Rugsėjis

Surengusi parodą Antano Žmuidzinavičiaus muziejuje Kaune, tapytoja Eglė Velaniškytė vėl grįžta į Lietuvos dailę. Grįžta su tuo, kas jos tapyboje anuomet buvo vertingiausia, kas ir dabar mene svarbu, įdomu – su žmonių artumo, meilės, moterystės temomis, su sugebėjimu tapybos plokštumą paversti išjausta gyvenimo tiesos gelme.

E.Velaniškytė. „Autoportretas“

1982 metais baigusi tapybą Vilniaus dailės institute, 9-ajame dešimtmetyje E.Velaniškytė buvo viena ryškiausių jaunųjų Kauno tapytojų. Padirbėjusi vidurinėje mokykloje, surengusi dvi personalines parodas, 1985 metų pavasarį ji išvyko iš miesto ir tapo Šiaurės Lietuvos kaimo gyventoja. Palikusi dvasiškai stingdžiusį sovietinį Kauną, Sabalunkų vienkiemyje jauna tapytoja išgyveno, kaip pati sako, “penkerius auksinius metus”. Paveikslas “Trys laukiančios moterys”, eksponuojamas E.Velaniškytės parodoje, yra šio vaisingo, vien tapybai paskirto gyvenimo etapo atspindys. Mergiško laukimo prasmę, įkūnytą visai žaismingoje, bet į tamsių atspalvių bitumą įstingdytoje kompozicijoje, nujausti nesunku.

Dabar veikiančią parodą E.Velaniškytė pavadino “Belaukiant paveikslo. Viskas apie moterį”. Praėjus beveik ketvirčiui amžiaus Sabalunkų kaimo atsiskyrėlė, tapusi žmona, motina, kaimo mokytoja ir vėl miestiete dailininke, savo socialinių vaidmenų įvairovėje randa ir tapybos temų, ir siužetų, ir herojų. Sugrįžti į miestą su visa moters gyvenimo našta ir laime buvo paprasčiau, negu vėl tvirtai paimti į rankas teptuką. Meno aplinka, kūrybos atmosfera net ir Kaune yra gerokai pasikeitusi. E.Velaniškytės tapyba nešiuolaikiška. Spalvos nešoka į akis, neironizuojama, nediskutuojama, jai nerūpi globalios temos. Priešingai, žiūrint į tapytojos kūrinius, žvilgsnį į drobę reikia panardinti ilgam; patartina neskubėti, gilintis į paveikslą ir į dailininkės jausmus. E.Velaniškytės paveikslams būdingas senas kaip pasaulis meno žiūrėjimo būdas: autorius pasakoja, žiūrovas įsiklauso. Kol dailininkė pro kaimo langus tematė savo kiemo egles, menininkai išsimiklino patys dirbti mažiau, o žiūrovą, postmoderniai pavadinę suvokėju, apkrovė prasmių ieškojimo darbu. E.Velaniškytė tarsi nepastebi, kad meno pasaulyje įvykę tokie radikalūs pokyčiai. Bet jos konservatyvumas bendrų paradigminių šiuolaikinio meno pasikeitimų fone yra patrauklus.

Pirmiausia į akis krinta aksominis jos pamėgtų spalvų tamsumas, gilūs koloritai, vibruojantis erdviškumas ir sunkokų, šiurkštokų, lyg iš medžio tašytų žmonių ir daiktų apimtys. Tapytoja akademiškai tiksliai konstruoja kertuotas figūras ir veidus, kūnus tapybiškai jautriai modeliuoja spalvomis ir atspalviais. Lietuvos tapyboje ne taip jau daug dailininkų, kuriems klasikinis raiškos būdas (tvirtas piešinys, erdvinis lesiruojantis tapymas) būtų natūrali jų savastis. Eglė visa tai turi, išmano ir gali.

Visai nešiuolaikiškas bruožas ir tai, kad tarp dailininkės ir jos vaizduojamo pasaulio (jame žmonės kalbasi, pykstasi, serga) nėra jokios distancijos. Kasdieniškas situacijas ji ne stebi, ne tyrinėja (kas įprasta šiuolaikiniame mene), bet tiesiog išgyvena. Realybė ir kasdienybė, kaip ir jaunystės kūriniuose, iš E.Velaniškytės kūrybos nesitraukia. Ji nebanali, nes ne banalios, o labai rimtos jos tapybos temos, sprendžiamos tapybos profesionalo mostais. Tai yra šios dailininkės asmenybės savitumas ir jos kūrybos pasaulio išskirtinumas.

Tai toks tapybos pasaulis, kuriame skleidžiasi žmogaus gyvenimo našta ir jos prasmės. Visa yra gilu ir rimta: miegas („Miegantis berniukas, arba Šv. Jono sapnas“, 2006), savo kūno stebėjimas („Moteris vonioje“, 2009), sėdėjimas prie stalo, pavirstantis sakraliąja drama („Paskutinė vakarienė. Apaštalas. 2009). E.Velaniškytės tapyba neša šiuolaikiniam besiblaškančiam žmogui tokią reikalingą žinią – pasaulyje yra nesikeičiančių ir nekeistinų dalykų, nors jie kartais slegiantys, kartais sunkiai pakeliami. Tamsiuose, nerėksminguose dailininkės paveiksluose sudėtingosios situacijos sutaurinamos, į sunkumus žvelgiama oriai (“Paauglio mama”, 2008). Jos paveikslų herojės, gerokai autoportretiškos, apmąsto ir žino tiesas, dėl kurių gyvenama, dėl kurių reikia gyventi. Dailininkė kalba apie paprastus, bet esminius moters gyvenimo dalykus ir taip jaukina, žadina baikščią dabarties žmogaus sielą.

