Kovas

Margarita Pilkaitė
www.kamane.lt, 2007 03 14 Visada tikėjau, jog teatras yra itin svarbus žmogaus ir žmogiškumo tyrimo instrumentas. Teatro objektas visada buvo ir bus žmogus, jo gyvenimas, didybė ar nuosmukis. Kodėl jis toks – žmogus?

Dar daugiau – teatras, skirtingai nuo kitų menų negali egzistuoti be publikos (išskyrus avangardines teatrines komunas ar eksperimentines teatro laboratorijas). Repertuarinis, reprezentacinis miesto teatras, kaip joks kitas, atspindi esamojo laiko nuotaikas, publikos poreikius ir preferencijas.

Todėl norėdama sužinoti daugiau apie teatro tyrinėjamą visuomenę, kurios dalimi esu ir aš, nutariau nepasitikėti sociologiniais tyrimais, anoniminėmis apklausomis ar balsavimo rezultatais. Nutariau žvilgtelt į diskusijų nesukėlusias, į nejaukią tylą nugrimzdusias Kauno valstybinio dramos teatro rudens sezono premjeras ir atlikti savą, tarsi antropologinį tyrimą.

"Antoškos kartoškos". M.Macevičiaus nuotr.

"Pietūs su Liudviku". Igno Maldžiūno nuotr.  

"Gyvenimas". M.Macevičiaus nuotr. 

Rudenį teatras pristatė tris premjeras: Mariaus Macevičiaus „Antoškos kartoškas“ (rež. Ramunė Kudzmanaitė), Tomo Bernhardo „Pietūs su Liudviku“ (rež. Alvydas Vizgirda) ir Maksimo Gorkio „Gyvenimą“ (rež. Valius Tertelis). Skirtingoms epochoms ir kultūrinėms situacijoms priklausančias pjeses, interpretavo labai skirtingi režisieriai ir akivaizdu, kad savo spektaklius skyrė nevienalytei publikai.

„Pietūs su Liudviku“ buvo pirmoji rudens sezono premjera. Sukrečiančią ir egzistencinę Thomo Bernhardo pjesę, kalbančią apie sudėtingus ir net perversiškus brolio ir dviejų jo seserų santykius, dramos teatro scenoje statė Klaipėdos pilies teatro režisierius Alvydas Vizgirda. Nepaisant šio kūrėjo deklaruojamo polinkio į sudėtingą dramaturgiją ir komplikuotus personažus, jam debiutas Kauno scenoje nebuvo itin sėkmingas.

Tikrai nelėkšta pjesė, tobulai tinkanti aktorių meistriškumo demonstracijai, reikalauja itin atsargaus elgesio su ja – spektaklio forma negali nuslopinti jau egzistuojančių kūrinio prasmių, bet priešingai -- jas sustiprinti ir praplėsti. Šis Th.Bernhardo pjesės interpretavimo atvejis tik dar kartą parodo, kaip kartais ant gero draminio kūrinio pamato pastatomas silpnas spektaklio namelis.

Filosofinei pjesei materialią formą suteikė kraštutinai natūralistiški ir antiteatriški veiksmai – nuo detalios ruošos iki valgymo. Negana to, režisierius, it tikras realizmo tėvas Stanislavskis, bandė publikai įrodyti, kad scena, tai tik nedidelis tikro gyvenimo fragmentas, kurį publikai pavyksta pamatyti.

Tikriausiai tai, kad aktorės nemažai laiko praleido už didžiulėmis Nadaro fotografijomis sukurtų sienų, o jų atliekamus veiksmus žiūrovas pažino tik iš girdimų garsų, turėjo įtikint, kad už scenos tęsiasi kiti kambariai, kuriuose taip pat vyksta gyvenimas.

Teksto dominavimas, kiekvieną atėjusį paverčia ne žiūrovu, o greičiau suvokėju. Tačiau silpna vizualinė spektaklio pusė sumažina spektaklio įspūdį ir poveikį. Viskas šiuo atveju yra atiduodama į aktorių rankas – jie patys turi sukurti spektaklį mažai veikiančiais, bet charakteringais ir emociškai įtemptais vaidmenimis.

Liudvikas (Sigitas Šidlauskas) ir abi jo seserys (Daiva Stubraitė ir Goda Piktytė) sukūrė psichologinės įtampos kupiną atmosferą, persmelktą vaikystės nuoskaudų, kompleksų ir sunkiai nusakomų, skaudžių, bet kartu ir geidžiamų tarpusavio santykių.

