Birželis

1993 metais kalbėdamas su Živile Ratavičiūte, rašiusia apie jį straipsnį „Tikrumo ir archaikos ilgesys“, Arūnas pažymėjo, kad trauka Žemaitijai išliko: „Ten juk tikri dalykai.Todėl ir važiuoju į Žemaitiją, kai pasiilgstu tikrumo ir archaikos.“

Į Žemaitiją jis nuolat grįždavo. Kartą Arūnas ir tapytojas Eugenijus Varkulevičius gyveno Beržore, pas Julytę Gadeikytę. Eugenijus pas ją jau seniau buvo apsistojęs. Tapė Beržoro bažnyčios stacijų improvizacijas. Atvažiavo Arūnas. Čia jis pradėjo tapyti stacijų kopijas. Padėdavo Julytei ūkyje, kapodavo malkas.

Vėliau, beveik po dešimties metų, Julytė parašė Arūnui laišką: „Linkiu Tamstos šeimai jaukių saulėtų dienų -- jei kartais šešėlis ir pritemdytų saulę, nebūgštaukite: jam nuslinkus dar skaisčiau švies. Linkiu Jums Arūnai su žmona šviesios kasdienės nuotaikos. Jei rašysite Eugenijui prašau priminti mano rūpestį dėl jo paliktų paveikslų. Jie parnešti pas mane, bet kiek aš beglobosiu juos!Juk mano gyvenimo dienos jau suskaitytos. Kur dėti man menus? Tegu parašytų. Dar kartą: Būkite laimingi ir sveiki, sveiki ir laimingi. Jus gerbianti J. Gadeikytė. P. S. Atleiskite už braižą ir klaidas-pritemo akys.“

Julytė buvo Beržoro šviesulys. Tvarkė ir prižiūrėjo Bažnyčią. Jos namelyje, kuris stovėjo prie plento, netoli bažnyčios, apsistodavo ir Justinas Mikutis. Tai jis, žemaitis, parodė tapytojams tikruosius meno lobius Žemaitijoje.

Arūnas pasakodavo: „Justinas mums parodė Žemaitiją. Vedžiojo po senas medines bažnytėles ir liepė žiūrėti stacijas. Mes žiūrėjom tapybą, bet pradžioje jos nematėm. Justis atvėrė mums akis -- pajutom patį paveikslą. Atrodo lyg banalus, bet iš tikrųjų -- kokia kompozicija! Beržore stacijos keistos kompozicijos, pilkos, nėra raudonos spalvos. Kristus pilkais rūbais, atrodo ne nukryžiuotas, bet pasistiebęs ant kryžiaus. Gražios kelionės buvo su Jusčiu.“

Julytės trobelėje susirinkę prie stalo E.Varkulevičius, Arūnas, Algė Stankutė, Justis, tapytojas Audrius Naujokaitis aiškindavosi meno prasmę, kalbėdavo apie egzistenciją, J. Mikutis deklamuodavo Borisą Pasternaką, Mandelštamą. Pernakvoję ant šieno, leisdavosi į keliones. Iš Beržoro pro Platelius eidavo pėsti į Gintališkių bažnyčią. Vėl kalbėdavo apie tapybą, meną ir tikėjimą.

Išvaikščiojo nuo Beržoro iki Žemaičių Kalvarijos, Sedos. Apžiūrėjo Gegrėnų bažnyčią su keistu kryžiumi, kuriame yra simbolinis žuvies ženklas. Apsilankę Šateikiuose pabendraudavo su klebonu. Nueidavo į V. Mačernio gimtąją Šarnelę. Aplankydavo didįjį Barstyčių akmenį.

Arūnas mintinai žinojo tuos maršrutus. Atsimindavo, kurioje bažnyčioje yra įdomiai ištapyta klausykla ar keisto kolorito paveikslas. Bekeliaudamas pripiešė sąsiuvinius ir blonknotus liaudies skulptūrų, sutiktų žmonių eskizų. Kartais pasižymėdavo spalvų sąskambius, ar tiesiog užsirašydavo kokios spalvos yra vienas ar kitas objektas.

Žemaitija Arūnui buvo savotiška dvasios atgaiva ieškant tikrumo. Visos tos kelionės praturtino jo tapybą naujais motyvais ir spalvomis.