Intymus ir šališkas santykis su tikrove – išskirtinis E.Velaniškytės tapybos bruožas. Jos kartos tapytojams, 9-ojo dešimtmečio jaunajai kartai, buvo būdingas intensyvus, subjektyvus, emocingas santykis su realybe. Ne vienam vėliau pasislėpus po postmodernumo kaukėmis, į Kauno tapybos erdvę vėl sugrįžusi dailininkė tapybos meno erdvę turtina grynuolio tikrumu, aiškiu, neslepiamu ir dažniausiai skausmingu santykiu su tikrove. Suvokianti save mene ne kaip belytę būtybę, bet kaip moterį, E.Velaniškytė, jau suvalgiusi pirmą gyvenimo druskos pūdą, savo tapyboje suliejo ekspresyviąją ir realistinę lietuvių tapybos tradicijas, papildydama jas moteriškuoju matmeniu.

Pastaruoju metu ir E.Velaniškytės, ir jos bendraamžės, artimos draugės Audronės Petrašiūnaitės naujesniuose darbuose tvyro emocinė įtampa. Skausmas, praradimai ir visai nedekadentiška liūdesio tema vėl susiejo šias dvi tapytojas taip, kaip 9-ajame dešimtmetyje jas siejo poreikis būti ne mieste, bet kaime, poreikis tapymą paversti savo gyvenimo būdu. Prieš pusmetį toje pačioje salėje kabojo A.Petrašiūnaitės paroda, nustebinusi ryškiais emocinės skalės, temų ir raiškos būdų pokyčiais. A.Petrašiūnaitė pastarųjų metų emocinę įtampą išreiškia išdidintais kūno fragmentais, degančiomis spalvomis, spiegiančiais jų sąskambiais. E.Velaniškytės kūryboje skausmas, liga, mirties nuojautos („Palata dviem“, 2007, „Žmogus ir jo duobė“, 2009) taip pat išsikeroję. Bet Eglės požiūris vis dėlto nedesperatiškas (ir kas gi būtų galėjęs jį tokį nuspėti anais jaunų tapytojų metais?). E.Velaniškytė potėpiais lipdo figūras, niuansuoja apimtis rusvais, žalsvais, juosvais atspalviais, tarsi juose ieškotų susitaikymo su užklupusia neganda. Vaizdai skirtingi, bet dailininkes sieja kančios tema ir gili individualizuota ekspresyviosios raiškos galimybių pajauta.

E.Velaniškytė. „Palata Nr. 6“. 2008 m.

Ekspresyvumo modifikacijos lietuvių tapybos praktikoje turbūt neišsemiama tema. Lietuviškos ekspresyvios tapybos aruodai netuštėja. E.Velaniškytės darbai primena Vincento Gečo ir Arvydo Šaltenio kūrinius. Kaip ir buvę dėstytojai, ji niekada nevengia tikroviškų situacijų. Nepagražinta kasdienybė ir neišsigražinę žmonės matomi ir V.Gečo, ir jo mokinės paveiksluose. E.Velaniškytės autoportretai ir kompozicijos ligoninės tema („Palata Nr. 6“, 2008) vienišumo, nejaukaus laukimo nuotaika primena ankstyvuosius V.Gečo paveikslus “Mergina“, „Šeimos portretas“ (abu 1962).

E.Velaniškytė. „Sekmadienis“. 1983 m.

Jausminio išgyvenimo svarba sieja E.Velaniškytės tapybą ir su Arvydo Šaltenio tapyba. Kaip ir kelionės tema A.Šaltenio drobėse, ligoninės tema E.Velaniškytės paskutiniuosiuose darbuose pateikiama ne kaip buitiniai ir kasdieniški, bet kaip svarbūs ir neišvengiami įvykiai. Žmogus juose - likimo dramos personažas. Savotiškai įdomu, kad šalia visų paminėtų dabarties menininkų tebesidriekia arsininkų Antano Gudaičio ir Antano Samuolio šešėlis.

E.Velaniškytė. „Mankšta“. 2008 m.

Spalva, faktūra, potėpis vis dar tebėra ir tapytojos E.Velaniškytės stichija. Eglė yra modernistė. Kitu kuo tegu ir nebebūna. Jos tapyboje neišnyko viena esminių lietuvių modernistinės tapybos vertybių - estetiškai vertingos ir prasmingos meninės formos paieška. Koloritas ir vaizduojamų scenų ypatingumas, jų rituališkumas ar netgi sakralumas išskiria šią menininkę iš kitų dabartinių Kauno tapytojų būrio. Portretas, natiurmortas, figūrų kompozicija – tai tradicinė moderniosios dailės plastinių inovacijų arena ir jos kūrybinės veiklos laukas. Ji čia gali arti ir sėti, nes tebeturi profesinę meistrystę, o praėję metai, net ir tie, be drobės ir dažų, moterį menininkę praturtino.