Spalis

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė
www.kamane.lt, 2008 10 19  

„Angies“ nariai 1997 m. Kauno kavinėje „Skliautas“. Iš kairės -- A.Vilpišauskas, A.Obcarskas, A.Vaitkūnas.

Žvelgiant į XX a. devintajame dešimtmetyje Lietuvoje vykusių parodų sąrašus, akivaizdžiai matyti, kad daugelyje iš jų dalyvavo ir „Angies“ grupės nariai.

Demokratijos pergalė atvėrė sienas kultūrai, keitimuisi parodomis ir menininkų dialogams.

Arūno draugas, tapytojas Evaldas Valseris iš Austrijos, užmezgė ryšius su kolegomis menininkais Lietuvoje. Jo iniciatyva buvo surengta paroda: „Maskva-Vilnius-Kaunas/13 pozicijų laikui.1990-1991 metai“. Parodoje dalyvavo Arūnas, Jonas Gasiūnas, Rimvydas Jankauskas-Kampas (1957 - 1993 m.).

1992 m. pagal Austrijos menininkų sąjungos MAERZ prezidento E.Valserio koncepciją, remiant Aukštutinės Austrijos federacinės žemės vyriausybei ir Kultūrinių ryšių su užsieniu skyriui,M.K.Čiurlionio dailės muziejuje ir M.Žilinsko meno galerijoje Kaune, o vėliau Lietuvos dailės parodų rūmuose Vilniuje buvo atidaryta didžiulė Austrijos ir Lietuvos menininkų darbų paroda „Nepripažįstantys sienų/Grenzganger“. Kartu su „angiečiais“ --Arūnu, J.Gasiūnu, Vytautu Dubausku, Kampu dalyvavo ir tapytoja Laima Drazdauskaitė.

Parodos plakatą užsakė sukurti grafikui Edmundui Saladžiui. Arūnas užsiėmė organizaciniais reikalais. Iš Vilniaus dažnai atvažiuodavo J.Gasiūnas. „Angiečiai“ susitikdavo pas Arūną dirbtuvėje, kartais rinkdavosi pas Antaną Obcarską.

Tais laikais tapytojai intensyviai bendravo. Kaune savo didžiuosius formatus tapė Kampas (1957 - 1993). Jis negailėdamas degino save kūryboje ir gyvenime. Ne visada „angiečiams“ pavykdavo su juo susitikti.

Kažkokiu parodos klausimu Arūnas turėjo eiti pas Kampą. Tapytojas tuo metu gyveno buvusioje sinagogoje (šios patalpos priklausė Kauno dailės institutui kaip dirbtuvės) Šv. Gertrūdos gatvėje.

Arūnas: „Nuėjau pas Kampą į sinagogą. Kovas, lauke dar šalta. Jis užėmęs didelę salę tapybai. Jo formatams labai gerai, daug erdvės, yra kaip paveikslą pasižiūrėti. Tapė sinagogos interjerą. Mėtėsi Vinco Kapsuko raštų puslapiai, ant nuplėšytų knygų nugarėlių Kampas piešė eskizus. Jis ten ir nakvodavo, o kad nesušaltų, pasistatė namelį iš Lenino, V. Kapsuko raštų. Nežinau, iš kur jis prisinešė tiek tos rašliavos.Tame namelyje ir miegodavo.“

Kampas kviesdavosi Arūną į savo parodas ir klausdavo jo nuomonės. Abu kažką kalbėdavo ir aiškindavosi. Arūnui rūpėjo, ką Kampas tapo. Jam patiko tie dideli Rimvydo formatai ir laisvė. Bet dažnai mąstydavo ir kalbėdavo, kad šitaip save naikinant ir deginant galima nebespėti nutapyti darbų.

„O gal, -- kartais svarstydavo Arūnas, -- atiduodi save visą, sulydai kūryboje, ir viskas...Gal tokių darbų, kaip Kampo, kitaip nenutapysi.“

Kartais Arūnui atrodydavo, kad Kampo darbai šiek tiek paviršutiniški, mėgdavo lyginti juos su garsiai grojančia muzika, trimitais. Pats savo kūryboje ieškojo daugiasluoksniškumo ir gylio. Arūno intonacijose kartais praslysdavo net savotiška konkurencija su Kampu.