Vertinti šį plenerą kaip profesionalią parodą nėra reikalo. Iš esmės reikėtų pripažinti, kad plenerai skirti ne žiūrovams, o patiems menininkams. Visi dalyviai vienbalsiai tvirtino, kad plenero tikslas – ne rezultatas, galbūt netgi ne kūrybinis procesas, o bendravimas, dalinimasis žiniomis, atsipalaidavimas, nauja patirtis, įkvėpimo erdvė. Plenerai – tai dailininkų atostogų forma, meninio gyvenimo paraštės. Taip ir vertinčiau „Žemaitkiemio“ kūrinius – kaip pastabas, jaustukus ir ištiktukus. O rišlų tekstą prašome skaityti personalinėse parodose.