Sausis

Turbūt kiekvienas jaunas rašytojas svajoja parašyti literatūros profesionalams prilygstantį kūrinį. Dažnai jaunieji autoriai jaučia potraukį maištauti prieš pripažintus literatūros autoritetus. Be abejo, per didelės ambicijos veda į puikybę ir tuštybę. Kita vertus, kūrybinio maišto polėkis jaunam rašytojui suteikia savitų bruožų.

2005 metų pabaigoje išleistame Kauno jaunųjų prozininkų almanache „Kauno jaunieji“ maišto motyvų buvo nedaug. Turbūt ryškiausias viso almanacho kūrinys, išdrįsęs šiek tiek sukilti prieš tradicinį prozos rimtumą ir gilumą, buvo VDU filosofijos doktoranto Tomo Kavaliausko apsakymas, įvardintas net septyniais pavadinimais: „Tol, kol bus gyvųjų“, „Bulvytės fri“, „Ąžuolas“, „Misija“, „Lady speed stick“, „Žvakės“ (septintąjį pavadinimą autorius siūlė sugalvoti pačiam skaitytojui).

Almanachą ir apsakymą prisiminiau išgirdęs, kad T.Kavaliauskas pernai išleido pirmąjį savo romaną „Atsisveikinimas“. Buvo smalsu – kokį romaną parašė „Kauno jaunųjų“ maištininkas.

Debiutinis apsakymas gana įdomiai pasakojo apie filosofijos dėstytoją Raimondą Merkytę. Tačiau kūrinys daugiau priminė mėgavimąsi rašymu nei „rimtai prozai“ būdingą socialinę, filosofinę ar egzistencinę refleksiją, jis buvo patrauklus kalbėjimo tonacijų įvairove. Apsakyme skambėjo ir ironija, ir melancholija, ir neviltis, ir meilės ilgesys, ir mirties baimė. Tiesa, buvo juntama, kad autorius vietomis užsižaidžia komiškais elementais, ir pasakojimo įtaiga pamažu slopsta, o pabaigoje virsta šiek tiek monotonišku kartojimusi.

Nepaisant to, išgirdęs apie debiutinį šio autoriaus romaną, tikėjausi originalaus ir intriguojančio pasakojimo.

Vos pradėjęs skaityti sutrikau, nes „Atsisveikinimas“ priminė muilo operų scenarijų. Meilės romanų rašytoja Regina Schürer atvyksta į tik ką nepriklausomybę atgavusią Lietuvą ieškoti naujų idėjų kūrybai. Ji įsimyli lietuvaitį studentą Darių Purą ir pakviečia jį vykti kartu į Miuncheną. Lietuvaitis, norėdamas pamatyti tikrąjį Vakarų gyvenimą, priima mylimosios pasiūlymą, bet, niekaip nepritapęs prie vokiškos kultūros, palieka Reginą ir grįžta į Lietuvą.

Sumišęs, kad sąmojingas T.Kavaliausko debiutas įgijo grafomanišką pagreitį, įtikinėjau save, kad autorius, pasitelkęs ant banalybės ribos balansuojančią situaciją, vis dėlto turėtų šiame romane užčiuopti kažką gilaus, paslėpto po kasdienybe, tik ir telaukiančio talentingo rašytojo žvilgsnio. Juk talentingas rašytojas ir iš paties banaliausio siužeto gali sukurti įspūdingą romaną. Juo labiau kad, anot romano anotacijos, T.Kavaliauskui svarbi ne pati meilės istorija, bet žmogaus ir istorijos santykis, tiksliau – posovietinio žmogaus situacija.

Vyliausi po sentimentaliu siužetu rasti tai, ko, man rodos, mūsų literatūrai dabar ypač reikia – naują kalbėjimą apie homo sovieticus. Pamaniau – galbūt atsirado rašytojas, kuris, užuot tūkstantąjį kartą savo visuomenei diagnozavęs homo sovieticus ar homo post sovieticus sindromą, pabandys prakalbinti po šia etikete slypintį žmogų. Juk po ja gali slypėti daugybė kunkuliuojančių gyvenimų ir likimų – gausybė unikalių pasakojimų, vertų meninio kūno.

Deja, kuo toliau skaičiau, tuo viltys apie mūsų literatūroje negirdėtą rašymą grimzdo giliau į banalaus siužeto ir bergždžio filosofavimo klampynę.

Posovietinis lietuvis T.Kavaliausko romane tėra pilkas, nevisavertiškumo kompleksų ir absoliutaus nusivylimo graužiamoje tautiečių masėje ištirpęs individas. Romane pirmieji Lietuvos nepriklausomybės metai – tik skurdas, rezignacija, nevisavertiškumas, neviltis ir nuolatinė savigrauža.

