. Nabus, V.Normanas perspėjo, kad ši knyga apsupta keistų sutapimų. Ją išleidus, abu autorius užklupo didžiulės nelaimės: vienas buvo sumuštas, kitam diagnozuota sunki liga.

Intriguojančiai skamba ir visai neseniai abiejų autorių paskleista pranašystė: „Krizė, ištikusi pasaulį, mums nėra staigmena. Mes dar rašydami romaną žinojome, kad greitai pasaulį ištiks rimtos problemos“.

O viename iš savo interviu V.Normanas, paklaustas „Kas slepiasi po Vilio Normano kauke?“, mįslingai atsakė: „Pabandykit atspėt. Nemanau, kad pavyks“. Ir galiausiai pareiškė, kad kultūriškai atsilikusiai Lietuvai nereikalingas jo talentas, todėl jis išvažiuoja savo kūrybinių galių realizuoti į užsienį.

Pasidairius po spaudos puslapius matome, kad jaunieji rašytojai iš tiesų nori būti matomi.

Visa tai primena gerai apgalvotą savireklamos kampaniją. Šiek tiek mistikos, šiek tiek maišto, šiek tiek dramos ir kriminalo. Tik kol kas mažai kalbų apie V. Normano bei R.J.Nabus kūrybos meninę kokybę. Žiniasklaidoje pasirodė vienas kitas straipsnis, bet literatūros kritikos baruose apie juos kalbama nedaug. Ir dažniausiai – kritiškai.

Jūratė Spindytė diplomatiškai priekaištauja V. Normanui už rašymą „kaip išeina“.

Kęstutis Navakas jaunuoliui negaili ironijos už visažinystę ir didaktiką, kuri primena „nukaršusio senelio laikyseną“. Kritikos radikalų Castoro&Polluxo kūjis, kaip visada, negailestingas: „Nuolat išlenda pagiringos filosofinių išėdų šakės. Atrodo, bandoma vis stiprinti tekstą apsiskaitymu. Pigiai išsifilosofuoti. Bet išeina šnipštas, nes siužetas – silpnutis, juokingai dramatiškas“.

„Nostradamo kapas“ jau dabar vadinamas bestseleriu, bet kol kas ir apie šį romaną didesnių diskusijų neteko girdėti. Įvairiuose straipsniuose nuolat kalbama apie V.Normano knygų populiarumą, bet į populiariausių knygų sąrašus jos nepatenka.

Pasipūtę savimylos ar savo laikmečio nesuprasti genijai? Gal talentų nutekėjimo banga iš Lietuvos išneš dar vieną neeilinių gabumų jaunuolį? O gal skandalais paremtos marketingo strategijos jau tapo norma ir literatūros procesams?

Tokius klausimus kėliau sau, skaitydamas „Nostradamo kapą“. Romano siužetas konstruojamas trilerio principu. Dvi istorijos pamažu jungiasi į vieną pasakojimą.

Romane veikia mistiška katarų sekta, siekianti sunaikinti katalikų bažnyčią. Sektos vadovas Vincentas bei jo sūnūs Savras ir Demianas ieško Mišelio Nostradamo kapo, kuriame tikisi rasti paskutiniuosius pranašo raštus, padėsiančius sutriuškinti katalikus ir atskleisti „didžiausias pasaulio paslaptis“. Katarų veiksmus akylai stebi knygininkas Bernardas, buvęs jėzuitų kunigas, siekiantis sutrukdyti mistiškajai sektai priartėti prie Nostradamo paslapčių.

Romane daug aistrų ir intrigų. Mistiškai nužudomas Vincentas, sektos vadu tampa Savras. Demianas įtaria, kad brolis nužudė tėvą dėl valdžios. Broliai ima persekioti vienas kitą. Bet tikrasis žmogžudys – Bernardas. Pagaliau išaiškėja, kad Savro tikrasis tėvas yra ne Vincentas, o Bernardas, kuris dar būdamas kunigas aistringai mylėjo Vincento žmoną Beatričę.

Į mistiškus religinių judėjimų karus įpinama jaunos New York Times žurnalistės Marijos istorija. Ji rašo straipsnius religinėmis temomis. Redaktorius pasiūlo merginai persikelti dirbti į Šiaurės Italiją, Trevizą. Marija dvejoja, nes nenori palikti ją be galo mylinčio vaikino Hektoro. Tačiau prieš pat kelionę kaimynas Dadlis mįslingai užsimena, jog Trevize ji turės galimybė priartėti prie „didžiausių pasaulio paslapčių“. Mergina pasiryžta išvykti.

Trevize užsimezga jos meilės romanas su italu Mateo. Žurnalistė aptinka katarų veikimo ženklus ir nusprendžia daugiau išsiaiškinti apie šį judėjimą. Savras sučiumpa Mariją, uždaro į bokštą kartu su Demianu, bet jie pabėga. Tuomet ima ieškoti Savro. Veiksmas vyksta Amerikoje, Italijoje, Prancūzijoje.

