Kovas

 Vilis Normanas *
www.kamane.lt , 2006 03 02 **

Dažniausiai niekas rimtai nežiūri į jaunimą, kuris imasi spręsti apie suaugusiųjų darbus. Viena vertus dėl to, kad mažų mažiausia čia nebus objektyvumo, o kita vertus -- tai iš esmės atrodo juokinga: nuo kada jaunimas ėmė mokyti vyresniuosius? Todėl iš anksto pasakau, jog tai ne kritika, o tik pastebėjimai apie Dovilės Zelčiūtės, Daivos Čepauskaitės ir Donaldo Kajoko poeziją.

Naujausia Dovilės Zelčiūtės knyga „Atgal į vandenį“ – tai naujų ir jau publikuotų eilėraščių rinktinė, kurią išleido „Tyto Alba“, paprastai vengianti poezijos. Autorė neslepia, kad teatras jai didesnė realybę už tą, kurioje ji pati yra, nors ir iškelia klausimą: tik ar esu?

„Atgal į vandenį“ – pats pavadinimas intriguoja. Ar tai aliuzija į pirmųjų filosofų pradinę medžiagą? Galbūt, tačiau poetė duoda tik mažą užuominą: palengva virstant. Virstant kuo? Jeigu atgal, vadinasi, tuo, kuo buvai. Galima ilgai klaidžioti klausimų labirintais, tačiau pereikime prie pačių eilėraščių, kurių tema, pasak leidėjų - kūno ir dvasios vienovė. Dvasią, tikriausiai, reikėtų suvokti ne filosofine prasme, nes tuo atveju kiltų daug neaiškumų. Žvelgiant iš kitos pusės – kūno ir dvasios vienovė simbolizuoja dviejų skirtingų pradų susiliejimą - žemiškojo ir Aukštesniojo.

Dovilės Zelčiūtės eilėraščius galima suskirstyti į dvi grupes. Vieni susiję su teatru, o kiti kasdienybės vaizdų ir pojūčių sintezė. Teatras šios poetės kūryboje nėra paprasta vieta, kurioje vyksta spektakliai. Net nekreipiant dėmesio į autorės mintis apie didesnę realybę, akivaizdu, kad tik žmogus, gyvenantis teatru, gali sukurti kažką panašaus.

Kartais tai iš šalies žvelgiančiojo komentarai: tai aš / išstovėjau dvi amžinybes / tenai po klevu / jūs valėtės grimą, tačiau dažniausiai lyrinis subjektas dalyvauja teatro įvykiuose: ir aš vaidinu pirmame veiksme. Teatras šios autorės kūryboje tampa kitu pasauliu, kuris užgožia ir kasdienybę: šoku jau rytas / visi į vietas! / uždanga! / griebiu šluotą / atveriu langą / pirmas veiksmas, o galbūt kasdienybė tampa spektakliu. Painiame dviejų pasaulių žaidime neišvengiamai vaidina lyrinis subjektas, kuriam nesvetimi visi žmogiški vargai. Tai geriausiai atskleidžia eilėraštis „Esi“: veidas kaip džiūti pradėjusi kriaušė / viena akis vairuoja į dešinę / visi pastebės / yra pilvukas ir krūtys - / nieks nesupainios / nei tavo amžiaus nei lyties. Grimas negali paslėpti metų, kurie paženklina žmogų. Štai čia ir grįžtama prie to, kas visiems yra bendra, nesvarbu kaip gyventum. Noras išeiti ir viską palikti, pakeisti, tačiau tam trukdo repertuaras – trisdešimt metų į priekį. Kyla klausimas - ar visi žmonės turi tą repertuarą? Nuo jaunystės sudėliotą gyvenimo scenarijų, kurį aklai stengiasi įgyvendinti. Galiausiai vis tiek ateina diena, kai susimąstai, kam visa tai, tada ir pajunti sumaištį: kas mane išgelbės / iš šitos sumaišties negyvenimo / rūpestingai lyginamų baltinių / valomų batų kartojamų mizanscenų / sapnų / kur vaidinama geriama krentama. Nėra takoskyros tarp kasdienės rutinos ir vaidinimų.

Viljamas Šekspyras teigė, kad gyvenimas yra teatras. „Atgal į vandenį“ – eilėraščių rinktinė, kuri puikiai iliustruoja šį teiginį. Kas tikra, o kas suvaidinta sunku atskirti. Negyvenimo sumaištis atspindi tą pasimetimą, kuris kamuoja lyrinį subjektą, ieškantį gyvenimo, o gal savo vaidmens: na tegu ne Barbora / gerai ir Elžbieta Adonė.