Lietuviai tėra aplinkybių įkaitai, kurie sugeba tik slysti pilkos kasdienybės paviršiais ir net nenutuokia, kad apie save ir gyvenimą įmanoma mąstyti ir be savigraužos bei vaikiško naivumo: „Lietuvaitis pajuto, jog visi į jį žiūri. Kone spokso. Rydamas penktą bananą jis pagalvojo: galbūt tokia vakarietiška tradicija – drąsiai žiūrėti vienam į kitą. Vis dėlto netrukus suprato, jog keleiviai žiūri ne vienas į kitą, o tik į jį. Būtent į jį. Į jo veidą, rudas kelnes, bananus rankoje“ (p. 57).

Darius Puras, iš „laukinių Rytų“ patekęs į „civilizuotus Vakarus“, graužiasi dėl visko – dėl to, kad valgo per daug bananų, kad jo tėvai neturi „Palmolive“ muilo, kad jo tautiečiai grūdasi eilėse prie maisto, šlapinasi pakelių krūmuose, o Kalėdoms vos vos sukrapšto kelias „vagnorkes“.

„Atsisveikinimo“ lietuviams (Dariui ir jo šeimai) už buities neegzistuoja jokia būtis. Puras tesugeba graužti save dėl tautiečių menkumo. Galbūt tokį požiūrį dar būtų galima pateisinti jo amžiumi (jam tik aštuoniolika), bet save menkinančiu požiūriu užkerėta visa jo aplinka, o pasakotojas, atrodo, visiškai nesiekia nors šiek tiek atskleisti tokio požiūrio naivumą.

Subtiliai maištaujantis, daugiabalsis rašymas, kuris taip sugestyviai skambėjo debiutiniame T. Kavaliausko apsakyme, čia kažkur išgaravo. Neaišku, kodėl romano autorius atsisakė distancijos, skiriančios pasakotoją ir personažą, kuri septyneto pavadinimų apsakyme leido pasakotojui atsiriboti nuo personažo ir laisvai skleistis minčiai.

Ne, aš neketinu kaltinti T. Kavaliausko, kad jis sukūrė ne tokį personažą. Personažas yra toks, koks yra. Tačiau negalima nesistebėti, kad romane Dariaus mintys pateikiamos ne kaip jo susikurtas vaizdinys apie pasaulį, bet kaip nepakeičiama duotybė visai Lietuvai. Nėra nei ironijos, nei saviironijos, nei kitos pasakotojo atsiribojimo nuo personažo formos.

Tokia rašymo strategija atrodo nevaisinga vien todėl, kad ji pasirinkta susiskaldžiusiai posovietinei visuomenei apmąstyti. „Atsisveikinime“ nėra jokios alternatyvos Dariaus paveikslui, todėl susidaro įspūdis, kad autorius savo romanu nori įtikinti skaitytojus, jog tai, ką jo personažai mąsto, yra vienintelis galimas posovietinio žmogaus santykis su realybe.

Romane sutinkame tik tradicinius lietuviškumo vaizdinius. Lietuva – tai tragiškai likimo nuskriausta tauta: „Mielas, Dariau, brangusis mano, bet juk jūs, lietuviai, tokiomis vištomis [su galvomis ir skiautere] ir mintate“, – lietuvius apibūdina Regina (p. 66). „Tu tyčiojiesi iš mano Lietuvos žmonių kasdienybės! Ir dar mano akivaizdoje! Neapkenčiu šitos arogancijos!” – į mylimosios žodžius reaguoja Darius (p. 66).

Lietuvaitis – tai jausmingas, intravertiškas ir izoliuotas vaikinas, kuriam bene vienintelė neginčijama tautiškumo išraiška yra krepšinis: „Jaunuolis prisiminė Lietuvos bažnyčias: Šiluvoje, Krekenavoje, Pivašiūnuose. Jo atmintyje iškilo Kalvarijos kryžiaus kelių procesijos, kuriose dalyvavo kartu su savo mama. Jie visada už kažką melsdavosi. Sykį už Lietuvos kankinius Sibire“ (p. 105); „Jis šaukė: „Lietuva! Lietuva – jėga!“ Vieną kartą net užšoko ant stalo ir ekstazėje lietuviškai suklykė: „Bronza mūsų!” (p.126).

Galbūt kažkur egzistuoja realus Dariaus Puro prototipas, kuris yra toks „tipiškas lietuvaitis“, sugebantis tik graužtis ir nekęsti savęs. Galbūt tai yra autobiografinis siužetas. Turbūt ne vienas lietuvių emigrantas Vakaruose jaučiasi kaip bereikšmis proletaras, tačiau visai visuomenei priskirti vienokį mąstymo būdą ir vieną sąmonę – tai greičiau supaprastinti žmogaus ir istorijos santykį, nei jį atskleisti.