Intrigą autoriai dar labiau siekia sustiprinti Nostradamo pranašyste 2014-tiems metams: „Saulės sistemos sunaikinimas neišvengiamas. Paslaptingas debesis Žemę pasieks 2014-ųjų birželio 1-osios 9 valandą 15 minučių rytą“.

Taigi romane, kaip Holivudo filme, visko po truputį: meilės, erotikos, kovos, aistrų, intrigų, mistikos. Tai, kad V. Normanas imasi „holivudinio rašymo“, nestebina, nes tokį kalbėjimą sutinkame ir ankstesniuose jo romanuose.

Šįkart einama dar toliau. „Nostradamo kape“ skaitytojų susidomėjimą bandoma sukirbinti autorių panegirika sau: „Be to, šios knygos teisės jau parduotos vienai įtakingiausių JAV leidyklų, taigi Lietuvos skaitytojai pirmieji turi galimybę susipažinti su, tikėtina, tarptautiniu bestseleriu“ – rašoma knygos anotacijoje.

„Tarptautinio bestselerio“ etiketė dar nereiškia meniškai vertingos literatūros. „Nostradamo kapo“ autoriai negailestingai kritikuoja vartotojiškumą, bet, kaip galime spręsti iš jų agitacijos, patys skaitytojus vilioja ne pačiai originaliausiais reklaminiais šūkiais.

Įdomiausia, kad tokiais „kapitalistiniais triukais“ reklamuojama knyga, kurioje pats vartotojiškumas yra griežtai peikiamas: „Marija nebuvo iš tų žmonių, kuri visur ieško naudos, pinigų ir vaikosi šlovės <...> Merginai įgriso gyventi tarp žmonių, kurių mintys tokios pat beprasmės ir kasdieniškos, kaip bulvarinių laikraščių puslapiai. Tokių žmonių žodžiuose nei melas, nei tiesa neturi jokios prasmė <...>“ (p. 19); „Kodėl atvykote į Italiją? Ar pabodo svajonių šalies lėkštumas ir dirbtinas blizgesys? Ieškote tikrų išgyvenimų? Gal net paties gyvenimo, kuris Jungtinėse Valstijose primena serialą Draugai?“ (p. 78) – tokiu sarkastišku klausimu Mariją pasitinka Bernardas.

Atrodo, autoriai labai mėgsta kritikuoti visuomenę, bet nepastebi, jog visuomenę užpuolusios ydos yra šiek tiek palietusios ir juos. Pigūs reklaminiai triukai kelia šypseną, bet ne jie yra jautriausias romano nervas. Ankstesnių V. Normano romanų problemos, apie kurias kalbėjo J.Spindytė, K.Navakas ar Castoras&Polluxas, išlieka ir „Nostradamo kape“.

Apie savitą šio romano stilių kalbėti iš tiesų būtų sunku. Bandymas kurti rafinuotą, veikėjų egzistenciją taurinančią kalbą, dažnai baigiasi gana neskoningais, vietomis – juokingais, įmantravimais: „Gaivus pavasariškas oras net pro storą stiklą glostė išsiblaškiusias mintis ir leido pajusti nevaržomą laisvę“ (p. 32); „Jo ranka pradėjo leistis žemyn. Artėdamas prie gundančios sirenos slėnio, jis pagaliau nusimetė nematomus šarvus ir išlaisvino visą susikaupusį meilės alkį. Mergina Ievos drabužiais truputėlį pravėrė savo šventovės duris, ir suviliotasis Odisėjas pajuto jos svaiginamą gelmę“ (p. 57); „Nusimetęs drabužius ir šiurkščiai praskėtęs jos kojas, kaip velnio paliktas žaltys įsliuogė į atsivėrusią Ievos irštvą“ (p. 71); „Plaustą krante laikę lynai sutrūkinėjo, ir plūduriuojančios Marijos mintys, nesipriešindamos nė vienai bangelei, nuklydo į atvirą jūrą“ (p. 77); „Prigludusi suknelė vis dar patikimai dengė jos gundančias grožybes, bet žinodamas, kad po ja nieko nėra, italas pajuto, kaip hormonai tiesiog šovė į galvą“ (p. 159).

Knygoje gausu palyginimų, epitetų, metaforų, kurios ne tiek supoetina personažų išgyvenimus, kiek suprimityvina pačius veikėjus. Be ne itin sėkmingų bandymų niuansuoti personažų jausmus, skaitytoją vargina ir nuolatiniai filosofiniai išvedžiojimai.