Kita Kauno poetė, Daiva Čepauskaitė, taip pat vaidina teatre. Jos naujausią eilėraščių knygą „Nereikia tikriausiai būtina“ išleido Lietuvos Rašytojų Sąjungos leidykla. Tai gyvenimo vaizdais, situacijomis prisodrinti eilėraščiai, kuriuose neretai, pasitelkiant buitiškumą, vaizduojami šiuolaikinių žmonių santykiai ir buities realybė: reikia išnešti šiukšles / palaistyti gėles, / sumokėti už dujas ir vandenį, / už klaidas ir sėkmę. Už viską reikia mokėti, paralelė tarp komunalinių ir gyvenimiškų žmogaus mokesčių. Bene taikliausiai žmonių tarpusavio santykius atskleidžia eilėraštis „Noriu pasakyti“: noriu pasakyti – myliu, / bet gėda, / dar apsijuoksiu, / todėl sakau – nekenčiu. < ...> noriu pasakyti – velniop, - bet ir taip aišku, / todėl sakau – sriubos nori? < ...> noriu pasakyti – be reikalo, / bet be reikalo, šiaip sau / juk nesišnekėsi. Knygos pavadinimas „Nereikia tikriausiai būtina“ – simbolizuoja tų dalykų, kuriems paprastai neskiriame laiko, nes jie nebūtini, svarbą. Nūdienos žmogus daro viską, kas atneša materialinę naudą, tuo tarpu, „šiaip sau“ šnekėtis atrodo tiesiog kvaila.

Lyrinis subjektas blaškosi, pasimetęs tarp išorinio ir vidinio pasaulio. Viduje neišsakyti žodžiai, o išorėje viskas netikra: tik suprasi nieko nesuvokęs / pažadų nei tikslo nei kelių / neišgirsi net kaip tyliai juokias / žiogas iš tavęs juoku žaliu. Beprasmybė, kai nežinai kur eiti, ką daryti. Dar vienas svarbus eilėraščių akcentas – pasikeitusios, o gal pakeistos žodžių prasmės: ne poetas, tik ligonis / ne medus, tik seilių skonis, / ne dangus, tik dangtis puodo, nesimato, tik atrodo, < ...> ne taupyklė – bankomatas, < ...> ne didysis –didmeninis, ne skaitytas – skaitmeninis, / ir ne žodis – tik žokėjus, / ne atradus – įtikėjus, / ir ne žvėrys, o tik pelės, / ne eilėraštis – grybelis. Kodėl taip yra? Į šį klausimą geriausiai atsako eilėraščio „Tošmanų religijos apmatai. Gintaras Beresnevičius“ eilutė: Yra daug dalykų, / kurie esti nežinia kodėl.

Į daugybę klausimų negalima atsakyti. Kai kas nors paklausia kaip gyveni, belieka atpasakoti visus nuveiktus „darbus“, -- eilėraštis „Kaip gyveni?“: nuvaliau trupinius nuo stalo. / Radau raziną. / Atidariau langą, o pabaigoje tradiciškai pridėti: gerai, sakau, gerai.

Ar ne iš to kyla lyrinio subjekto nusivylimas, geriausiai apibūdinamas žodžiais: aš niekada negyvenau? Kas trukdo, neleidžia gyventi? Norint atsakyti į šį klausimą, reikia pažvelgti į patį gyvenimą:

Diena bus įprasta, rytinis šaltis

Sukaustys baltas valandas į eilę.

Tik sukalbėsim vieną „reikia keltis“

ir nutylėsim vieną „mano meile“.

Ramiai, lengvai, be garso ir be kelio

du kūnai prasilenks ir išsivaikščios,

tik spruks į dugną vėstančio puodelio

pelytės cukraus, alkanos ir baikščios.

Kaip visada šiek tiek dangaus matysis,

juo nekeliaus nei debesys, nei žąsys,

tik nutylėtas liūdesys didysis

nuslinks kaip gurkšnis, šaltas ir mažasis.

Paskui iš tolo būsim dailūs, kuklūs,

su savo nuospaudom ant delno pliko,

tik sukalbėsime kas sau „stebuklas“

ir nutylėsim – „neįvyko...

