A.MARTINAIČIUI ATMINTI. MŪSŲ UNTĖ 12

2008-10-10

(Bičiulio ir bendražygio prisiminimai) Edmundas Saladžiuswww.kamane.lt , 2008 10 09 

A.Martinaitis. „Natiurmortas“. 1987

 

A.Martinaitis. „Natiurmortas su paukščiais“. 1980-1985

A.Martinaitis. „Visi mes mylim Pinokį“. 1980 (fragm.)

A.Martinaitis. "Piešinys". 1976

A.Martinaitis su žmona Adelija

 E.Saladžius ir A.Martinaitis

  A.Martnaitis ir poetas A.Mikuta. 1970. R.Rakausko nuotr. Pažinau tapytoją Antaną Martinaitį nuo XX amžiaus septinto dešimtmečio vidurio. Kartu su savo draugu Ričardu Vaitiekūnu jie įsiveržė ir sukrėtė pilką provincialaus Kauno tapytojų gyvenimą. Žėruojanti spalvomis, gaivališka Antano tapyba kėlė nerimą ir jaudino ano meto vernisažų lankytojus.Gerokai apšiurusiame Kaune vidurinė vaikų dailės mokykla, vadovaujama direktorės Laimos Baranauskienės, buvo nebloga ir saugi priebėga dailininkams, turėjusiems kitokią pasaulio ir savo šalies viziją, nei tie, kurie rezidavo rūsčiame pastate Laisvės alėjos pradžioje, prie Soboro.Kitaip nei iš pažiūros rūstus R.Vaitiekūnas, sangvinikas Antanas dažniausiai tapdavo mūsų mokyklinio pasaulėlio renginių organizatoriumi ir apipavidalintoju. Jo kasdieną vilkimas kostiumas ir neklusnus kaklaraištis akivaizdžiai priešinosi neramios sielos proveržiams. Gaivališkus linksmumo priepuolius staiga keisdavo gilus susimąstymas. Tuoj pat, lyg ranka nubraukęs užslinkusius juodulius, Antanas ekspromtu mesteldavo šmaikštų ketureilį. Taip, sėdėdami laisvu nuo mokinių darbų taisymo laiku, smagindavomės piešdami idiotiškus piešinėlius -- „psichodelikas“, nevalingai atskleisdavusius mūsų lūkesčius ir fantazijas. Aiškiai jautėsi, jog Antano talentas yra paveldėtas iš energingojo tėvo – Jono Martinaičio, tarpukariu liejusio akvareles ir iliustravusio žurnalą „Naujas žodis“. Jo humoristinių piešinių serija „Joniuko ir Onytės baisūs nuotykiai Brazilijoje“ ir ją lydintys šmaikštūs ketureiliai turėjo daug gyvasties ir išmonės.A.Martinaičio dirbtuvė tuo metu buvo dideliame pilkame name šalia tuometinės Pergalės krantinės (dabar – Karaliaus Mindaugo pr.). Pro apmūsojusį didoką langą matėsi nykus kiemas. Tą namą pokariu statė vokiečių belaisviai.Kartą žiemą, aprasojus akiniams, išsitarė, jog eskimui sunku būti tapytoju, mat šiaurėje akiniai rasoja.Kartais po darbo mokykloje vakarodavome mano namuose „Raudonanosių armijos“ prospekte. Taip Antanas perkrikštijo tada buvusį Raudonosios armijos prospektą (dabar – Savanorių pr.). Priešais namus buvo gastronomas „Banga“. Dvi pirmosios neoninės pavadinimo raidės sudegė, taigi viduryje gūdžios nakties, lyg Betliejaus žvaigždė, švietė paklydėliams „astronomas anga“. Jei neapaugdavome kitų „artistų“ kompanija, vakarėlyje dalyvaudavome dažniausiai trise: Antanas M., Ričardas V. Ir Edmundas S. Kambaryje sklandydavo lengva mano tetos gaminamo vyno dvasia ir pokalbiai mus dominančiomis temomis: dailė, literatūra ir tada dar nepasiekiamas pasaulis už geležinės uždangos. Dažnai Antanas užsimanydavo eiliuoti. Čia pat, asistuojant mano katinams, pastūmus į šalį vyno ąsočius, būdavo paruošiama vieta rašyti. Taip gimė daug eilėraščių, pažymėtų ne tik vyno dėmėmis, bet ir fantastiška minties ekvilibristika bei išmone. Nemažas pluoštas pateko į vėliau išleistą rinkinį „Paskui medinį arkliuką“, redaguotą poeto Donaldo Kajoko. Kartais plunksnakočio brūkšnys nevalingai nutįsdavo popieriaus lapu. Tai reikšdavo, jog Antanas liks nakvoti pas mane.Pagaliau tapytojas A.Martinaitis gavo dirbtuvę Kauno senamiestyje, M.Daukšos gatvėje. Buvo labai džiugu, kad Untė (taip jį visi vadinome) jau galės tapyti erdviau. Antresolėje buvo balkonėlis. Jame buvo galima rūkyti ir grožėtis skardiniu Kauno katedros bazilikos stogu. Dirbtuvė turėjo du stoglangius, taigi šviesa tapyti buvo pakenčiama. Priešingai nei kitų Kauno tapytojų dirbtuvės, Antano kūrybos plotas netapo jaukiu buduaru ar salonėliu. Čia buvo dirbama ir mąstoma. Grindys buvo greitai nutaškuotos dažais, dažais išterliotos ir