Tarp naivaus, įnoringumo vaiko ir racionalaus mąstytojo besiblaškantį personažą, Šidlauskas vaidina ryškiai ir teatrališkai. Jo vienintelio veikimas scenoje buvo pakankamai laisvas, ne taip griežtai apibrėžtas kaip abiejų moterų.

Nervinga, po racionalumo ir atsakingumo kauke savo bejėgystę bandanti slėpti vyresnioji Liudviko sesuo (D. Stubraitė) ir viskam abejinga, per anksti gyventi pavargusi jaunėlė (G. Piktytė) vargu ar panašios į gyvas būtybes. Po sceną jos juda labai schematizuotai, tarsi automatiškai. Tokią statiką dar labiau pabrėžia primityvokas apšvietimas (paeiliui apšviečiama tai viena, tai kita scenos pusė).

Šeimos problemomis besidominties žiūrovams skirtas spektaklis palieka teisę laukti intelektualesnės teatrinės produkcijos.

Kitas rudenį pristatytas scenos kūrinys „Antoškos kartoškos“- atvirai socialus ir lietuvišką nūdieną atspindintis spektaklis rodo, kad teatras panoro įžengti tiesiai į šiuolaikinių žmonių kasdienybę.

Lietuvė Birutė, laimės ir didesnio uždarbio ieškanti užsienyje, susižavi turkų kilmės vyriškiu, pasitiki juo ir yra pasiryžusi jam atiduoti ne tik visus savo uždirbtus pinigus, bet ir parduoti iširusios šeimos namus Lietuvoje. Tokiam jos žingsniui priešinasi jos giminės ir ypač sūnus Antanas.

Banalu ir įgrisę. Siužetas, aptinkamas vos ne kas antroje lietuvių šeimoje, papasakotas ir perpasakotas visose televizijos publicistikos laidose, aprašytas dienraščių puslapiuose. Tokiam sunku atrasti tinkamą formą, įdomų režisūrinį sprendimą, kad jis taptu teatru, o ne blankiu gyvenimo aktualijų dublikatu.

Sceninis rezultatas rodo, kad režisierė nusprendė pernelyg nesivarginti: retai kada šiuolaikiniame teatre pamatysime taip paraidžiui į sceną perkeltą draminį kūrinį, aklai sekant net remarkomis. Tikras ikirežisūrinio teatro sugrįžimas, kai pagrindinis spektaklio prasmių ir formos kūrėjas buvo dramaturgas. Iš šiuolaikinio teatro jau seniai tikimės literatūros virsmo režisūrine dramaturgija.

Dramaturgo Mariaus Macevičiaus (beje, turinčio režisieriaus išsilavinimą) tekstas tokiam ikirežisūriniam teatrui yra tinkamas: nepaisant gana tiesmukiško ir jau šiek tiek pabodusios emigracijos temos eksploatavimo, yra sceniškas, tinkamas greitam ir nesudėtingam spektaklio sukalimui, mat remarkų gausa labiau primena scenarijų, negu pjesę.

Tekste esančias ironijos ir sarkazmo užuomazgas nuslopino atvirai moralizuojantis ir pamokomas spektaklio tonas, nuspėjami siužeto vingiai ir istorijos pabaiga. Paprasčiausiai praslysta temos paviršiumi, nesigilinant, nekvestionuojant, viską pateikiant kaip neginčijamą tiesą, kurios net nereikia įrodyti (Birutė – bloga, Antanas – geras, Stasė – vaišinga, Irena – vėjavaikė ir taip toliau). Tokios klišės tikrai nesuteikia spektakliui gyvybės ar originalumo.

Spektaklis netapo visišku fiasko tik dėl kelių puikiai ir meistriškai savo darbą atlikusių aktorių. Statistinės lietuvės Birutės, susižavėjusios lengvais pinigais ir rytų princų vilionėmis, vaidmenį atlikusi Jūratė Onaitytė, suteikė paviršutiniškam ir pilkam personažui gyvybės ir dramatizmo.

Jos duetas su Antaną vaidinusiu Eimučiu Kvoščiausku yra itin žavus ir puikiai suderintas. Neatitikimas tarp šių, skirtingoms kartoms priklausančių aktorių vaidybos metodų padeda pajausti atotrūkį tarp motinos ir sūnaus, visišką nesusišnekėjimą ir negalėjimą vienas kitą suprasti.

Kompaniją jiems kuo puikiausiai ir įtikinamiausiai palaikė Milės Šablauskaitės „baba“ ir Vilijos Grigaitytės Stasė – tipiškos moterys, be kurių negali apseiti tikras lietuviškas kūrinys. Vaidmenys atlikti profesionaliai, trykšta komizmu ir ironija.

