Lapkritis

Ieva Vaivaraitė, VDU meno istorijos ir kritikos I k. magistrantė
www.kamane.lt , 2008 11 07

Jau penktą kartą improvizuojamas projektas „Menas + menas bendrauti” šįmet provokuoja ne tik pasižiūrėti ar paliesti kūrinius, bet ir įtempti ausis, nes jo potemė – garsas. Dar nė neįžengus į Kauno paveikslų galerijos pagrindinę salę galima pasigesti tylos – ją išstūmė šnaresiai, zirzesiai, niūniavimai, dunksėjimai.

Be muziejinės tylos, yra gerokai pavojingesnė tyla – kuri tvyro tarp žiūrovo, menininko ir kūrinio. Toji tyla, tarsi koks visa ryjantis Bermudų trikampis nuolat plečiasi, ir jame be žinios dingsta deklaruojamas meno interaktyvumas, aktualumas, gyvumas.

Todėl „Menas + menas bendrauti” priimamas kaip iššūkis, alchemiko laboratorija, kurioje siekiama žiūrovą, kūrinį ir kūrėją perkelti iš juodosios Bermudų skylės į meilės trikampį – tokį, kuriame verda aistros, intrigos, kulminacijos ir atomazgos, kuriame keičiamasi vaidmenimis ir emocijomis. Ar penktą kartą vykstantis eksperimentas pavyko? Ar pasisekė menininkams panaudoti garso magiją? Kaip ji įsiliejo į kūrinius, kaip palietė žiūrovus?

Vizualiųjų menų dialogas su garsu dar ne visada sklandus. Nemažai projekto dalyvių šių metų renginio kodą -- garsą paliko fone, nes garsas čia tampa nereikšmingu meno objekto priedu. Bandymai įgarsinti žiūrovui kylančias mintis, emocijas primena režisuotus plojimus ir kvatojimąsi pigiose komedijose bei šou laidose.

Pavyzdžiui, Monika Stasiulionytė savo instaliaciją „Surask” bando sujungti su Tito Petrikio sukurtuoju garsu. Geltona aitri sala, nusėta apverstais turkio spalvos kibirėliais, po kuriais neva slepiasi ieškomasis geltonas kamuoliukas, o ore sklando burtažodis „surask”, atklydęs lyg iš košmaro garso takelio. Rašytiniu būdu žiūrovui duotas įsakymas kartojasi ir garso įraše, tačiau neatlieka jokio vaidmens – be jo instaliacija netaptų mažiau įdomi, juolab kad ji pati savaime turi parako -- kilnojami kibirėliai gali skelbti tuščius, bet skambius pažadus.

O štai Psilikono teatro pamokas galima laikytini sėkmingu garso integravimo į kūrinį pavyzdžiu. Auksė Petrulienė pagal Jurgio Mačiūno parengtą programą treniruoja žiūrovą: jis verčiamas čiaumoti, lūpomis pamėgdžioti oro gadinimo garsus, šnirpštis nosį, čepsėti, kasytis („N14 pratimai ausims ir akims”). Jei A.Petrulienės silikoniniai zuikiai turėtų filmavimo kameras, jie, be jokios abejonės, susuktų intriguojantį filmuką apie J.Mačiūno provokacijoms nepasiduodančius ir atsiduodančius personažus.

Gaila, tačiau kiti „Menas + menas bendrauti. Garsas“ videoprojektai žiūrovus palieka pasyvius, o garsą, nors ir skamba paradoksaliai, padaro nebyliu priedu.

Iš maitinamų elektra ir naująsias technologijas pasikinkiusių objektų būtina paminėti Andriaus Rudzevičiaus „Kolektyvinį instrumentą“, kuris pelnytai užima parodos salės centrą. Šis instrumentas skirtas ne tiek žiūrėti, kiek naudoti. Jis prie savęs pritraukia ne tik po vieną, bet ir po kelis žiūrovus, ragina juos bendrauti, groti rankomis ir kojomis. Per kūną ritasi garso bangos, į kojų prisilietimus reaguojančios plokštumos sukelia griausmus, užgožiančius kitus triukšmus. Pats instrumentas minimalistinis - jis traukia žiūrovą ne spalvomis ar formomis, o funkcionalumu. „Kolektyvinis instrumentas“ skatina bendrauti per ritmą. Instrumento interaktyvumas yra privalumas, iškylantis šalia kitų bandymų jaukintis garso įrašus ar kompiuterinę muziką.

