Lapkritis

Postmoderniais pastišo, parafrazių ir ironijos laikais klausimas – kas yra poezija? – gali pasirodyti juokingai pretenzingas. Kita vertus, šis klausimas, gal ir pretenzingas, bet tikrai nėra toks „nešiuolaikiškas“, kad būtų verta jį visiškai nustumti į užmarštį. Nauji tekstai vis tebekuriami. Visos didžiosios idėjos šiandien lyg ir išsemtos. Pasakyti ką nors nauja turbūt jau neįmanoma. Bet poezijoje juk svarbiausia ne turinys, bet turinio ir formos arba reikšmės ir skambesio vienovė. Savitas skambesys gali naujai apšviesti ir, atrodytų, išsekusį turinį.

Tautvydos Marcinkevičiūtės naujausios rinktinės pavadinimas „K.E.LIONĖ“, atrodo, jau savo grafiniu vaizdu suponuoja naujo kalbėjimo apie sena paieškas. Pats „keliavimo“, „nuolatinio judėjimo“ motyvas tikrai nėra naujas, bet dvi raidės, atskilusios nuo žodžių, tarsi rodo, jog kelionė – tai ne tik judėjimas į priekį, bet ir nuolatinis bandymas įveikti tarpą tarp „aš“ ir kito. Ar visame rinkinyje tradiciniam turiniui randamas naujas, savitas skambėjimas?

Poetiniu kalbėjimu rinktinėje pirmiausia siekiama griauti visuomenėje įsišaknijusius moteriškumo stereotipus ir moralines ydas. Norėdama nusimesti nuo savęs visas moterį slegiančias visuomenines konvencijas, poetė tampa socialine kritike.

Ji imasi kritikuoti grožio pramonę, kuri visas moteris siekia paversti „misėmis“. Pašiepiami grožio konkursai (eilėraštis „Poeto misija“, p. 7), pagal besaikio erotizavimo maniją ironiškai perkuriami Dievo įsakymai: „Kadangi visuomenės pasmerkimo susilaukia net šilti, it kurmio išrausti/ pažasčių kauburėliai,/ kaip teigiama, vulgarūs ir nederantys prie vakarinių suknelių,/ jie turi būti šalinami/ iš kūno mokyklų už nedrausmingumą“ („Grožio imperijos įsakymų komentarai“, p. 20).

„K.E.LIONĖJE“ moteris jaučiasi spaudžiama ne tik kūno kulto primetamų stereotipų, bet ir visuomenės įsteigtų pareigų: „Heraklio mitas/ išlieka istorijoj. Ir vienu/ iš herojaus žygdarbių/ išmėžtomis/ Augėjo arklidėmis/ Ir kas čia tokio?/ Juk moteris užsiima tuo kasdien“ („Bet istorijai tai vis tiek nežinoma“, p. 60); „jeigu aš išeičiau, kas/ tada plautų lėkštes <...>“ („Lėkštės ir žmogėdros, p. 80), „O moteris/ virtuvės pragare/ Net neturi kada/ Pasitaisyti ant akių už-kritusios/ Dar kol kas neištrinktų plaukų sruogos“ („Amūras ir svylantys dūmai“, p. 93).

Poetei skaudu jausti ne tik brutaliai slopinamą moteriškumą, bet ir gyventi greitai materialėjančioje visuomenėje: „Jau nenuostabu, kad žmonės/ ne tik sugyvulėja, bet ir sužvėrėja/ socialinių sukrėtimų laikotarpiais,/ įsikabindami vieni kitiems į gerkles“ („Ar dar tebešlami?“, p. 12); „Vos gimę kūdikiai, nuo riksmo/ Net pamėlę, nes krūtys motinų/ Paskelbė jiems blokadą,/ Industrijoje grožio besirengdamos įgyt silikonus./ Čia silikoninės net lūpos,/ tad ir teisingumas/ Vargu ar įsivyraus kada nors <...>“ („Atkirsti“, p. 75”).
Priekaištaujama ir poezijos dvasią žeminantiems grafomanams (eilėraščiai „Grafo manija“, „Poetų tauta“).
Poetė, slegiama kasdienių pareigų, socialinių stereotipų, metafizinio nuovargio ir ilgesio, nori bėgti į autentiškos būties pasaulį. Aukštesnės būties apraiškos yra menas, Dievas ir daiktus gaubianti paslaptis.

Mene moteriškumas daug subtilesnis: „tačiau aš niekaip nesuprantu,/ kodėl Danajos erotiškumas gyvesnis/ už visų Ermitaže slankiojančių/ išsigražinusių turisčių gundymus“ („Danaja“, p. 17), o kasdienybė – prasmingesnė: „Juodraštiniam sąsiuvinyje/ Šalia eilėraščių/ Skubrūs brūkštelėjimai/ Buities klausimais/ Ir atrodo/ Kad juose daugiau/ Poezijos/ Negu visose mano/ Jau išspausdintose/ Knygose“ („Karštas maistas“, p. 91).
Dievas – esybė, kuri visada supranta ir priglaudžia: „<...> jinai,/ kaip, matyt, ir jie visi tikėjo,/ kad Dievas ją atpažins/ nes jiedu nebuvo nutraukę savo už visą ilgą savaitę turinčio ką pasakyti/ vienas kitam/ Pokalbio“ („Sekmadienio pokalbis“, p. 72).
O įsižiūrėdama į daiktus poetė siekia įsitikinti, kad visa, kas egzistuoja, susijungia vienoje dieviškoje būtyje.

