Lapkritis

Osvaldas Grinius
www.kamane.lt, 2008 11 06 

Vėlinės – susikaupimo, rimties ir apmąstymų metas. Peno apmąstymams galima pasisemti grūdantis spūstyse prie kapinių, deginant žvakutes ant amžino poilsio vietų, bet galima nužingsniuoti ir į amžinai gyvos akademinės muzikos rūmus – filharmoniją, ir ieškoti įkvėpimo bei rimties ten skambančiuose muzikos garsuose.

Vėlinių laikotarpį filharmonija šįmet paženklino dviem koncertais. Spalio 31-ąją atnaujintoje salėje pristatyta Vytauto ir Gražinos Kurnickų šeimyninio dueto programa „Per pasaulį nuo baroko iki XX amžiaus“, o lapkričio antrąją po Įgulos bažnyčios skliautais suskambo tradicinis Wolfgango Amadeus Mozarto „Requiem“.

Nors paskutinioji spalio diena nepriskiriama Vėlinių periodui, bet dažno lietuvio širdyje tuo metu jau nerimsta žvakučių degiotojo aistra. Tad nenuostabu, kad į muzikinę kelionę per pasaulį pakvietę atlikėjai pateikė ir keletą su Vėlinių tematika susietų kūrinių, tačiau ši tema koncerte nebuvo išryškinta.

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solisto V.Kurnicko ir G.Skinderytės-Kurnickienės atlikta programa pasirodė kaip įvairių autorių bei epochų kūrinių kratinys, menkai susietas su programos pavadinimu. Tokio pobūdžio koncertų programos dažnai galėtų būti vadinamos bendriniu pavadinimu „Dainuojam, ką mokam“.

V.Kurnickas – nuo seno Kauno publikai žinomas atlikėjas, kurio interpretaciniai įgūdžiai susiformavę ir stabilūs. Šiame koncerte jis patvirtino savo, kaip operos solisto amplua, tik jam būdingu vokalizacijos stiliumi atlikdamas arijas ir scenas iš žinomų operų.

Bene ryškiausiai ir spalvingiausiai dainininko balsas suskambo atliekant sceną iš Piotro Čaikovskio operos „Pikų dama“. Interpretuojant baroko epochos kūrinius kiek stebino išryškėjęs paviršutiniškas muzikinio, žodinio teksto suvokimas ir elementarios italų kalbos tarimo klaidos. Buvo įdomu klausytis paties atlikėjo sukurtos dainos „Tėviškės beržynai“, kurią artistas atliko išties jautriai.

Atlikėjams akomponavusi pianistė Renata Milašiūtė-Drungilienė savo darbą dirbo atsakingai, kruopščiai, bet pernelyg atsargiai ir kukliai. Ryškesnių proveržių norėjosi išgirsti interpretuojant kamerinės muzikos opusus, kada pianistas ir dainininkas tampa lygiaverčiais scenos partneriais. Tiesa, visos kaltės suversti pianistei nederėtų.

Visų Šventųjų dienos išvakarėse nebuvo apsieita be siurprizų. Tokiais tapo vos ne kiekvienas G.Skinderytės-Kurnickienės pasirodymas. Koncerto programėlėje rašoma, kad dainavimo studijas ši atlikėja baigė 2004 m. Klausantis koncerto buvo sunku tuo patikėti. Nesinori įžeisti dainavimo studentų, bet atrodė, kad į soprano balsą pretenduojanti atlikėja tiesiog klumpa studentams būdingose duobėse.

Nelygi vokalinė linija, labai šlubuojanti intonacija, neaiški dikcija, forsuotos viršūnės, neteisinga užsienio kalbų fonetika, stilistiniai neatitikimai – visa vokalisto baubų paletė lydėjo vokalistės atliktus kūrinius. Ir dainavimo technikos, ir interpretacinių nesklandumų prasme.

Kaip bebūtų keista, kone geriausiai atlikėjai pavyko sudėtinga Undinės arija iš Antonino Dvořako operos „Undinė“. Tuo pačiu gana paprasta Aleksandro Kačanausko išplėtota lietuvių liaudies daina „Kad aš našlaitėlė“ pakišo koją vokalinėms artistės galimybėms.

Tiesa, ne itin išrankiai publikos daliai profesinius atlikimo trūkumus atpirko išdidi dainininkės laikysena, puošnūs rūbai, mizanscenomis paįvairintas duetų atlikimas. Reiklesnius klausytojus toks kostiumuotas vaidinimas su padainavimais nuteikė ne Vėlinėms, o labiau amerikietiškai moliūgų dekoravimo šventei – helovinui.

Kasmet per vėlines skambantis W.A.Mozarto „Requiem“ tapo gražia kaunietiška tradicija, kurią puoselėja Kauno valstybinis choras. Šįmet tradicijos vystymosi kryptis sutapo su tendencingai choro vadovybės pasirinkta taktika: gal dėl ekonominių sumetimų, bet solistų partijas patikima atlikti Kauno valstybinio choro artistams. Nežinia, ar tai ženkliai pagerina filharmonijos biudžetą, bet atlikimo kokybei toks pasirinkimas turi neabejotinos įtakos.

Kauno valstybinis choras ir Kauno miesto simfoninis orkestras – profesionalūs kolektyvai, bemaž suformavę savo įvaizdį Lietuvoje ir už jos ribų. Dažnam atlikėjui bendradarbiavimas su šiais kolektyvais yra ne tik garbės reikalas, bet ir nemenkas savęs išbandymas. Aukštai kotiruojamas kolektyvo vardas inspiruoja tam tikrą profesionalumo ir meninės atlikimo vertės lygį.

Vėlinių vakarą šis lygis buvo deramai išlaikytas. Diriguojant Petrui Bingeliui choras skambėjo energingai ir šiltai, orkestras grojo sutartinai lygiai, skleisdamas kuo geriausias emocijas. Net žymusis trombono solo „Tuba mirum“ dalyje nuskambėjo beveik nepriekaištingai. Pasitaikė momentų, kai nesutapdavo orkestro ir atskirų choro balsų grupių štrichai, bet tai nesumenkino pakylėto muzikos charakterio.

Tikrai deramai solistams atstovavo vienintelis šios srities profesionalas – tenoras Mindaugas Zimkus. Jo pateikta, iš ankstesnių koncertų žinoma solo partijos versija ir šįkart suskambo kokybiškai, lyriškomis spalvomis.

Kiti trys solistai: sopranas Jurgita Žilinskaitė, mecosopranas Jurgita Šalčiūtė ir bosas Antanas Kulakauskas, nepakilo iki W.A.Mozarto muzikos interpretavimo aukštumų. Tam kliudė chorinio dainavimo specifika, neleidžianti balsui lengvai sklisti virš orkestro, skurdi interpretacinė patirtis, kartais – tiesiog nepakankamai išlavinta vokalinė technika.

Į aukštesnį meninį lygį pretenduojantiems koncertams taikomi ir aukštesni reikalavimai. Kita vertus, spalio 31 d. filharmonijos salėje dainavusiai solistei dar reiktų nemažai pasistengti, kad pasiektų lapkričio 2-ąją pasirodžiusių choro artistų dainavimo lygį.

Ar patys atlikėjai kalti dėl to, kad yra metami į muzikos gelmę, draugiškai palinkint nepaskęsti be gelbėjimosi rato? O gal čia -- atsainus koncertų organizatorių požiūris: „Kauniečiams ir taip bus gerai“? Deja, nei vienu, nei kitu atveju niekas nelaimi, jei vietoje Vėlinių susikaupimo siūloma profesinės nevilties šventė.