Birželis

„Poezijos pavasario“ almanachus vis nuožmiau talžo kritikos kirčiai: už menką kūrinių kokybę, už neaiškią koncepciją, už mažą skaitomumą, už klano draugų protegavimą. Iki šiol sudarytojai, leidėjai ir rengėjai sutartinai tylėdami tik nurydavo skaudžius kirčius.

Šiemet kažkas atsitiko. Tiek almanacho leidyba besirūpinantis LRS Kauno skyrius -- valdybos narių Donaldo Kajoko ir Viktoro Rudžiansko lūpomis, tiek almanacho sudarytojai Violeta Šoblinskaitė ir Gasparas Aleksa atvirai prisipažino, kad jų netenkina almanacho koncepcija.

Viešai publikuotoje diskusijoje „Nėra to blogo, kas neišeitų į kapitalizmą“ D.Kajokas pabrėžė, kad almanacho tikslas – reprezentuoti šiuolaikinės poezijos situaciją, tačiau iškart liūdnai pripažino: „Leidinyje publikuojami eilėraščiai, straipsniai vargu ar atspindi realią mūsų poezijos ir jos kritikos situaciją“.

V.Šoblinskaitės ir G.Aleksos pareiškimai skamba dar drastiškiau: „Almanachas, koks yra dabar, man nereikalingas“ (V.Šoblinskaitė). „Jeigu mes būtume sudarinėję almanachą kaip, tarkim, Liudvikas Jakimavičius, kuris griežtai viską apkarpė ir išleido ploną leidinį, tai, pasakysiu atvirai, šių metų „Poezijos pavasaris“ būtų buvęs gal šimto puslapių. Nes siunčiamų eilėraščių kokybė iš tiesų nėra ypatingai gera“ (G. Aleksa).

Visuomenė neskaito, sudarytojai kankinasi, kritikai šaiposi. Žinoma, natūraliai kyla klausimas – kam tada leisti almanachą, kuris nereikalingas net ir jo sudarytojams? Kam platinti menkos kokybės poeziją ir dauginti literatūrinę banalybę?

Panašu, kad tie, kurie rūpinasi almanacho sudarymu, nežino, kokiais kriterijais remtis, o institucijos, kurios turėtų padėti sudarytojams, taip pat negali pateikti aiškios almanacho rengimo strategijos. Kiekvienais metais almanachas užkraunamas vis kitiems sudarytojams. Taigi kiekvienais metais turėtų būti ir vis kita almanacho koncepcija.

Galbūt tokia idėja ir nėra pati blogiausia. Nuolat besikeičiantis almanachas lyg ir turėtų vis naujai pristatyti mūsų poeziją. Vis dėlto nepaisant nuolatinės sudarytojų kaitos, almanachas niekaip netampa pavyzdine lyrikos rinktine. Kur slypi nesibaigiančių nesėkmių šaknys?

Šiemet V.Šoblinskaitė ir G.Aleksa nusprendė, kad 2008-ųjų almanachas turėtų atspindėti ryškiausią šiuolaikinės poezijos bruožą – kentauriką. Anot sudarytojų, šiuolaikinėje mūsų literatūroje „proza mindo poeziją tvirtomis žirgo kojomis, tačiau iki juosmens demonas – vis dar žmogus“.

Norėdami atskleisti daugialypį šiuolaikinės poezijos būvį, sudarytojai prašė autorių siūlant tekstus bandyti „pasitikrinti, ar tikrai nebegrįžtamai „sunyko tradicinis lietuvių lyrikos melosas“ (sudarytojai cituoja Marijaus Šidlausko žodžius), tačiau kartu prašė neatsiriboti nuo posmų, kurie „skaitytojui palieka kūrybinės laisvės, meditacinio giliamintiškumo, svarbių būties ir kūrybos problemų apmąstymo įspūdį“ (Vito Areškos mintis).

