Birželis

Osvaldas Grinius
www.kamane.lt 2007 06 13

Lana Gordon. Nuotr. iš www.bernardinai.lt 

Sakoma, kad dirigentai skirstomi i tris grupes: diriguojantys sau, diriguojantys publikai ir diriguojantys orkestrui. Birželio devintosios vakare Kauno miesto simfoniniam orkestrui dirigavęs Donaldas Chanas galėtu būti drąsiai priskiriamas trečiajai kategorijai. Iš tiesų senokai teko girdėti taip darniai ir nuotaikingai griežiantį šį Kauno kolektyvą.

Beveik pilnoje VDU salėje vykusiame Pažaislio muzikos festivalio renginyje karaliavo miuziklas ir džiazas. Santūrių, bet reiklių dirigento mostų valdomas orkestras, regis, susiliejo į bendrą, nedalomą instrumentą, nardantį po Amerikos kompozitorių pamėgto žanro subtilybių vandenis. Be abejo, tokios vienovės atsiradimui įtakos turėjo mikrofonų naudojimas. Sustiprintas garsas uždengė mažučius atskirų instrumentų grupių grojimo nesklandumus, o solo partijas atliekantys instrumentai buvo tiksliai paryškinti.

Paklausius tokio koncerto kyla mintis, kad Kauno simfoniniam orkestrui miuziklo stilistika yra ypač priimtina ir artima. Be abejo, įtakos kokybiškam atlikimui be charizmatiškos dirigento asmenybės turėjo ir kita vakaro žvaigždė – dainininkė Lana Gordon. Kaip ir dirigentas D.Chanas, ji – Brodvėjuje vyraujančio žanro specialistė, garsėjanti visame pasaulyje. Anonsuose perskaičius epitetą „miuziklų dievaitė“ galėjo kilti šioks toks įtarimas, bet nuskambėjus pirmiesiems kūriniams abejonės išsisklaidė. L.Gordon įrodė esanti verta būti tituluojama panašiais vardais.

Dainininkės balsas stiprus. Tai jinai įrodė keletą kartų specialiai patraukdama mikrofoną į šalį, kad publika galėtų įsitikinti gyvo garso kokybe bei galia. Dainininkės vokalas -- švarus, uždegantis, spalvingas ir profesionaliai valdomas. L.Gordon išplečia krūtininio registro galimybes iki kraštutinių jo ribų, kartais netgi versdama susimąstyti – kurgi žmogiškojo balso galimybių pabaiga? Toks dainavimo būdas itin populiarus džiazo, o ypač – juodaodėms dainininkėms. Savitas tembras, būdingas afroamerikiečių balsams suteikia garsui egzotiškumo, paslapties bei lyrinės nostalgijos.

Žmonių, turinčių gerus balsus pasaulyje yra daug, bet iš jų garsenybėmis tampa tik vienetai. Kas gi įtakoja tokią statistiką? L.Gordon koncerto klausytojams pateikė atsakymą. Gero balso nepakanka – į muziką įdėti reikia ir savo širdies. Nuoširdumas, įsijautimas, visiškas atsidavimas muzikai nepalieka abejingų. Iš atlikėjos sklindanti energija užliejo visą salę.

Ypatingomis spalvomis tai atsiskleidė dainuojant su džiazo kvintetu. Energingam ir profesionaliam džiazo standartų atlikimui griausmingais plojimais ir šūksniais pritarė džiazo išlepinta Kauno publika. Ryškiausiomis spalvomis, gaivalingomis improvizacijomis žėrėjo ne tik vokalistė, bet ir Lietuvos džiazo grandai: Vytautas Labutis (saksofonas), Arvydas Jofė (mušamieji), Eugenijus Kanevičius (kontrabosas) bei Aleksandras Dunis (gitara). Vienas didžiausių siurprizų – koncerto dirigentas D.Chanas, sėdęs prie fortepijono ir kartu pasinėręs į siautulingus džiazo muzikos ritmus.

Antrojoje koncerto dalyje skambėjo vieno populiariausių miuziklų – Leonardo Bernsteino „Vestsaido istorija“ (West Side Story) koncertinė versija. Beje, vakaro vedėjams norėtųsi priminti, kad žydų kilmės kompozitoriaus L.Bernsteino pavardė tariama su raidele „s“.