Pavyzdžiui, Eglės Bernatonytės instaliaciją „Priešraketinis skydas“ (68 vienas prie kito pakabinti skėčiai) lydi lietaus garso įrašas. Tiesmukas natūros imitavimas naikina darbo ir jo pavadinimo kuriamą intrigą, tėra beprasmis fonas. Galėtume sakyti, kad kai kuriuos „paprastus“ sprendimus lemia naujųjų technologijų neišmanymas.

Tačiau „paprastas“ nereiškia „prastas“. Mūsų gyvenimo ritmą diktuoja „Windows“ atidarymo ir uždarymo melodijos, iš miego mus žadina giedantys mobilieji, pusryčius pašildo pypsinčios mikrobangės, saugumu rūpinasi spygaujančios signalizacijos, o užmiegame užliūliuoti televizoriaus „lopšinių“. Apie kokį technologijų nepažinojimą tokiu atveju galima kalbėti ir kodėl galerijos erdvė atskiriama nuo tikrovės? Juk jeigu siekiama bendravimo, kalbėtis reikia šiuolaikine kalba. Patinka mums tai ar ne, joje yra ne vien lietus, lapų šnaresys, mamos lopšinės. Ir jeigu neišeina įlieti garso į kūrinį, galbūt geriau to ir nedaryti?

Tik apie pusė autorių bandė bendrauti pasitelkę naujas technologijas. Kiti savo kūrinius su garsu jungė įprastai, žaismingai, tą patį ragindami daryti ir žiūrovus. Algimantas Šlapikas vos tik sutiktam žiūrovui liepia pūsti katei į uodegą („Papūsk katei į uodegą”). Skulptūra-švilpukas provokuoja tiek forma, tiek pasiūlymu. Kiti skulptoriaus darbai taip pat vilioja ironija ir dviprasmybėmis - metalinės, aprūdijusios, triukšmingai daromos, bet neatidaromos durys, keistas, dundantis, grotuotas lopšys ir į žemę galvą daužanti figūra („Durys”, „Saugus lopšys”, „Veidu į žemę”).

Ironija -- ne vienintelis būdas užkabinti žiūrovą -- juk bendravimo menas neįsivaizduojamas be pauzių paslapties, rimties akimirkų. Kęstutis Lanauskas nevengia medžiaginio svorio ir savo darbe fiksuoja sunkų laiką ir laikmatį („Laikas 2008”). Akmeninė klepsidra, kurią apvertus girdėti tik keli duslūs kaptelėjimai. Laikrodis stovi ant didelio betono luito, prie kurio paviršiaus glaudžiasi žalių samanų balutė. Lakoniškos, neįmantrios formos, tik keli lašeliai garso, o kontaktas įvyksta, sukeldamas pasaulio ir gyvenimo laikinumo nuojautas.

Projekte dalyvavę tapytojai į bendravimo su kita meno rūšimi – garsu -- eksperimentus leidosi nenoriai, bet lyg susitarę garsui skiria garbingą vietą savo kūrinių pavadinimuose (Gintautas Vaičys „Ultragarsinė tapyba“, Aušra Andziulytė „Raudonas garsas“, „Tyla ir triukšmas“).

Savaip ryšius su garsu bando austi ir tekstilininkės. Pavyzdžiui, Virginija Krivelienė tik nufilmuoja ir išgarsina siūlo „griežimą“ audiniu, paversdama tai lengvu meditacijos seansu. Ji įsileidžia žiūrovą į kūrybos procesą, kuris dažnai paliekamas už galerijos durų, nors žinoma, kad virtuvės paslaptys kartais yra daug labiau viliojančios nei pats patiekalas.

„Menas + menas bendrauti. Garsas” šiemet išsikėlė dvejopą užduotį. Kuriamas ne tik meno ir žiūrovų dialogas, bet ir patys menininkai skatinami išradingai bei sąmoningai jungti skirtingas kūrybos priemones, plėsti savo kalbos žodyną. Tokie projektai ne tik lavina visus dalyvius, bet ir atskleidžia įvairias vietines problemas.Tampa akivaizdu, kad konceptualumas nėra iki galo įsisąmonintas, jis labiau pažįstamas kaip teorija.

Neįvykstanti sintezė į keblią padėtį stato ir kūrėjus, ir žiūrovus. Vyresniųjų galvose menas tik vakar pradėjo lukštentis iš drobės ar figūrinės skulptūros ribų, o jaunesniems reikia nesumeluoto, tikro kūrinio, gyvo ne tik forma, bet ir turiniu. Todėl ir būtinos erdvės, skirtos pratyboms bei eksperimentams, o „Menas + menas bendrauti” jas ir kuria, telkia diskusijai fragmentuotą visuomenę, į galeriją traukia ne tik senus vilkus, bet ir jaunuosius kūrėjus bei žiūrovus.