Rugpjūtis

 Osvaldas Grinius
www.kamane.lt 2008 08 25

Dargana, kaip ir ne itin vykęs muzikos atlikimas, gali sujaukti pakilią šventinę nuotaiką. Žolinės sekmadienio renginiai Pažaislio vienuolyne leido tuo įsitikinti: lietumi prapliupęs dangus, pernelyg ilgai užtęstas renginys, nepatyrusių solistų interpretuojama Gioachino Rossini muzika paliko ne patį geriausią įspūdį.

Einant į rugpjūčio 23-iąją vykusį XIII Pažaislio muzikos festivalio koncertą nerimauti nebuvo dėl ko: M.Žilinsko dailės galerijoje lietus nebaisus, o koncertuojančių atlikėjų pavardės žinomos ne tik lietuvių melomanams.

Anglijoje gyvenančios dainininkės Lioros Grodnikaitės ir su Vokietija karjerą susiejusio pianisto Leonido Dorfmano parengtoje programoje nebuvo nė užuominos į tematiką, su kuria patriotiškai nusiteikęs lietuvis sietų dieną, kai Lietuvos vėliava apjuosiama juodu kaspinu. Koncerto metu skambėjo vien prancūzų kompozitorių muzika.

L.Grodnikaitė yra užsirekomendavusi kaip universali atlikėja, gebanti įtaigiai interpretuoti tiek kamerinę, tiek oratorijos žanro muziką, tačiau šį kartą ji patvirtino savo, kaip sparčiai garsėjančios operos solistės, amplua. Padainuoti ištisą plejadą operos arijų vienos dalies rečitalyje – ne pati lengviausia užduotis. Juolab kad programa parinkta įdomiai, nesivaikant populiarumo, o atliekant gana retai girdimus kūrinius.

Ieškant sąsajų tarp visų skambėjusių arijų galima pastebėti, kad dainininkės pasirinkta programa vienaplanė, nesudaranti ypatingų sąlygų ryškiai charakterių kaitai. Ambroise‘o Thomas, Jacqueso Offenbacho, Juleso Massenet operų herojės – lyriškos, švelnios, mylinčios moterys, solistės tapytos itin švelniomis minkštu tembru skambančio mecosoprano spalvomis.

Išdidumo kupina poza išsiskyrė Dalila iš Camille‘o Saint-Saënso operos. Visas tris šios herojės arijas atlikėja padainavo pakiliai, stilingai, balsu ir santūria vaidyba perteikdama teksto bei muzikos sąsajas. Aikštingo charakterio gaidelės pasigirdo šmaikščioje Concepción arijoje iš Maurice‘o Ravelio operos „L’Heure espagnole“ (Ispaniška valanda).

L.Grodnikaitė – subtili artistė, nesivaikanti pernelyg ryškių išorinių efektų ir grindžianti savo interpretacijas loginėmis bendro kompozitoriaus ir libretisto darbo sąsajomis. Jos muzikavimas sklinda iš asmenybės vidaus, visi garsai ar mostai yra pagrįsti ir aiškūs.

Tą patį galima pasakyti ir apie balsinę solistės raišką. Dainininkė nesistengia nustebinti klausytojų vokalo jėga ar ypatingu skvarbumu. Švelnaus, apvalaus tembro balso savininkei artimesnė piano estetika. Išnaudodama kamerinės aplinkos privalumus atlikėja kartkartėmis dainavo taip, kad salė užgniauždavo kvapą, klausydama vos girdimo, bet sodraus pianissimo. Tiesa, atliekant operos numerius drauge su orkestru tokia interpretacija vargiai pasiteisintų.

Klausantis koncerto imponavo dainininkės balso lygumas, sodrus ir ryškus apatinis balso registras, aiškūs viršutinio diapazono garsai. Akivaizdu, kad solistė įdėjo nemažai pastangų, siekdama tikslaus ir aiškaus prancūzų kalbos skambesio. Subtilios prancūziškos šnekos gaidelės skoningai derėjo su atlikėjos balsu.

Apibendrinant pasirodymo įspūdį, vis dėlto atrodo, kad solistė neišdrįso visapusiškai atsiskleisti Kauno publikai. Kartkartėmis buvo juntamas neužtikrintumas, atsargumas, susilaikymas. Sunku nuspėti, kiek dėl to kalti įvairūs pašaliniai veiksniai, bet dainininkės scenos partneris išties nemažai paveikė bendrą vakaro atmosferą.

Solistei akompanavęs ir keletą solinių numerių atlikęs pianistas L.Dorfmanas – jau seniai Lietuvos publikai žinomas atlikėjas. Jis artistiškas, impulsyvus, jo valdomas fortepijonas skamba gana maloniomis spalvomis. Vis dėlto atlikėjo pasirodymas šiame koncerte buvo tarsi lengvas lietutis skėčio neatsinešusiam, bet muziką mėgstančiam klausytojui.

Klausantis pirmojo solinio intarpo – C.Saint-Saënso etiudo „En forme de Valse“ (Valso formos etiudas) Nr.6 iš šešių etiudų rinkinio Op.52, neapleido mintis: na nejaugi garbusis prancūzas rašė tokią „nešvarią“ muziką? Žavios M.Ravelio pjesės „Pavane pour une infante défunte“ (Pavana mirusiai infantei *) melodika ir harmonija taip pat neišvengė pianisto „inkliuzų“, patvirtinusių, kad virtuozu šio atlikėjo nepavadinsi. Nors Eriko Satie „Gnosiennes“ skambėjo išties tyrai ir nuoširdžiai.

Netikėtų interpretacinių sprendimų ir netikslumų, akivaizdžiai vertusių solistę pasijusti nejaukiai, pasitaikė ir atliekant operų arijų akompanimentus. Tai iš tiesų keistoka, nes būtent pianisto akompaniatoriaus amplua yra L.Dorfmano vizitinė kortelė. Suprantama, kai atlikėjus skiria ne vienas tūkstantis kilometrų, bendroms repeticijoms laiko lieka nedaug. Tokiu atveju gelbsti tik profesinis meistriškumas ir muzikinė intuicija. Bet, pasirodo, kartais to neužtenka. O ką daryti tūlam klausytojui? Atsakymas vienas – visada nešiotis skėtį.

* Turint omenyje ispanišką pjesės tematiką, tikslesnis vertimas būtų „Pavana mirusiai princesei“.