kelios čia buvusios smetoniškos kėdės, apšiuręs rašomasis stalas, kurio stalčiuose buvo sudėti šeimininko užrašai, kelios reikalingiausios knygos. Svarbiausias objektas -- dažais apskretęs molbertas ir garsioji paletė, sverianti kelis kilogramus, -- tiek ant jos buvo sukaupta „kultūrinio sluoksnio“. Prie molberto iki pliko medžio nušiūruotos grindys – Untės ištrypta vieta betapant – juokaudavome. Visą gyvenimą Antanas smarkiai ir intensyviai dirbo – tobulino ir pertapydavo savo paveikslus.Jo daugiasluoksnė pastorinė tapyba kažkuo priminė kaimiečio – artojo – darbą. Lyg šventas Izidorius jis metų metais arė savo tapybos dirvoną ir pakylėjo jį iki dvasios aukštumų. Dirbo užsidegęs ir tik jam vienam žinomu būdu dar kartą įrodydamas, jog menas yra stebuklas, o ne žaislas pirmam pasitaikiusiam snargliui.Man regis, laimingiausios dienos Antano gyvenime buvo jiems apsigyvenus Kačerginėje, pušų kvapo persmelktame Kauno priemiestyje. Visą gyvenimą pasmerktas gyventi mažuose kambarėliuose, jis nesiskundė. Nebūdamas konformistas, neprašė didesnio būsto, nepataikavo tuometinei valdžiai. Buities trūkumus jam kompensuodavo nuostabi gamta, Nemuno juosta, tik jiems vieniems su žmona Adelija težinomi šilo kampeliai su paslaptingais šaltiniais ir šalia jų tyliai augančiais grybais. Kačerginėje jis buvo laimingas.Gaila, kad dar nėra monografijos apie tapytoją A.Martinaitį, prilipdžiusį labai stiprų savo kūrybos trupinį prie mažos tautos didelio meno lizdo. Mūsų Untė nevertas būti pamirštas.***Antanas ir šaltibarščiaiSėdime su Antanu per pietų pertrauką buvusios „Tartu“ kavinės valgykloje prie šaltibarščių lėkštės. Vidurvasaris. Prie kitų dviejų staliukų savo sriubytes valgo pasauliui dar nežinomi Emanuelis Z. Ir Rolandas P. Staiga pasigirsta kurtinamos sirenos ir garsiakalbiai liepia trauktis iš kelio – lekia tarybinių darbuotojų kortežas. Antanas liepia visiems stot ir iškėlęs aliumininį šaukštą komanduoja: “Ramiai! Valdžią šaukštu gerbk!“Antanas ir vištaSumanė Antanas nupirkti Kaune vištą ir pargabenti ją namo į Kačerginę. Pakeliui netyčia užsukome pas mane, kur mama pavaišino mus skaniais kotletais. Taip nutiko, kad Antanas liko nakvoti. Ryte pamatėme, kad višta kažkodėl įgavo švelniai mėlyną spalvą ir ėmė skleisti būdingą dvėsenos kvapą. Antanas liūdnai tarė: “Negirk vištos be vakaro.“Antanas ir katė MicėVieną rytą nubudau savo kambaryje, pažadintas daugiabalsio cypimo. Pasirodo, naktį lovoje, kurioje miegojo Antanas, pagimdė Micė. Aplipęs aklais kačiukais, Untė atsargiai atsisėdo ir tarė: “Matai, Edmundėli, tik ant gero žmogaus katės kačiukus veda.“Antanas ir principaiKauno muzikinio teatro rekonstrukcijos metu mums, Kauno dailininkams, buvo pasiūlyta „sukurti meno“ būsimoms patalpoms papuošti. Susodinti scenoje, laukėme atvykstant atsakingo tarybinio darbuotojo. Tas atsakingas pareigūnas parodė idėjinį pasitikėjimą tapytoju Antanu Martinaičiu ir pasiūlė jam nutapyti teminę drobę, skirtą liepos 21-osios seimo posėdžiui, įtvirtinusiam tarybų valdžią, paminėti. Rasojantys akinių stiklai išdavė Antano įsiūtį ir jaudulį.“Aš seimų netapau!“ -- trumpai tarė jis.Kartų dalyvavęs lengvai „kauštelėjęs“ vitražistas Henrikas Kulšys, priblokštas tokio atsakymo, apvirto aukštielninkas su visa kėde. Svarbiais atvejais Antanas būdavo ryžtingas ir drąsus.Antanas ir aktoriusAntanui Martinaičiui buvo užsakytas didelis teminis paveikslas „Kauno muzikinio teatro aktoriai“. Tai buvo įdomi kompozicija, deja, taip ir likusi nebaigta. Kaip žinia, aktoriai yra ne mažiau įnoringi už dailininkus ir mėgsta būti įspūdingi ne tik scenoje, gyvenime, bet ir paveiksle. Taigi tarp kitų portretuojamųjų atsirado ir išradingo aktoriaus Vinco Čižausko portretas. Čižas atkakliai stengėsi paveikti savo įvaizdį, tuo ganėtinai įkyrėdamas Antanui, kol šis, galop netekęs kantrybės, riktelėjo:“Čyžai, jei tuojau pat man nepastatysi (konjako. -- Aut. past.), -- užtapau tave momentaliai!“


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*