Kaip jau buvo galima suprasti iš sudarytojų pasisakymų, jų geriems norams nebuvo lemta išsipildyti. Dėl šių metų almanacho nesėkmių nesinori kaltinti sudarytojų, bet, atrodo, kad jie, siekdami kuo didesnės įvairovės, nesurado koncepcijos, kuri padėtų almanachui atskleisti šiuolaikinės poezijos daugialypiškumo. Perskaičius almanachą, susidaro įspūdis, kad kentauras ne tik nebuvo išryškintas, bet deformavosi į dar labiau neaiškų hibridą.

Iš tiesų jau pats siūlymas vienu metu išbandyti naujumą ir saugoti tradiciją kuria dviprasmį įspūdį. Kaip puoselėti tradiciją nuo jos atsiribojant? Almanache ši problema virsta neišsprendžiama aporija. Tradiciniai silabotoninės eilėdaros posmai čia skamba kartu su logiškai nesusijusių vaizdinių grandinėmis besiliejančiais eilėraščiais, nuolat atsikartojančias metafizines Dievo, Vilniaus, bėgančio laiko, kosminės vienatvės temas keičia buities traiškomo subjekto isteriškas klyksmas.

Skaitytojui lieka begalinė kakofonija. Vieni poetai atrodo per daug prisirišę prie tradicinio meloso. Kitiems tradicijos griovimo veiksmas tampa svarbesnis nei savitos poetinės kalbos kūrimas. Treti, bandydami derinti tradiciją ir šiuolaikiškumą, dažnai ištirpsta vienodai nuobodžių almanacho eilėraščių sraute.

Manyčiau, kad šis rinkinys ne tiek reprezentuoja geriausią mūsų poeziją, kiek pristato ją kamuojančias problemas.

Pirmoji problema, kuri krinta į akis, įprastai yra vadinama nuosaikiu tradicijos puoselėjimu, bet ją galima vadinti ir kitaip – nusirašinėjimu. Ne, šis nusirašinėjimas nėra kitų poetų eilėraščių plagijavimas. Nusirašinėjimu galima vadinti beveik aklą sekimą literatūros tradicija. Nusirašinėjančiam poetui labiausia rūpi pademonstruoti tradicijos amžinumą, todėl jis rašo iš tradicijos perimta poetine kalba, kuria atskleidžia ne tiek savo individualią patirtį, kiek atgamina visiems gerai žinomas klišes.

Almanache labiausiai tuo dvelkia Dalios Teišerskytė („Paukščio be sparno rauda/ Putino uogomis rausta,/ vėjo vakario gaida/ Žada beviltį skausmą:/ Argi sparnai balti/ Šiukšlei būtų pašluoti?/ argi ne dangui skirti –/ Debesio skraistėm boluoti“, „Paukštis be sparnų“, p. 46), Renatos Šerelytės („dvasia piktoji nebylias/ dykras kur Dievo žodis nyksta/ užstatė daugiabučiais/ ir ten gyvena vėlės/ gyvenimą/ kur nieko nebevyksta“, „Naujas kvartalas“, p. 49), Aldonos Puišytės („Dygus ir dulkėtas/ žemės piligrimų kelias,/ sunkios abejonių naštos,/ apgaulingi pažadų miražai,/ neatspėjama kelionės užduotis”, p. 216) poezija.

Tokie bandymai kalbėti kolektyvine kalba turbūt pirmiausia rodo per didelį prisirišimą prie tradicinės poezijos sampratos. Eilėdara, tematika, forma šie eilėraščiai nieko neišsiskirtų ir iš prieš kelis dešimtmečius parašytos poezijos. Šiandien jie atrodo kaip anachronizmas.

Panašiu balsu kalba ir Stasys Stacevičius („Pasijaučiame/ lyg prieš pat pertraukėlę/ nakty/ ar kieno amžinajame atilsy“ (p. 22), Arvydas Genys („šmėkli aplink tik žvaigždžių šešėliai žili/ ne tai kosminė Tavo vienatvė mielasis“, p. 19), Jonas Mačiukevičius („eini pasimelst ne tėvynei/...vynui... ...vynui... <...> Pažiūrėk, kaip liūdnai, po perkūnais <...> Lietuvėlė tarp savo arimų“, p. 72). Jų eilėraščių subjektas taip pat kalba ne kartą girdėta kalba.

