Rugsėjis

Rugsėjo 11 – 13 dienoms Vilniuje, Menų spaustuvėje, vyko „Naujojo cirko savaitgalis’ 09“. Reklaminis plakatas Vilniaus gatvėse nekvietė atvykti vaikų su tėveliais pažiūrėti meškų, liūtų ar akrobatės pasirodymo ant aplink areną šuoliuojančio arklio nugaros. Plakate nebuvo įmantrių žodžių ir spalvų blizgesio. Grafinis fotografijos apipavidalinimas tyliai, bet iškalbingai bylojo apie estetiką, o ne apie karnavalą.

Naujojo cirko savaitgalio programą sudarė du spektakliai („Išnara“ ir „Senojo kelio cirkas“) bei edukacinė programa. Profesoriai ir cirko meno profesionalai skaitė teorines paskaitas apie cirko evoliuciją, istoriją bei vedė judesio pratybas.

Žmogaus sąmonė nepajėgi bent kiek objektyviau vertinti reiškinį, jei nesinaudojama kokiais nors palyginimo metodais. Taigi šiuo atveju mums labai patogu vertinti dvi skirtingas cirko formas, kitaip sakant, lyginti naująjį ir tradicinį (senąjį) cirką.

Jokia meno forma negali egzistuoti autonomiškai, kalbėdama pati sau. Šiuolaikinis menas bemaž visuomet turi ne tik estetinį, bet ir socialinį lygmenį. Dialogas su žiūrovu įvyksta tada, kai jis kartu su kūriniu reflektuoja politinį, socialinį visuomenės gyvenimą, savaip jį perteikdamas, užduodamas klausimus. Naujasis cirkas ir remiasi šia prielaida.

Naujasis cirkas tikslingai formuluoja idėjas, turinčias stiprų socialinį ir psichologinį pagrindą. Judesiu, grafiniu ar spalviniu sprendimu artistai perteikia globalias problemas – karą, skurdą, badą. Jis keičia erdvę, vis mažiau vaidinimų vyksta "šapito" - didelėje palapinėje. Cirkas keliasi į sales, gatves, ekranus. Jis tampa viešuoju menu, artėja prie visuomenės. Dekoracijų jungimas su medijomis padeda atskleisti norimą temą, ją emociškai sustiprinti. Svarbu idėja, koncepcija. Tarkim, žongliravimas lėktuve, nesvarumo būklėje - tai įdomi patirtis, įrodanti, jog žongliravimas neturi ribų. Naujasis cirkas bando priartėti prie tų ribų, kurias atrodė neįmanoma peržengti.

Taigi gyvenimiškas absurdas reflektuojamas tikslingai, atkreipiant dėmesį į problemas, o ne siekiant padėti jas užmiršti. Tarkime, naujojo cirko klouno atgimimas:klounai nebejuokina, jų juokai yra pikti, dažnai žiaurūs, scenoje jie vaidina pedofilus ar serijinius žudikus. Jie nekuria gyvenimo fikcijos, o pateikia jo interpretaciją. Nors ir simboline spektaklio forma, bet žiūrovas pastatomas prieš tikrovę, kurioje jis gyvena. Čia labai tiktų spektaklio „Išnara“ režisierės Gaëlle Bisellach-Roig ištartas sakinys: „Pamačiusi klounus, visada imdavau verkti – tai buvo mano pirmoji pažintis su absurdu.“

Daugelis Naujojo cirko spektaklių yra monodisciplininiai. Ne daug skirtingų numerių, o kažkurios vienos šakos pristatymas. Todėl jie yra konceptualesni, daugiau dėmesio skiriama kūno plastikai, spektaklio scenografijai, apšvietimui. Estetikos nereikia kurti, ji egzistuoja gamtoje/aplinkoje pati savaime. Ją reikia pastebėti ir atskleisti. Naujajame cirke tai atliekama perteikiant daiktų, kūnų ir vaizdo projekcijų vienovę.

Spektaklio „Išnara“ režisierė sukūrė efemerišką reginį, kuriame gyvas kūnas nejuntamai susipina su manekenų kūno dalimis. Žmogus priverčiamas suvokti savo regos ribotumą. Kūnas spektaklyje natūralus, vis kitoks įvairiose situacijose, todėl įdomus ir gražus. Spektaklis momentais panašėja į meninę instaliaciją, tačiau egzistuojantis siužetas, minties sklaida labiau artina jį prie teatro žanro.