Etruskų vazos piešiniuose atgyja ištisų amžių istoriją: „<...> Nes paslaptingas Vazos išlikimas/ Per zvimbesį strėlių,/ Kurias paleido/ Čingischano orda,/ Per kreivą priesaiką,/ Mėnuliui duodamą/ Lenktųjų janyčarų jatanagų,/ Per nuodus,/ Maišomus karaliaus rūmuos į arbatą, per durklą pasalūno rankoj,/ Kad tik užvaldytų Vazą“ („Etruskų neįveikiama vaza“ p. 39). Saulėgrąža nušvinta amžino grožio šviesa: „Mažoji Saule,/ Tu grąžai rankas,/ Gręžiodamasi į savo didžiosios globėjos/ Judėjimo trajektoriją,/ Buvimo grąžtas įsuktas,/ Į tavo gležną kūną/ Kaip tau pavyksta <...> Grąžinti iliuziją,/ Kad grožis – /amžinas“, („Saulėgrąža“, p. 84). Bambukas įkūnija nesutramdomą norą gyventi: „<...> daugiameti BAMBUSA/ išmokyk/ ir juos taip/ kabintis į gyvenimą/ būti tokiems/ lengviems/ tvirtiems/ ir lankstiems“ („Bambukas“, p. 99).

Netgi kaminas kalba apie namų jaukumą: „<...> laukti/ Kaminkrėčio, kuris iškrėstų kaminą,/ Sugrąžindamas namų trauką taip,/ Kad į juos sugrįžtų ir gyvi, ir mirę“, „Belaukiant kaminkrėčio“, p. 36), o miręs vėžliukas įkūnija ryšį su egzistenciškai svarbiomis vietomis: „Tu buvai atskirtas/ Nuo būrio linksmai kėpestuojančių/ Savo brolių ir seserų/ Ir patikėtas man <...> Bet man kažkodėl atrodo,/ Kad tu tebeužuodi/ Šios tavo paskutiniu prieglobsčiu tapusios šalies kvapus <...> Tebejauti visą įmantriai išraizgytą transporto arterijų kamštį“ („In memoriam vėžliukui Sikstui, p. 44).

Balansavimas tarp prievartos, monotonijos ir nuobodulio persmelkto pasaulio ir dvasią gaivinančios būties kuria įtampą, tačiau keliaujant „K.E.LIONE“ kyla nuojauta, kad ši egzistencinė drama į savitą poetinį balsą nesikristalizuoja. Apie poetės sutrikimą akistatoje su daiktais kalba ne tik keistos, netgi sakyčiau kurioziškos detalės kaip „requiem vėžliukui“ ar „kaminkrėtys-jaukumo kūrėjo“. Gyvenimo aistros išsekimui įvardinti poetė ne kartą renkasi žodžių junginį „baigėsi degalai“: „Nes nenoriu gyventi, matydama, kaip staiga yra/ Mūsų polėkiai tartum pristigtume jiems degalų“ („Reiso numeris švieslentėj“, p. 114).

Įsiklausydama į meną ar daiktus supančią rimtį, T.Marcinkevičiūtė bando įveikti subjektyvios egzistencijos ribas ir užčiuopti universalesnę būtį, bet, atrodo, kasdienės pareigos ir pasaulio tauškalai taip giliai įaugo į sielą ir kalbą, kad nei siela, nei daiktai iš niūrios kasdienės būties nepakyla į kitonišką buvimą.

Romantiškos sielos saviterapija jaudina savo jausmingumu ir melancholija, bet būtį užkalbinanti poezija reikšmės ir skambesio vienovėje peržengia asmenines kančias bei intencijas ir pati tampa neatkartojama esatimi. Juntama, bet sunkiai nusakoma.
 „K.E.LIONĖJE“ poezija dažnai virsta sentimentaliu priekaištu ar moralu pasauliui, kad jis nėra toks, kokio kalbančiajai reikėtų. Kas rinkinyje norima pasakyti, suprasti nėra sunku, bet savito skambėjimo matmuo, atrodo, lieka nesukurtas. Toks dialogas ne daug tenutolsta nuo kasdienės komunikacijos, tad ir su menu, deja, ne daug ką turi bendra. Galbūt būtų galima išskirti eilėraščius „Vigilija“. „Dangaus akivaizdoj“, kuriuose poetinė kalba atitrūksta nuo kasdienių pasišnekėjimų žodyno.

Sunku ne tik atsakyti į klausimą – kas yra poezija? Sunku nustatyti ir jos vertinimo kriterijus. Bet koks vertinimas yra ne galutinis verdiktas, o tik naujo pokalbio pradžia. Garsusis vokiečių romantikas Friedrichas H&ouml;lderlinas yra rašęs, kad kalba – labai pavojinga veikla. Pavojinga ne tik poetams, bet ir skaitytojams. Ypač tiems, kurie drįsta viešai vertinti poeziją. Vertindamas, kaip ir rašydamas, pasilieki dvejonėse – gal ne poetas, bet tu kažkur nuklydai ir ne tuo kelionės maršrutu pasukai. Klaidos galimybė ten, kur susiduriame su kalba, visada arti – tiek poetui, tiek skaitytojui.