Vlado Braziūno folkloro stilizacijos irgi kelia dviprasmišką įspūdį. Greičiausia jos „kaimiško kalbėjimo“ paprastumu ir spontaniškumu („geras laikas, ligonis bus sveikas/ žinelę gausi, toli nukeliausi“, p. 11) bando išlaisvinti šiuolaikinę poeziją iš dirbtinų įmantravimų. Būtų įdomu paskaitinėti šių eilėraščių originalus, parašytus aukštaičių šiaurės panevėžiškių tarme (almanache jie yra „išvesti“ į bendrinę kalbą). Galbūt tai padėtų geriau šiuos kūrinius suvokti.

Dabar susidaro įspūdis, kad pats kalbėjimas „senosiomis formos“ yra pristatomas kaip savaiminė vertybė, kurios svarbiausias tikslas – ne parodyti bent kiek naujesnį poetinį balsą, bet tiesiog paerzinti tradiciją atkakliai neigiančius poezijos postmodernistus.

Šalia nusirašinėjimo almanache išryškėja ir dar viena problema: aikštingas poetų noras būti šiuolaikiškais. Skaitant kai kuriuos eilėraščius, kyla įtarimas, kad pagrindinis tikslas yra kurti kuo įmantresnį, dirbtiniu netikėtumu ir naujumu stebinantį žodyną. Deja, tas naujumas neretai virsta minties butaforija.

Atrodo, kad toks likimas ištiko Donatą Paulauską („antika ir viduramžiai/ svetainėje geria kavą/ hercogas įsimylėjo hercogienę/ tad nesinori kartotis/ džiunglėmis bėga telegramos/ pagauk ir sužinosi kad/ beždžionės siuvančios įplyšusį sarį slepiasi rūmuose <...> dvi epochos iš tos pačios makšties/ išsitraukia kalaviją ir mylisi“ („rusų matematiko lavonas rašo romaną“, p. 54), Sarą Poisson („Liūtas vardu Lietus. Saka,/ vardas – Prisilietimas?/ Ilgėjantis kelias atgal. Gal./ Sunkvežimis su užrašu/ „Gyvūnai“, prapliumpa pliurpalais,/ lieas „i“ kūnas šmurkšteli tarp kalnų/ poros, kurią čia vadina „Mūsų viešpaties krūtys“ („Liūtas vardu lietus, p. 121), Ignę Aidukaitę („Medžių gyslos tvinksta juodu krauju/ vaškinės gėlių galvos sustingusios, nepaliečiamos/ dabar jos turi kitus sumanymus nei dieną/ artimesnės žiurkėms, nei mums/ labiau mena išpurtusias paskenduoles/ skleidžiančias numirėliškus kvapus/ idiotiškai uoliai jos stėro į anuos niekieno plotus <...>“, „Naktinė sargyba“, p. 145), Donatą Milašauską („gogeno sakinys/ ar supranti/ kodėl taičio čiabuviai/ kiekvieną naktį/ basi/ valandų valandas/ medituoja/ elektriniame danguje“, p. 196).

Jungiant tarpusavyje nesusijusius žodžius ir vaizdinius svarbu tampa reprezentuoti tik nesuvokiamą būvį, atgrasią ir nepažintą tikrovę paversti neperprantama kalba.

O gal tada, kai patirčiai išreikšti nesurandi aiškiau artikuliuotos kalbos, geriausia išeitis būtų tyla?

Nenustebčiau, jei visi paminėti poetai man pasakytų tą patį: kai nenori ar nesugebi suprasti – geriau patylėk! Deja, nesu linkęs sutikti su almanache publikuojamoje Giedrės Kazlauskaitės esė „Rašytojas ir kritikas“ išsakytomis mintimis, kad kritikas yra rašytojo tarnas, o pikti kritikai dažniausiai yra nevykę ponai, kurie nesugeba rašyti, todėl pasirenka kritišką komentavimą.

