Liepa

(Apie porą birželio parodų Kaune)Kotryna Džilavjanaitėwww.kamane.lt, 2007 07 10 Lietuvos meno gyvenimas pamažu užsikrečia vasaros tinguliu, pasitraukdamas į provincijos tykumą, kur netrukus įgaus pagreitį įvairūs dailės plenerai. Vis dėlto birželis dar spėjo pateikti miestui porą staigmenų, paakinusių stabtelėti ir grįžtelėti atgal. Kaune surengtos parodos „Nuo Baltijos iki Juodosios“ bei „Nijolė ir Katalina“ sutartinai paskelbė amžinųjų meno vertybių atgimimo manifestą.   Abu renginiai metė iššūkį neoavangardo reiškiniams, primindami apie estetinių verčių ir dvasingumo svarbą dailėje. Ne naujiena – postmeno praktikai prieštaraujantys balsai girdėti nuo pat jos atsiradimo Lietuvoje. Šiuolaikiniam menui nuolat prikišamos tokios nuodėmės kaip savigriova, nihilizmas, bejausmio pastišo garbinimas ir smukusi kūrinio atlikimo, amato subtilybių įtaka. Skirtis tarp tradicinės dailės ir postmodernizmo pasaulėvokos buvo ypač sutirštinta tarptautinėje tapybos trienalėje „Nuo Baltijos iki Juodosios“. Jos idėjinis šauklys Algis Uždavinys viešai pasmerkė „sektantiško postmodernizmo apraiškas“, „iškrypimų ir bjaurasčių įvairovę“, įsišaknijusią nūdienos mene. Šių žalingų idėjų priešnuodžiu rengėjai laiko modernizmo tapybos patirtį, parodoje nuskambėjusią mažoriniais spalvų ir potėpių akordais. Dailininkai iš Latvijos, Rusijos, Ukrainos ir Lietuvos drobėse dažais tarsi žaibolaidžiu perleido savo gesto energiją, tikėdamiesi įelektrinti žiūrovą tapybinės vaizduotės impulsais.Pavel Šumov, „Vasaros vakaras“. Autorės nuotraukos

Pavel Šumov „Prie prieplaukos“

Andrej Germanis „Linksmas paveikslas“

Pavel Šumov „Saulėkaitoje“ 

Natalija Janekina „Citrinos"

Aleksandr Šabadej "Preilos žvejų uoste"  Formos požiūriu renginiui tikrai pavyko išvengti anemijos: publika galėjo skonėtis įvairiais išraiškos niuansais, nepaisydama pasikartojančių vaizdavimo objektų. Plenero metu autorių „nužiūrėti“ natiurmortai, portretai, pajūrio, prieplaukų, pilių peizažai plūduriavo tarp tikrovės juslių ir metafizinės erdvės. Parodai pakenkė chaotiška eksponavimo architektūra (ar tikriau jos nebuvimas). Lyg iš gausybės rago pasipylę plenero paveikslai buvo pridusinti hermetiškomis rikiuotėmis sienų plokštumose. Galėjai pagalvoti atsidūręs sendaikčių krautuvėlėje, kurioje tarp abejotinų grožybių ir rėksmingų niekučių skęsta katarsio verti kūriniai. Neišvengta ir kokybės disonansų – nemenka dalis išties kerinčių tapybos drobių tarsi gėdijosi kai kurių kaimynystėje įsikūrusių lėkštų paveikslų. Parodos dalyviai išskleidė visus savo darbo plenere įrodymus, tarp jų net ir kūrybiniu spontaniškumu nepateisinamas tapybos klaidas. Į viešumą buvo paleista ir primityvių darbų, neslepiančių griūvančios struktūros, nenuoširdaus teptuko judesio ar siužetų beprasmybės. Kur kas grynesnė ir subtilesnė Elvyros Katalinos Kriaučiūnaitės bei Nijolės Šaltenytės bendra grafikos paroda, visą vasarą veiksianti Verslo lyderių centre. Čia žiūrovas veikiamas ne spalvų, o monochromijos galia, ne potėpio tonais, o virpančios linijos mezginiais.

Nijolė Šaltenytė „Auskaras“ 

  Nijolė Šaltenytė „Triumph" 

 Nijolė Šaltenytė „Brangus diržas“ Dailininkių darbuose įsispaudusi moteriška jausena, savos gamybos popieriuje perteikiama įmantrių kreivių ažūrais, intymių kasdienybės akimirkų vaizdiniais. Vietomis jie kiek persaldinami buduariškais gražumynais – gėlėmis, širdelėmis, vėduoklėmis, tačiau neužgožia jautrios formų žaismės. Vis dėlto abi parodos padvelkė formalizmu, kuris stokojo sąlyčio su rengėjų skelbiama dvasinių pradų paieška. Lengvų emocijų ir grožio idealų čia buvo galima semtis rieškučiomis, bet pritrūko intelekto, prasmės gaivalo. Šuoliuodami romantinio polėkio žirgais, autoriai pametė užsibrėžto kelio gaires ir nuslydo banalybės paviršiumi. Šlubuojant meistrystės ar minties kokybei, skelbtis tikraisiais dailės pranašais bei gelbėtojais turėtų būti lyg ir nepatogu. XXI a. meno suvokėjas iš tiesų išsiilgo jausmingumo, terapinių vaizdų, spalvų ir formų alchemijos, bet jį paveikti gebėtų tik akistata su tikrą talentą spinduliuojančiais kūriniais. Todėl konfliktas tarp tradicinio ir šiuolaikinio meno tampa nebeaktualus, o fanatiškas įkarštis kovoje su postmodernizmu, gąsdinimas jo baubais darosi juokingas. Meninio kompaso ašis, nurodanti, kuria kryptimi pasukti kūrėjui, anaiptol nenusako jo darbų reikšmingumo ir išliekamosios vertės. Beprasmiška neigti, kad šiuolaikinis menas turi daugiau galimybių ir instrumentų teigiamai paveikti būtį, intelektualiai permąstyti praeitį, keisti visuomenę, ją socialiai angažuoti. Vargu ar nūdienos žiūrovo sąmonę užtenka apkaišyti intravertiškais peizažais, marinistiniais vaizdais ar melancholiškais mergaičių portretais. Menas turi atstoti narkotikus, būti toks aštrus stimuliatorius, kad nekiltų klausimo, kokiomis priemonėmis jis sukurtas. Bet kokiu atveju pastaruoju metu stiprėjančios tendencijos atgaivinti tradicinės dailės autoritetą turi perspektyvų. Publika jau spėjo pasisotinti šiuolaikinio meno ekscentrika, ultramodernių technologijų dažniais, interakcijos įspūdžiais, šokiruojančiais performansais ir viešųjų ryšių akcijomis. Parodų salėse po truputį įsivyrauja kartotės, sekluma ir nuobodulys. Darosi vis įdomiau atsigręžti atgal ir ieškoti prisiminimų apie ateitį.