Liepa

Vaiva Mažulytė
www.kamane.lt, 2008 07 20 

Pažaislio festivalis į muzikinį savaitgalį liepos 11 – 13 dienomis pakvietė žengti pro „Džiaugsmo vartus“, lydėjo senovinės įvairių tautų muzikos pažinimo link ir leido pasidžiaugti romantizmo šokiais.

Organizatoriai pasistengė, kad kiekvienas į pajūrio ar užsienio kurortus neišvykęs poilsiautojas muzika galėtų mėgautis pagal savo skonį ir poreikius. Nebuvo tik grynakraujės vokalinės muzikos.

Penktadienį buvo pamaloninti džiazo muzikos mylėtojai. Botanikos sode nuoširdžiu muzikavimu džiugino pianistas ir kompozitorius Gintautas Abarius. Jam talkino puiki žymių Lietuvos muzikantų komanda: Leonidas Šinkarenka (bosinė gitara), Pavelas Giunteris, Arvydas Jofė (mušamieji) ir programėlėje nepaminėtas Valerijus Ramoška (trimitas).

Koncerte skambėjo ir originalios, ir jau klasika tapusios džiazo kompozicijos, pradedant Duko Ellingtono išgarsinta Billo Strayhorno „Take the „A“ train“, baigiant paties G.Abariaus „Džiaugsmo vartais“. Pastaruoju vardu ir buvo pavadintas projektas.

Koncerte netrūko nei profesionalaus atlikimo, nei gerų emocijų, nei nuoširdumo. Pasak projekto sumanytojo G.Abariaus (citata iš programėlės), „šiame koncerte skambančios pjesės – mano asmeninių išgyvenimų atspindys ir įkūnijimas. Tai – tamsiojo sielos slėnio ir putojančio pergales pavasario melodijos ir ritmai. Tai džiaugsmo vartai: dėkingumas už gyvenimą, kurį išreikšti tegali muzika!”

Lyginant su autobiografine literatūra, autobiografiniai koncertai – retas reiškinys. Kiekvieną kartą pasakoti savo istoriją vis kitam klausytojų būriui – daug jėgų reikalaujantis užsiėmimas. Turi būti besąlygiškai atviras ir sąžiningas, nuoširdžiai tikėti ir žinoti, dėl ko tai darai. Bet svarbiausia, kad papasakota istorija būtų reikšminga ne tik pačiam menininkui.

Šeštadienį vykusiame koncerte Pažaislio vienuolyne skambėjo X – XVI a. sakralinė indų, italų, prancūzų, armėnų, žydų muzika. Senovinės muzikos ansamblis iš Estijos „Hortus Musicus“, vadovaujamas Andreso Mustoneno, programą pavadino „Kelyje“, kuri klausytojus vedė į retai girdimą ir beveik nežinomą muzikos pasaulį.

Scenoje buvo galima išvysti senovinius instrumentus (violą, krumhornus, šalamają, kurtalį), šalia kurių neįprastai skambėjo tradiciniai instrumentai, ypač --smuikas. Autentiškas muzikos skambesys ansambliui „Hortus Musicus“ nebuvo pagrindinis tikslas. Svarbiausia – pati muzika ir jos idėja. Entuziastingasis A.Mustonenas ir kiti muzikantai nepaprastai išraiškingai stengėsi atskleisti pačią senosios muzikos esmę, įvairių tautų suprantamą labai panašiai.

Tiesa, ansamblio vokalinė grupė galėjo būti ne tokia susikausčiusi. Muzikantai labai jau atidžiai sekė natas, ir savo susikaupimu stipriai kontrastavo su ansamblio vadovo ir kitų instrumentalistų muzikavimo laisve. Tačiau atsakingumas – ne nuodėmė. Dėl to tikrai nenukentėjo koncerto vertė.

Sekmadieninėje Pažaislio festivalio koncerto programoje karaliavo šokių muzika. Nors tikra diskoteka Zapyškio Šv.Jono Krikštytojo bažnyčioje nevyko, salė buvo sausakimša. Organizatoriams teko žiūrovus sodinti ir lauke, už atvirų bažnyčios durų. Romantinę muziką keturiom rankom tądien skambino jau nuolatiniu Pažaislio festivalio svečiu tapęs Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų fortepijoninis duetas.

Pianistams teko groti labai jau garbingo amžiaus kabinetiniu rojaliu. Nors gražaus garso jis nežadėjo, išankstinę nuostatą atlikėjai visiškai paneigė. R. ir Z.Ibelhauptai buvo taip susikoncentravę į pačią muziką ir mėgavosi jos poveikiu publikai, kad instrumentas gerai skambėjo tarsi savaime.

Duetas ne tik puikiai valdė instrumentą, bet ir nepaprastai taikliai perteikė kiekvienos skirtingų kompozitorių miniatiūros stilių, nuotaiką ir idėją. Šalia nuotaikingų, svajingų, linksmų ar ramesnių J.Brahmso, E.Griego, P.Čaikovskio, M.Moškovskio, G.Faure šokių pianistai labai rimtai ir susikaupę atliko sudėtingą F.Schuberto fantaziją.

Iš visos programos išsiskyrė pabaigoje atlikta M.Ravelio „Feria“ iš „Ispaniškos siuitos“. Šis, neromantiko sukurtas kūrinys, suskambėjo visiškai kitaip -- ir garsu, ir stiliumi, dar labiau išryškindamas R. ir Z.Ibelhauptų dueto profesionalumą.

Muzikinis savaitgalis tikrai buvo kokybiškas, klausytojus praturtinęs naujomis žiniomis ir gera nuotaika, kurios nedrįso sugadinti net oras.

Pagiriant organizatorius už gerą koncertinę programą, neįmanoma nutylėti, kad nuolat akis bado klaidos festivalio programėlėse. Korektūros klaidos – jau įprastas dalykas, bet kaip nematyti, kad supainiotas net pats koncerto turinys?

Penktadienio džiazo projekto programėlėje vietoj P.Giunterio biografijos buvo pateiktas koncerto anonsas. Deja, ne to, kuris vyko! Žinant kas sudarinėja solidžiam festivaliui tokias gėdingas programėles, būtų galima pasiųsti autoriui Puntuko dydžio akmenį. Manau, kad tai už mane padarys festivalio organizatoriai.