Daivos Čepauskaitės eilėraščiai kupini slogaus šaltumo, priverčiančio atidžiau pažvelgti į tai, kas mus supa, ir be abejo, į save pačius. Kasdienybės bereikšmiškumas sąlygoja atstumą, kuris neišnyksta, nes neįvyksta lauktasis stebuklas. Monotoniškas gyvenimas paverčia žmones skubančiais laiko vergais, pakeičiančiais žodžių prasmes, bijančiais pasakyti ką galvoja, nesuvokiančiais prasmės. Viskas, ko nereikia, paliekama, nesuprantant, kad tai būtina, norint gyventi.

Donaldo Kajoko pristatinėti nereikia, o gal kai kam būtina? Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, vienas iškiliausių šių dienų poetų, rašytojas, publicistas. Gausiai eilėraščių knygų išleidęs autorius jau seniai tapo pripažintu žodžio meistru. Apžvelgsiu dvi jo eilėraščių knygas – „Mirti reikia rudenį“ ir „Karvedys pavargo nugalėti“, išleistas Lietuvos Rašytojų Sąjungos leidyklos 2000 ir 2005 metais.

Vos atsivertus knygą „ Mirti reikia rudenį“ užkliūva eilutė: gal aš gražiausią jau nugyvenau? Iš kur tiek pesimizmo Kauno poetų kūryboje?

Skaitant šio autoriaus eilėraščius kartais atrodo, kad patekai į kitą tikrovę, kuri slepia giliausius realybės klodus. Nenuginčijamas poeto meistriškumas žavi, subtili įžvalga stebina, o filosofinių minčių gelmė gramzdina į gilius vidinius apmąstymus.

Sunku kalbėti apie eilėraščius, kurie gali turėti daugybę interpretacijų. Kritikai tokiu atveju dažniausiai prisirankioja įvairių autoritetingų literatūrologų minčių ir paremia jas, lyg jos būtų invalidai, kuriems reikia ramsčių.

Ką naujo galima pasakyti apie klasiką, kuri jau tiek kartų sijota, palikus joje tik grūdus, o pelus pavadinus išimtimi, patvirtinančia taisyklę? Donaldo Kajoko kūryba taps lietuviškąja klasika, uola visiems jauniems poetams, tačiau kol taip neatsitiko (o gal jau?) galima ją sijoti.

Pirmiausia pradėsiu nuo tematikos, kuri būdinga abiems eilėraščių knygoms. Ryškus religinis ir filosofinis kontekstas, „paprasto“ gyvenimo peripetijos, laiko tėkmė ir negailestingas jos nuosprendis: aure – ir mano poezijos takiukas / vinguriuoja paupin, iš tiesų eina / į pabaigą, ir nepašvilpsi. Pabaigos nuotaikomis alsuojantys eilėraščiai kalba apie dalykus, kurie įžvelgiami tik labai akylam stebėtojui.

Dažnai besikartojantis žodis mirtis įgyja ne tik pabaigos, bet greičiau naujos pradžios simbolį: o po vasario kas ateis? / – manau mirtis / penktasis metų laikas. Niūri nuotaika pastebima ne tik kalbant apie mirtį: dabar aš toks bejėgis, ką / imu daryti – vis bijau suklysti / lyg būčiau persižegnojęs kaire ranka / - nurimk, net ir gūdžiausia bejėgystė / nurimusiojo sieloj – gelbstinti jėga.

Vis dėlto, paviršinis niūrumas dažnai esti kur kas paslaptingesnis nei atrodo ir savyje slepia tikrąjį džiaugsmą arba ramybę: gailiuosi, o sykiais sakau / kad mano vidinė kelionė / įgijo naują dimensiją. Kitame eilėraštyje dar geriau išreiškiamas formos bereikšmiškumas: man jau tinka visokios formos / tinka, visokie pavidalai. Tačiau šis susitaikymas su visokiomis formomis, neįrodo, kad gyvenimas yra nustumiamas į antrą planą: davė ir dribtelėjo, tiesiog fiziškai / jaučiu kaip žylu, vertas esu / Dievo (esu) / šitaip norėčiau gyventi man likusį / laiką. Senatvė sėlina pamažu, pražildindama plaukus, atimdama jėgas:

nusviro rankos ir galva nusviro

ant rankų nusvirusių perniek

šaukiau garsiau nei Jonas savo tyruos

ir štai kas liko po visam iš vyro

tik tiek

Eilėraštis „irgi“: O mano procesas tęsiasi nors nuosprendis / ir durnam aiškus : senatvė / iki gyvos galvos / irgi, parodo, kad senatvė - negailestingas nuosprendis, kurio negalima išvengti, kas belieka: su tuo susitaikyti ar pasiduoti: aš baigiau, aš daugiau negalvosiu. Ar tai reiškia, kad iškeliama balta vėliava, kokie jausmai aplanko, kai galva pražyla, kūnas tampa našta, tačiau negali pamiršti, jog kažkada buvo kitaip: šnekėjomės telefonu, tarstelėjau, / kad ničnieko nenoriu, visiška apatija, / sako, atsisėsk ir sėdėk, <...> nenoriu atsisėst / ir sėdėti, nenoriu būti kantrus, šiandien / labiau už viską norėčiau neištverti / bet gėda prisipažinti – pamiršau / kaip šitai daroma.

Lieka blaškymasis, bandant paaiškinti viską, kas nepaaiškinama.

Ieškant bendrumų tarp Dovilės Zelčiūtės, Daivos Čepauskaitės ir Donaldo Kajoko kūrybos, į akis labiausiai krinta nusivylimas gyvenimu: D. Zelčiūtė: Dar minutėlę pusvalandį / svaigt reikalais / pasirūpint profesija / laikinu pragyvenimu / dulkiųšluostymu / beprasmybe. D. Čepauskaitė: širdies neturiu – tik šerdį, / tik laikiną vertikalę / tik skruzdėlei įsitverti, / tik ilgą ir statų kelią. D. Kajokas: nėr kam dainuot nei būgnyt pats matai / vieni surado kvailio pasagėlę / kiti nerado tie juodžiausiai prasigėrė / treti – treti pražilome, juodai.

Ne mažiau bendras ir nykus buities keliamas slogumas: D. Zelčiūtė: baigėme cukrų / kavą arbatą / liko šaukštas aliejaus / keturios bulvės / maišelis grikių / penkios dėžutės degtukų / užkišu neapmokėtas sąskaitas...D. Čepauskaitė: kai baigias metai, rašalas ir maistas, / krūtinėj oras, miestuos elektra, / kai būstas nuolankiai vagims užleistas, / kai merdi vienas, nes kitų nėra. D. Kajokas: o iš mūsų čiaupo vėlei nebėga karštas / vanduo ir dar gerą pusmetį nebėgs, <...> ir bulvės baigėsi.

Tačiau ne visi eilėraščiai dvelkia pesimizmu ir buitimi. Į pagalbą pasimetusiam žmogui ateina meilė, kuri iškreipia net bjauriausius vaizdus ir padaro juos gražiausius pasaulyje. Tada jau nesvarbu, kad baigėsi bulvės ir rašalas, o sąskaitos taip ir liko neapmokėtos. D. Zelčiūtė: o tavo rytas mano rytas kaip prikepęs / mano tavo vardas prie širdies ir svaigsta akys. D. Čepauskaitė: vienudu niekaip / negalime numirti, / krentame žemyn galva / vis į tą patį dangų. D. Kajokas : džiaugsme mano meile mano, mano durnmerge.

Nusivylimas ir laimė neatsiejami vienas nuo kito. Kauno poezijos perlai žėri ryškiausia šviesa, tiek liūdėdami, tiek džiaugdamiesi. Jų poezija apšviečia kiekvieną kampelį, kuriame slepiasi tikrasis gyvenimas.

* Skaitytojų ir literatūros kūrėjų teismui atiduodame 20-mečio tikros literatūros smalsuolio (gal būsimo analitiko), rašytojo plunksną mankštinančio filosofijos studento Vilio Normano tekstą apie tris Kauno poetus. Jaunas XXI amžiaus žmogus, per mėnesį skaitantis iki 20 grožinės literatūros knygų – tikrai nemenka retenybė, teikianti vilties literatūros ateities gyvybingumui.

Jūs, skaitytojai ir aptariamieji autoriai, tikriausiai ne visada sutiksite su jaunuoliško žvilgsnio koordinatėmis. Tikriausiai norėsite ginčytis. Tai yra gerai. Blogiau būtų, jeigu pyktumėte. Juk ir medžiai gražiau išauga ginčydamiesi dėl kelio į saulę. E-redakcija ir toliau rems konstruktyviai nusiteikusias jaunas nuomones apie brandžią visų meno rūšių kūrybą.

** autentiškas autoriaus tekstas