Kartais atrodo, kad V.Normanas ir R.J.Nabus nusprendė paskaityti populiariosios psichologijos pamokėlę („Gyvenimas – lyg nenuspėjama knyga, kurios puslapiai ne visuomet verčiami iš eilės“, p. 14), sukurti muilo operą („<...> niekas šiame pasaulyje nėra taip svarbu ir sunkiai pasiekiama, kaip meilė; galbūt ne vienintelė, bet tikra, galbūt ne pati stipriausia, bet visada nugalinti“, p. 249), referuoti filosofijos enciklopediją („Jis žinojo, kad Deividas Hjumas paneigė apriorinį priežastingumo ryšį. Būsimus įvykius žmonės dažnai konstruoja remdamiesi savo praeitimi“, p. 31), papasakoti kultūrologijos kurso įspūdžius („Medūzos – tai jūros gyviai, panašūs į drebučius. Jos gražios, tačiau skaudžiai dilgina.

Senovės graikų pasakose Medūza buvo kur kas baisesnė. Trys seserys – gorgonos, pabaisos žvėries ausimis, varinėmis kanopomis, o vietoje plaukų – gyvatė. Baisiausia gorgona buvo Medūza“ (p. 72) ar atpasakoti religijotyros studiją („Kartą per metus, specialiai tam skirtą dieną, susirinkdavo žmonės: vieną ožį iškilmingai paaukodavo Dievui, o kitą iškilmingai išvarydavo į dykumą, tai yra prisilietę prie jo. Buvo manoma, kad tokiu būdu nuodėmės pereis į išvaromą ožį, ir jis nusineš jas su savimi“ – taip aiškinamas „atpirkimo ožio“ atsiradimas, p. 28).

Neteigiu, kad literatūroje neturi būti filosofijos, psichologijos ar religijos ženklų. Kai tie ženklai subtiliai susigeria į vientisą romano tekstūrą, gali būti sukurtas patrauklus ir įtaigus pasakojimas. Deja, „Nostradamo kapo“ autoriams tai nepavyksta.

Dažniausiai filosofiniai pasažai atliekami be aiškesnės motyvacijos, todėl kirba nuojauta, kad autoriams daug svarbiau ne kurti vientisą, originalų kūrinio audinį, bet tiesiog parodyti savo apsiskaitymą. Filosofinė erudicija, pagražinta puošniomis stiliaus figūromis, „Nostradamo kape“ neperauga į originalesnį kalbėjimą.

Nupūtę demonstratyvaus filosofavimo apnašas ir nuplėšę manieringas kalbos dekoracijas, išvystame gana skaudų vaizdą: kai nesugebama artikuliuoti savo patirties, arba, kai tos patirties dar nėra tiek, kad ji galėtų virsti literatūra, glaudžiamasi prie globalių, neva visus jaudinančių problemų.

Greičiausiai todėl romane nuolat skamba didysis klausimas: „Kaip atskleisti didžiausias žmonijos paslaptis?“. Tarsi bandoma priblokšti skaitytoją pačia šio klausimo didybe, leisti jam pasijusti didžių filosofinių ieškojimų bendrakeleiviu. Bet ir čia sunku būtų kalbėti apie originalumą.

Pasirodo, didžiausia paslaptis, kuri slėpėsi Nostradamo kape, yra meilė: „[jie visi] aklai ieškojo kapo, kuris, pasirodo, yra krūtinė, širdis, sauganti pačią didžiausią ir slapčiausią pranašysčių žodį“ (p. 249).

Tokia banalia išvada, jog būtent meilė yra „didžiausia paslaptis“, galinti padaryti žmogų laimingu, sunaikinama net ir menkiausia intriga.

Jeigu autoriai iš savo perskaitytų knygų patirties bandytų kurti postmodernų romaną, kuriame žaistų įvairiais siužetais ir kontekstais, galbūt jiems būtų pavykę parašyti tikrai originalų kūrinį. Deja, kol kas, kalbant apie „Nostradamo kapą“, pirmiausia krenta į akis stiliaus stoka, siužeto silpnumas ir idėjų pigumas.

Įvairūs reklaminiai triukai po knygos išleidimo, neva, apokaliptiniai gąsdinimai ir romano prakeiksmo legenda, neaiškia pagieža persmelkta viso pasaulio kritika bei išpūsta drama apie V.Normano paslaptį ir jo ketinimą išvykti iš Lietuvos palieka nemalonų įspūdį, kad romano autoriams pasaulis ir lietuvių literatūra baigiasi ties jų pačių kūryba ir ties jų pačių vardais.

Kada bus pasaulio pabaiga, nežinau. Galėčiau bandyti pranašauti, ar „Nostradamo kapas“ taps bestseleriu, bet man nepatinka būti pranašu. Esu tik skaitytojas, kuriam nepavyko susikalbėti su šia knyga. Nuolat sau kartoju, kad kiekvienas skaitytojas – vis nauja pokalbio ir gal susikalbėjimo galimybė.

Pagyvensim – pamatysim.

Iki 2014 metų birželio 1 d. 9 val. 15 min. laiko dar yra.