Balandis

Studijuojant Vilniaus dailės institute sklandė gandai, kad Kaune yra vienas labai gabus tapytojas. Kažkoks Arūnas Vaitkūnas. 1984 metais išgirdome, kad Dailininkų sąjungos patalpose, K.Donelaičio gatvėje, atidaryta personalinė jo paroda.

Audrius Naujokaitis, Justinas Mikutis, Jolanta Strazdaitė, aš, gal dar kas -- neatsimenu, palikę paskaitas, važiavome į Kauną. Visa kompanija nuėjome žiūrėti parodos. Justinas visaip besisukinėdamas, gestikuliuodamas vaikščiojo prie Arūno paveikslų ir šnekėjo, kas čia gerai padaryta, kas ne. Aš jo kalbų labai nesiklausiau, žiūrėjau į paveikslus. Jie mane stipriai paveikė, atrodė tokie tragiški, sunkūs ir tamsūs, bet buvo labai įtikinantys. Toks iš tikrųjų man ir atrodė gyvenimas -- tragiškas, pilnas kančios. Galvojau: čia tai tikras tapytojas.

Apsukusi ratą vėl grįždavau prie tapytojo drobių. Jaudino gilios mėlynos spalvos, kai kur skaidriai žali blyksniai ir potėpiai. Arūno paroda labai ilgai nedavė man ramybės. Paskaitose, tapydama sugaudavau save galvojant apie matytus darbus. Vis iškildavo prieš akis spalvos, paveikslų nuotaikos ir energija, tapybos tiesa.

Iš tapytojo Alfonso Vilpišausko prisiminimų: „Arūnas buvo tapybos Metras. Kai įstojo į Dailės institutą, aš mokiausi penktame kurse. Vienas dėstytojas man pasakė, kad įstojo absoliučią spalvinę klausą turintis studentas, ir pasiūlė įteikti jam gėlę. Ir aš, penktakursis, ją padovanojau „fuksui“.“

1980 metais po studijų Arūnas grįžo į Kauną. Iš pradžių dirbo Kauno St.Žuko dailės technikume, paskui -- Kauno parodų rūmuose, paveikslų eksponuotoju.

Kaunas -- Arūno gimtasis miestas. Jam tapytojas jautė daug sentimentų. Čia prabėgo vaikystė senelio Prano namuose, čia pradėta mokytis dailės. Labai išgyveno, kai buvo panaikintas turgus senamiestyje, išnaikinti beveik visi seni interjerai ( ikikariniai), įvykdyti Laisvės alėjos pakeitimai. Jam atrodė, kad visi tie pokyčiai tik į blogąją pusę, nes nemokėjimas puoselėti savo kultūros, tradicijų naikina žmonių sąmonėje savo tapatumo ir pagaliau orumo pojūtį.

Tuometinė Kauno dailės situacija buvo dviprasmiška. Daug kompromisų ir prisitaikymo, siekimo valdžios ir garbės. Bet buvo ir daug potencijos, sąžiningumo mene. Kas to siekė, tų menas ir išliko. Dar buvo gyvas Antanas Martinaitis, atvažiuodavo R.P.Vaitiekūnas. Susirinkimai vykdavo pas grafiką Edmundą Saladžių. Kūrė tapytojai Laima Drazdauskaitė, A. Vilpišauskas ir Mykolas Šalkauskas.Tuo pat metu Kaune jau buvo ir jaunoji karta: Audronė Petrašiūnaitė, Eglė Velaniškytė, Algė Stankutė, Eugenijus Varkulevičius, Arūnas Vaitkūnas. Kartu su jais -- ir jaunųjų dvasinis vedlys Justinas Mikutis.

Arūnui imponavo tapytojos Laimos Drazdauskaitės drobės, E.Saladžiaus grafika: „Patinka L.Drazdauskaitės paveikslų vidinis švarumas, E. Saladžiaus grafikos plastika.“

Arūnas tapė ne tik apleistų namų laiptines bei interjerus, bet ir Kauno žymiąsias vietas ar įdomesnes Žaliakalnio gatveles.

Dėstydamas St.Žuko dailės technikume Ąžuolų kalne, su mokiniais eidavo į plenerą tapyti aplinkinių gatvelių. Žaliakalnio atmosferą ir nuotaiką puikiai atspindi Arūno drobė „Pakalnės gatvė“, tapyta 1981-1982 m. (dabar Benediktinių gatvė).

1985 metais nutapė nedidelio formato paveikslą „Karo muziejaus sodelis“.

Jausdamas, kaip keičiasi aplinka, kaip nesaugomos ir naikinamos istorinės vertybės, kalbėdavo, kad jei paveikslas ir nepavyktų, tai liktų užfiksuota, nupaišyta konkreti vieta, kuri galbūt bus įdomi istorikams.