Rugpjūtis

 (Paroda „Naujos kaukės“ Kauno Paveikslų galerijoje)

Kotryna Džilavjanaitė
www.kamane.lt, 2006 08 09

Paroda „Naujos kaukės“ prasidėjo nuo garso - garsios reklamos, garsių pavardžių, garsios eksponavimo erdvės. Netgi parodos plakatas perteikia garsumą keliais jo suvokimo lygmenimis. O garsas turi ypatybę ne tik privilioti, bet ir užliūliuoti.

Kaukės diskursas taip išsamiai išnaudotas įvairių kultūrų dailėje, literatūroje ir filosofijoje, kad regis, sunku išmąstyti kažką savito. Vis dėlto, parodos kuratorius Saulius Kuizinas pamėgino dar kartą iškelti seną kaip Protėjus kaukės simbolį ir problematiką.

Parodos pavadinimas išduoda pretenzijas į naujumą – nauji kūriniai, debiutuojantys autoriai, naujas požiūris į šimtmečius gvildenamą temą. Tokia šios parodos siekiamybė, bet ne tikrovė.

Anotacijoje teigiama, jog „visi parodos dalyviai orientuojasi į be galo skirtingas ir individualias kaukių variacijas mene. Kurdami kaukes menininkai ne tik atranda be galo įvairią kaukių simboliką bei funkcijas, bet taip pat aktualizuoja įvairius kultūrinius kontekstus.” Ar tikrai jau taip „be galo“?

Parodoje vyrauja įprastas kaukės aiškinimo lygmuo – kaukės-grimasos, kaukės-karnavalo, kaukės-susvetimėjimo, kaukės kaip nuolatinio žmogaus sielos būvio samprata. Maža to, daugelis parodos darbų apskritai neturi nieko bendra su kaukėmis. Publikai peršamas pernelyg platus ir abstraktus kaukės interpretavimo laukas. Atseit, kaukę ir kaukiškumą gali įprasminti bet kas – netgi pievų gėlių kompozicijos (Ramunės Kmieliauskaitės akvarelės) ar aukso angelai su citrinomis (Artūro Aliuko tapyba).

Nors pabrėžiamas naujumo matmuo, ekspozicijoje rodomi ne kartą matyti keliolikos metų ar net senesni kūriniai (Aleksandro Macijausko „Lietuvos turgus“, 1974, Stasio Eidrigevičiaus paveikslai, 1990). Teigti, jog visi autoriai, pristatę seniai sukurtus darbus, nagrinėjo filosofinius, metafizinius ar kitokius kaukės dėmenis - daugiau nei drąsu. Dauguma eksponatų ne atliepia temai, bet yra jėga prie jos pritempti. Kai kurie netgi visiškai nelogiškai įtraukti į parodos idėjinį kontekstą.

„Naujų kaukių“ ekspozicija nevienalytė ne tik turinio ir temos, bet ir meninės kokybės prasme. Jei klibančią koncepciją paliksime nuošaly, matysime, kad parodoje yra dėmesio vertų kūrinių.

Gintaras Kamarauskas – vienas iš nedaugelio, kuris paruošė savo darbus specialiai parodai. Dailininkas, užuot klampojęs gilyn į kaukės metafizines pelkes, į temą atsako lakoniškai ir taikliai – konstruktyviais, plačiais potėpiais ištapydamas formalius kaukės raiškos būdus. Minimalūs Kamarausko darbai parodoje suskambėjo skaidriau, nei kai kurių dalyvių sudėtingi bandymai ieškoti filosofinės kaukės gilumos.

Eglės Labanauskaitės nuotraukų serijos „Veidakaukiai“ idėjos negalima pavadinti nauja. Savęs įvyniojimo, aplipdymo vašku, kitokiomis (ne)organinėmis substancijomis, veido formų liejimo, kaukės kūrimo motyvas jau plačiai išnaudotas Lietuvos šiuolaikiniame mene.

Eglės fotografijos turi nuorodų ir į klasika tapusį Kobo Abės „Svetimą veidą“, kurio veikėjas gamina sau naują veidą-kaukę. Jis vynioja veidą tvarsčiais, tepa glaistu, stingdo ir atlieja naujas formas, panašiai kaip autorė, fotografuojanti savo veido tapsmo kauke epizodus.

Simonos Juškevičiūtės „Paslaptingosios“ tiesiog glumina primityvumu ir visiškai nekonceptualaus kičo brukimu. Tai veidrodis, ant kurio aukso dažais išpurkštas moters su kauke siluetas, puoštas blizgučiais bei povo plunksnomis. Meninis nesusipratimas?

Kalbant apie veidrodžius, reiktų paminėti ir jau nebenaują Roberto Antinio kūrinį „Pražiūros“. Veidrodinės instaliacijos mintis kur kas turiningesnė, nei tiesmukas pasiūlymas pažvelgti į savo atspindį. Žiūrėjimo, matymo dialektika Antinio kūryboje tokia pat svarbi, kaip ir lytėjimo (domėjimosi neregiais pasekmė). Viena iš šio darbo prasmių – praplėstas žiūros laukas, prasiskverbiant pro veidrodį, patenkant į savo vizijų erdvę.

Vytenio Jankūno ir Aurelijaus Madzeliausko nuotraukos nenorom verčia sugrįžti prie fotografijos meniškumo problematikos, prie seno eretiško klausimo, ar fotografija apskritai yra meno rūšis. Įvairios grimasos ir pasimaivymai (pvz., liežuvio rodymas) prieš foto objektyvą neatrodo itin giliamintiški ar paveikūs.

Vidmanto Jusionio paveikslų pagrindas – sprogstančios, vulkaninės spalvos ir plokščia, plakatiška išraiška. Nors tai yra komercinė, bet ganėtinai įdomi ir profesionali tapyba, kurios objektas ne kaukės, o greičiau kaukai.

Vilmantas Marcinkevičius - asmeninis karalių dailininkas, pasirodo, laisvalaikiu kuria originalią tapybą. Žvilgsnį prikausto absurdo siužetai, savitas humoro jausmas, išraiškingo potėpio paieškos ( „Saulės liūtas“, „Neišgąsdinti norėjau, tave aš mylėjau“).

Sauliaus Kuizino skulptūros turbūt skirtos vaikams drausminti arba jautresnių nervų žiūrovėms gąsdinti. Gresia susapnuoti Blyškuolę su Banguotine, lydimų Beveik kalnuočio. Šią gipsinių kaukių kolekciją Beketo stiliumi papildo trys „antkapiai“ – „Nepatogus smalsumo rūbas“, „Abejingumo daug kam rūbas“. Kuizino darbų pavadinimai tikrai įdomūs savo lingvistine raiška ir pretenduoja į „Poezijos pavasarį“.

Tokia apžvalginė, bet vargiai konceptuali paroda „Naujos kaukės“. Ir ne tarptautinė (kaip skelbiama), nebent mūsų Stasį Eidrigevičių pavadintume užsieniečiu.