Rašytojas ir kritikas man labiau primena ne vienas kitą palaikančius draugus, bet du nepažįstamuosius, kurie nori iš tylos sukurti dialogą. Jie būna laimingi, kai jų patirtys susiliečia, ir lieka nusivylę, jei laukiamas pokalbis neįvyksta. Kritikas yra tas, kuris rašytojui leidžia pamatyti, kaip sukurtas kūrinys skleidžia egzistencinį pokalbį.

Be abejo, nuo piktavališkai dialogo vengiančio partnerio niekas nėra apsaugotas. Bet jeigu pokalbis kuriamas atvirai ir nuoširdžiai, išsakoma kritika nėra nei pagieža, nei pyktis, nei pavydas – tai tiesiog viena neišsipildžiusio dialogo istorija. Rašytojas, užuot pykęs, turėtų pamąstyti, kodėl nepažįstamasis jo nesuprato. O tie, kuriems pavyksta sukurti dialogą, gali pasidžiaugti, kad rado jį suprantantį pokalbio partnerį.

Sutinku su Benedikto Januševičiaus žodžiais, kad almanache tikrai yra gerų eilėraščių, kurie atveria galimybes egzistenciniam pokalbiui. Nors šis leidinys daugiau pristato mūsų poezijos problemas nei reprezentuoja pačią poeziją, bet jis kartu parodo, kad Lietuvos poetai gali sukurti savitus kalbėjimo būdus, patraukiančius individualiu melosu.

Tokį melosą aš radau Evaldo Ignatavičiaus („noriu išversti tave/ į savo kalbą/ ir klausą/ tavo juoką/ tavo lūpas ir antakius/ visą tave/ iš hieroglifų/ brailio dantiraščių“, „Kinų mergaitė“, p. 73), Mari Poisson („Man keista aš nežinau kiek manyje tavęs/ aš užsimiršusi klajoju paskui tave po/ karštą belietę liepą“) („Sekimas Vitmenu“, p. 79), Tomo Taškausko („išlankstyk man iš vėjo žuvėdrą/ tą kuri klykdama ženklą duoda/ apie lengvą kaip vakaras ranką/ kuri tąkart išlankstė „mane“, („tu neklauski „kada“, p. 17), Rolandas Rastausko („<...> prašei, kad prasidėjo žiema, o aš tik iš potekstės supratau,/ kad vos vos manęs pasiilgai“) („Potekstė“, p 135), Boel Schenlaer (viešnios iš Švedijos) („Aš nežinau/ bet manau nepajėgsiu gyventi/ būty po gyvenimo“ („Laisvė“, p. 233) poezijoje.

Tai poezija, kuri gimsta kelyje iš vienatvės į kitą. Ji tradicinį kalbėjimą suderina su naujumu, visuotinumą su savitumu. Išlaikomas kalbos kuriamas bendrumas, bet jam suteikiamas individualus -- asmenybinis atspalvis.

Pasikartosiu: almanachas „Poezijos pavasaris 2008“ palieka prieštaringą įspūdį. Kategoriškai teigti, kad jis yra bevertis, būtų netiesa. Yra įdomesnių eilėraščių, kurie ženkliai nušviečia apniukusį „Poezijos pavasario“ dangų. Tačiau juos tenka gaudyte gaudyti iš menkaverčių eilėraščių srauto.

Gal sudarytojams vis dėlto reikėjo eilėraščius skirstyti į atskirus skyrius arba, kaip siūlė D. Kajokas, almanache publikuoti juos pristatančius konceptualius straipsnius, kurie būtų radikalesnis orientyras skaitytojui. Galbūt prieš kiekvieną skyrių buvo galima publikuoti trumpus poetų manifestus ar komentarus, pristatančius, kodėl jie renkasi būtent tokį, o ne kitokį rašymo būdą.

Kai nieko kito nebelieka, lieka tik pasidžiaugti, kad almanacho „Poezijos pavasaris 2008“ rengėjai ir sudarytojai pagaliau savikritiškai pradėjo vertinti savo darbą. Kažkas atsitiko! Tai ženklas, kuris galbūt duos ir pozityvių rezultatų visų mūsų bendrai ateičiai.