Atrodytų, tai teatras su cirko elementais. Naujasis cirkas „išsiveržia“ iš trijų pagrindinių emocijų: juoko, susižavėjimo ir baimės, kurios taip įprastos stebint eilinį klouno susimovimą, pavojingą triuką su dresiruotojo galva liūto nasruose ar akrobatus ant trapecijos. Pateikiama gerokai įvairesnė emocijų paletė: džiaugsmas, susižavėjimas, nusivylimas, baimė, liūdesys, pyktis. Dėl to spektakliai artimesni, intymesni, žvelgiantys į žmogų kaip į kasdienybės nesusipratimų įkaitą, kuris dažnai nori išsinerti iš absurdiškos tikrovės ir atrasti savitą pasaulio suvokimą.

Stebint „Išnarą“ ir klausant naujojo cirko teoretikų kirba mintis, kad takoskyra tarp naujojo ir senojo cirko vis dėlto egzistuoja. Negalime sakyti, kad tradicinis cirkas neturi tikslų ar idėjų. Jis kelia klausimus, ką sugeba žmogus, kur yra jo galimybių ribos; atliekant pavojingus triukus parodomas žmogaus santykis su mirtimi. Tačiau dažnai jis sukuria absurdą pats to nesuprasdamas.

Senasis cirkas visada buvo populiariosios kultūros dalimi, tačiau beatodairiškai bandydamas tenkinti vartotojiškos visuomenės poreikius, jis virsta baugiai fantasmagorišku. Jautiesi tarsi Lewis Carroll stebuklų šalyje, kur gali gerti beprotišką arbatėlę su Zuikiu Paikiu ar pasikviesti mešką į gimtadienį, kur ji "Jums įteiks gėlių ir poroje su jumis sušoks polką" ir išgers dvigubą viskio su ledu bei suloš pokerį. Skamba kaip siurrealistinio romano ištrauka, o iš tiesų tai viena iš Kauno „Ąžuolyno“ meškučių cirko teikiamų paslaugų.

Bjaurus tas komerciškumas, primityvių vartotojiškų poreikių tenkinimas, bet dar nesmagiau tai, kad pasiūla formuoja paklausą. Jei norite estetikos, jums gali pasiūlyti balionų, plunksnų, baltų balandžių ir merginų su lankais, beždžionių su nenusakomų spalvų kostiumais. Žodžiu, visą „bukietą“ (semantiškai geriau tinka nei puokštė) eklektikos bei kičo. Be abejo, dar vulgariai apnuoginto kūno, sušvelninto gyvūnėlių kailiu bei letenėlėmis. Žinoma, šventę, o kartu ir laikiną bei trapų gyvenimo džiaugsmą, įprasmina blizgučiai -- galybė blizgučių.

Judesio estetika suprantama tiek, kiek yra gražus, nuogas ir seksualus kūnas, kuris būtinai turi atitikti popkultūros sukurto žmogaus standartus. Tačiau toks numeris, kurio metu mergina šoka su smaugliu, panašesnis į tam tikrą lytinės perversijos formą nei į šokio meną.

Dar kažkaip absurdiškai keista, kad viso to tikslinė auditorija – psichologiškai pažeidžiamiausias socialinis sluoksnis – vaikai. Netinkamai užkoduoti simboliai, neatsakingai parinktos temos, atviras žavėjimasis seksualizuotu kūnu nedrastiškai, bet labai klastingai, pamažu griauna ne tik subtilesnių kultūros formų poreikį, bet turbūt ir moralinius pamatus bei visas vertybių sistemas.

Apibendrinant pamąstymus apie „Naujojo cirko festivalio‘ 09“ renginius, peršasi mintis, kad tradicinis cirkas nėra blogas pats savaime, tačiau dažnai jam trūksta profesionalumo. Profesionalumo plačiąja prasme: ne tik fizinio, aktorinio, bet ir estetinio, kultūrinio išsilavinimo. Todėl pasirodymai dažnai virsta neskoningu karnavalu, nemalonų šiurpą keliančia gyvūnų dresūros bei klounados švente, kurioje žmogus tėra pajuokos objektas. O norėtųsi, kad būtų ne tik įspūdinga, įdomu ir juokinga, bet truputį ir prasminga.