Daugelis kauniečių dar turėtų atsiminti šį spektaklį, rodytą Kauno muzikinio teatro scenoje, o populiarios, džiazo harmonijomis dvelkiančios melodijos taip pat pažįstamos dažnam melomanui. Pagalvojus apie „Vestsaidą“ iškart mintyse suskamba Tonio daina „Maria“, duetas „Tonight“ ar šmaikštus Puerto Riko merginų ansamblis „America“.

Koncertinis atlikimas buvo įdomus tuo, kad jame greta energingo orkestro derėjo net keturių rūšių vokalas. Anitos partiją atlikusi L.Gordon džiaziniu vokalu ir manieringa, bet saikinga vaidyba sukūrė šmaikštų, gal kiek gruboką herojės paveikslą. Kryptingas įvaizdžio kūrimas liudijo, kad dainininkė šiame vaidmenyje tikrai ne naujokė.

Lyrinio pobūdžio operai būdingą vokalizavimo manierą viso koncerto metu išlaikė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė Joana Gedmintaitė, dainavusi Marijos partiją. Visada žavi jos lengvas, be forsavimo iki aukštumų sklindantis balsas, skaidri soprano spalva, tiksli intonacija, stilinga sceninė laikysena. Solistės Marija imponavo lyrizmu, švelnumu ir šiek tiek priminė 1984 m. L.Bernsteino diriguotoje „operinėje“ miuziklo versijoje dainavusios Kiri Te Kanawos interpretaciją.

Bene didžiausias krūvis teko Tonio partijos atlikėjui – Kauno valstybinio muzikinio teatro solistui Mindaugui Zimkui. Šis dainininkas reiškiasi įvairiuose vokalinės muzikos žanruose, o Kauno teatre įgyta miuziklo solisto patirtis padėjo stilingai interpretuoti „Vestsaido istoriją“. Solistas vykusiai panaudojo lyrinio tenoro galimybes, pritaikydamas jas L.Bernsteino muzikos stilistikai. Balsas tolygiai sklido visu diapazonu, apjungdamas tiek krūtininio, tiek falcetinio registrų savybes. Jautėsi dainininko patirtis dainuojant su mikrofonu, ir dėl to Tonio paveikslas įgavo daug šiltų ir lyriškų spalvų.

Ketvirtasis koncerte skambėjęs vokalo pavyzdys – Kauno valstybinio choro artistų vokalinės grupės dainavimas. Šeši vyrai ir šešios moterys atliko ne tik choro vaidmenį, bet ir įgarsino keletą mažesnių solinių partijų. Išsiskyrė choro artisto Karolio Pajarsko dainuotas Rifo vaidmuo. Dainininko balsas nėra itin stiprus, bet pakankamai gerai valdomas. Atlikėjas yra susikūręs ryškų personažo įvaizdį ir realizavo jį naudodamas staigius, kiek drastiškus gestus, mimiką bei stilingą dainavimą.

Rozalijos partiją atlikusi choro artistė Jurgita Žilinskaitė dainavo labai nedrąsiai, neleisdama atsiskleisti savo balso skambesiui. Kiek sukaustyta sceninė laikysena neprisidėjo prie įtikinamesnio puertorikietės paveikslo sukūrimo.

Tenka apgailestauti, kad koncerto organizatoriai pagailėjo vietos programėlėje ir neįvardino choro artistų pavardžių. Jų atliktas darbas tikrai nusipelno didesnės pagarbos, nors iš tiesų, mažesnių partijų atlikėjai savo galimybėmis kiek kontrastavo su pagrindinių vaidmenų solistais.

Abiejų koncerto dalių energetika taip pat truputėlį skyrėsi. Nors „Vestsaido istorija“ buvo atlikta nuoširdžiai ir pakiliai, vis dėlto pritrūko to mažo aukščiausios kokybės trupinėlio, kad būtų galima pasakyti: „tai nepakartojama...“. Jeigu būtų buvę dar daugiau darnos, vientisumo, didesnio susiklausymo ir kūrinio skleidžiamos dramos pajautimo, „Vestsaido istorija“ galėjo dar giliau įsiskverbti į klausytojų širdis.

Vis dėlto, po koncerto publika atlikėjams plojo stovėdama. Gal tai buvo padėka ne tik už svaigią miuziklo garsų šviesą, bet ypač -- už pirmosios dalies paskleistą gaivalingą energiją. Leidžiantis žemyn VDU salės laiptais teko ne kartą išgirsti: „Jėga!..“.