Romano kalbėjimo nepagyvina ir filosofiniai samprotavimai. Nuolatinė hėgeliškos Geist refleksija turbūt turėtų įtikinti skaitytoją, kad žmogus europiečiu tampa ne tada, kai pasiekia ekonominę gerovę, bet kai išgyvena savo istoriją, atranda istorinę savimonę ir įsisąmonina, kad europietiškumas yra ne ekonominė galia, o bendra kultūrinė dvasia: „Tavo sąmonė tampa savimone. Istorija, kurią tu suvoki, tampa tavyje. Tu turi istoriją ir pasaulis turi istoriją. Ją reikia suvokti. O Geist juda, keliauja per istoriją ir atkeliauja į sąmonę, nes yra, kas istorijos dvasią suvokia“ (p. 121).

Vietomis filosofinės parafrazės apskritai atrodo pritemptos: „Dariau, išlaisvinkite savo libido. Stenkitės suprasti, ko iš tiesų geidžiate ir kas tikrai jums yra tabu. Jūsų amžiuje reikia pažinti savo tabu. Nepraleiskite šio malonumo“ (p. 75), – vos susipažinusi su Dariumi sako Reginos sesuo Emmi.

Filosofinės tezės slysta sustingusiu romano paviršiumi, o tai, kad jos dažniausiai tariamos Reginos ar Emmi lūpomis, tik sutvirtina Dariaus, kaip homo sovieticus, t. y. savivokos neįgalumui pasmerkto subjekto, vardą.

Homo sovieticus diagnozė mūsų visuomenei tikrai nėra nauja, todėl vien jos atkartojimas negali suteikti kūriniui originalumo. Rašytojas, norintis sukurti gyvą pasakojimą apie posovietinį žmogų, turėtų būti atidus stebėtojas, kuris nepasikliautų įprastais vertinimo modeliais ir net sustabarėjusioje sąmonėje sugebėtų įžvelgti daugialypės patirties ženklų. Net ir posovietinis žmogus nesibaigia ten, kur baigiasi jo mąstymas.

Galbūt įsitikinimas, kad homo sovieticus yra pamatinė mūsų visuomenę apibūdinanti kategorija, tėra pačių rašytojų susikurta mistifikacija. Rašytojai, norintys mus išlaisvinti iš siaurų, sustingusių savivokos klišių ir prakalbinti buities luitais užgriozdintą posovietinio žmogaus egzistenciją, Dariaus Puro ir panašių personažų paveikslais tik dar labiau įtvirtina pasyvų ir mazochistišką nevykėlių mentalitetą, nei padeda išsilaisvinti iš jų.

Ir tai nėra tik T.Kavaliausko romano problema. Šiuolaikiniuose romanuose dažnai pasitaiko tendencija teikti pirmenybę kokiam nors vienam posovietinės realybės išgyvenimui. Štai nihilistiškiems Sigito Parulskio romanų personažams tiek sovietinė, tiek posovietinė realybė pasireiškia kaip šleikštulys ir tuštuma. Romualdui Granauskui bet kurioje epochoje tikra ir autentiška yra tik tai, kas nepažeidžia mito apie archaiško kaimo harmoniją. Jonas Mikelinskas neįsivaizduoja, kad posovietinis žmogaus gali egzistuoti už tradicinės moralės ribų.

Bendrame prozininkų kontekste girdime įvairius balsus apie mūsų laiko realybę, tačiau tokio romano, kuris viename pasakojime sukoncentruotų visą mūsų gyvenimo polifoniją, dar teks laukti. Po T.Kavaliausko apsakymo Kauno jaunųjų prozininkų almanache galima buvo tikėtis, kad būtent tokiu kūriniu taps „Atsisveikinimas“, tačiau, užvertus paskutinį romano puslapį, viltis užgęso.

Jeigu sutiktume, jog geras romanas estetiškai kokybiška kūrinio kalba savyje talpina daugiaspalvės patirties klodus, „Atsisveikinimą“ tektų pavadinti vidutinišku romanu. Jis užčiuopia didžiausius posovietinės visuomenės skaudulius, tačiau iš vienpusiškų vertinimų neišsilaisvina.

Vis dėlto norisi tikėtis, kad po blankoko debiutinio romano T.Kavaliauskas sugrįš prie šmaikštaus ir įžvalgaus kalbėjimo, ištobulins jį ir taip paįvairins apsnūdusią mūsų prozą.