Gegužė

„Pamenu, atvažiavau į Kauną ir galvoju: baigiau institutą, o ką dabar veikti? Pasaulio pamatyti negaliu. Viskas uždaryta. Atrodė nėra net su kuo pasikalbėti. Gal iš vienatvės surasdavau kokią apšnerkštą laiptinę ir pajusdavau, kad ji su manimi šneka. Įdomu klausytis, ką jinai pasakoja. Belieka tą pasakojimą „užrašyti“, -- prisiminė Arūnas savo pirmuosius metus po studijų Kaune.

„Tada buvo senamiesčio restauravimo laikas, kai gyventojai jau iškraustyti, o senąja informacija paženklinti senas tinkas, mediniai laiptai, senos durys dar likę. Paskui viską sunaikino. Įdėjo betoninius laiptus, geležinius turėklus, fanerines duris. Ir tai buvo savotiškas genocidas -- atminties klodo trynimas. Aš stovėdavau ir paišydamas su laiptinėmis šnekėdavausi -- jos man lyg norėdavo perduoti informaciją.

Eidavau ten paryčiais. Tai man, kaip menininkui, buvo gerai. Ateini su dažais, pieši degant tik mažai lempelei. Išlenda koks girtuoklis, pasilabina pagarbiai su tavim lyg su senbuviu. Ten jie mėgdavo sulįsti ir gerti. Kartą atėjo iš lauko vienas: „Tai ką čia, viršininke, rašai?“. Tai, sakau, rašau. Jis išėjo, bet jam labai knieti ten eiti gert. Po pusvalandžio vėl grįžta ir teiraujasi: „O tu galėsi mus leisti į ten praeiti?“ Sakau, gerai, dar pusvalandis ir aš baigiu. „Ačiū,“ -- pagarbiai padėkojo.

Tos laiptinės buvo tarsi pasitraukimas į kitą zoną. Laiptinės, kaip vėliau ėmiau gilintis, man pasirodė lyg tuometinės situacijos simbolis: uždara egzistencija, kurioje gali lipti tik aukštyn arba žemyn. Sienose -- maži langų plyšiukai, pro kuriuos lyg ir matai kitą gyvenimą.

Laiptinės pasakodavo, o aš piešiau. Man atrodė, kad sužinojau daugybę įdomių istorijų. Būtų galima parašyti romaną. Bet paveikslas nėra romanas -- iš pačios įspūdingiausios istorijos gali nieko neišeit. Paveikslas -- tai stichija, turinti savo dėsnius. Spalvos turi taip susidėstyti, tarsi būtų gyvo organizmo gyvos dalys. Kiekvieno potėpio ar pabraukimo, linijos, spalvos ar spalvelės kalba turi susilieti į rišlų plastinį tekstą.

Tapyba yra specifinė kalba. Tam tikrą informaciją įmanoma perteikti tik šia kalba, ir jokia kita.

Vieną naktį atsidūriau nugyventoje seno namo laiptinėje. Pajutau, kad tos laiptinės oras, aplinka nori man kažką pasakyti, kad joje yra kažkas svarbaus. Atsinešiau dažų ir drobės. Tapiau tą laiptinę iki ryto. Taip gimė darbų ciklas -- senų daiktų, interjerų, uždaros erdvės, laiptinių tema. Tapydavau iš natūros, dažniausiai naktimis. Dieną laiptinės būdavo „išsiblaškiusios“ ir paprastai nieko nenorėdavo kalbėti.“ (Apie tai A.Vaitkūnas pasakojo 1995-1996 metais. – A.B.-V.)

„Kai prasideda sutemos, lengviau susitelkti. Dieną trukdo daugybė visokių pašalinių bruzdesių. Naktį dingsta visi nesvarbūs dalykai, lieka tik esmė, sakykim – kad ir skuduro. Dieną jis kabo, pro jį kas nors vaikšto. O naktį jis lieka vienas su savo esme. Toks, koks jis yra pats sau daiktas. O gal man tik taip atrodo. Gal tiesiog aš pats naktį kitaip nusiteikiu. Nežinau, kaip iš tikrųjų yra. Darydamas iš to teoriją, galiu labai prašaut. Man naktis duodavo susikaupimą, bet ar čia mano, ar to daikto nuopelnas, ar tų sutemų? To neanalizavau. Man užtekdavo nutapyti paveikslą“. (Iš1993 m. pasakojimų. – A.B.-V.)

„Prisimenu, dažnas sakydavo: na, kam tu tapai tas laiptines. Išorinio grožio nėra, gal ir iš tikrųjų jų niekam nereikia. O kad tuos paveikslus pirktų kas nors, anuomet net į galvą neatėjo. Bet praėjo kiek metų, atsirado kitokių vertintojų, atvažiuoja ir sako: „Gerai tu čia sugalvojai. Parduok“. Mielai parduočiau, bet kad aš jau nebepiešiu tokių. Praėjo, ir viskas. Kartotis būtų nesunku, bet kam, dėl ko tą turėčiau daryti? Darai natūraliai. Koks esi tuo metu, taip ir darai.

...Ypač nepatinka mene „ padarymas“. Padarymas paveikslo, padarymas skulptūros, padarymas idėjos etc. Paveikslas, kaip ir medis, turi natūraliai išaugti. Jei medis neauga, kaltas ne tiek jis, kiek žemė ar vieta, kurioje jis auga. Žodžiu, reikia paruošti dirvą.“ (1988 m. lapkričio 13 d. užrašyta mintis. – A.B.-V.)

Tapyba vidurnaktį, spingsint menkai lemputei ar degant Arūno atsineštai žvakei. Beprotiškos dvasinės ir fizinės įtampos reikalaujanti tapyba. Reikėjo išgirsti ir perkelti į paveikslus apleistų laiptinių atodūsius ir šnabždesius, sugauti ir spalvomis įkūnyti sulūžusių laiptų narveliuose likusius karščiuojančios sąmonės kliedesius. Toks Arūno apsisprendimas -- balansuoti ant ribos, kuria, kaip pats sakė, jau galima tikėti, paliko mums unikalius tapybos darbus.