Aktorių ansambliškumą suardo Ugnės Rukšaitės mėgėjiškai „perspausta“ Irena, kuri, kaip tyčia, pasirodo silpniausioje spektaklio vietoje. Onaitytės ir Kvoščiausko traukiami šlageriai, kuriems ne be grubių klaidų akomponuoja Rukšaitė (verčianti suabejoti, ar tikrai jos vaidinama Irena pianinu skambinti mokėsi nuo vaikystės) yra visiškai nemotyvuoti, iškrenta iš spektaklio konteksto.

Bet vėlgi, grįžtant prie visuomenės pažinimo – argi toks teatras netenkina žiūrovo? Juk pjesė ne veltui tapo publikos favorite, kai buvo pristatyta Šiuolaikinės lietuvių dramos panoramoje. Bet, matyt, tik pjesė. Nes spektaklis dabar gastroliuoja po Lietuvos miestų ir miestelių kultūros namus, o Kaune rodomas vieną – du kartus per mėnesį. Tai irgi iškalbingi faktai, leidžiantys šio improvizuoto antropologinio tyrimo metu daryti savas išvadas.

Režisierius Valius Tertelis, statydamas spektaklį pagal Maksimo Gorkio pjesę, į klasikinį kūrinį „Gyvenimas dugne“ ketino pažiūrėti novatoriškai, iš esamojo laiko pozicijų. Pakeitęs pavadinimą į „Gyvenimą“, jis siekė akcentuoti visai kitus -- ne socialinius ar ideologinius, bet humanistinius klasikinės pjesės aspektus.

Apvalydamas spektaklį nuo socialumo ir ideologijos, režisierius sugebėjo pašalinti ir paties spektaklio gyvybę, personažų ir jų veiksmų motyvuotumą, kūrinio ritmiką.

Šio spektaklio pagrindine siužetine ir emocine linija turėjęs tapti Pepelo ir dviejų tarpusavy konkuruojančių seserų Vasilisos ir Natašos meilės trikampis buvo nustelbtas daugybės kitų personažų, įvykių, nereikšmingų peripetijų. Jausmų ir žmonių charakterių, jų tarpusavio santykių režisieriui perteikti nepavyko.

Dailininkės Kotrynos Daujotaitės sukurti stilingi kostiumai buvo ryškesni už juos vilkinčius asmenis.

Spektaklyje dalyvavo daugybė žinomų aktorių, tačiau tai kūrinio neišgelbėjo. Sunku suprasti kodėl, tačiau visi šie talentingi žmonės tapo tik pavarde spektaklio skrajutėje, o viskas, kas buvo matyti scenoje – tik pilka beveidė minia.

Jei režisierius būtų sugebėjęs suskirstyti spektaklį prasminiais blokais, sudėti akcentus, išvystyti išorinę ir vidinę dinamiką, gal tada ir būtų galima kalbėti apie aktorių vaidybą, apie jų veikimą scenoje. Tačiau dabar galima kalbėt tik apie aktorių dalyvavimą spektaklyje. Kai pagrindinė teatro jėga -- aktorius netransliuoja publikai jokio pranešimo, tai liudija apie spektaklio negalią.

Greičiausiai taip atsitiko dėl to, jog režisierius nesugebėjo suvaldyti didžiulio kūrinio, įkvėpti jam gyvybės. Monotonija užvaldė sceną jau nuo pirmųjų spektaklio akimirkų ir jos neapleido iki pat pabaigos. Apskritai, scenos vaizdas greičiau priminė gyvuosius paveikslus nei dramos spektaklį.

Vaidybinės klišės, nereikšmingų detalių gausa, be prasmės migruojantys po sceną aktoriai, primityvokas krintančių snaigių panaudojimas išduoda, kad teatro kalba šiame spektaklyje nesurasta. Visa tai, tarsi kaip klampi pelkė įtraukia ir paskandina bet kokį emocinį ar intelektualinį proveržį, kylantį iš M.Gorkio pjesės.

Aptariamos premjeros, manau, atsirado lengviausiu būdu tenkinant masinės, neišrankios publikos poreikius: „Pietūs su Liudviku“ -- šeimyninės paslaptys su neurozės prieskoniu, „Antoškos kartoškos“ --lietuviškos realijos su pamokymu, kaip nereikia elgtis, „Gyvenimas“ -- klasikinis, nors ir nepelnytai suprimityvintas požiūris į gyvenimą.

Sakoma, kad kiekviena visuomenė turi tokį teatrą, kokio yra verta. Vadinasi, jei teatrui užtenka tokios meninės kokybės, reikia susirūpinti ir tokį teatrą vartojančios visuomenės kultūros lygiu. Paties teatro labui.