PASKUTINĖ PRIEMONĖ 21

2006-12-28

 (Tarptautinė šiuolaikinio meno paroda „Ultima ratio“ galerijoje „Meno parkas“)

 

Kotryna Džilavjanaitė
www.kamane.lt, 2006 12 23

 

 

 Eimutis Markūnas "Intervencija".

 

Julija Pociūtė "Huzefakaju?"

 

 Laisvydė Šalčiūtė "Kodeksas"

 

Juozas Laivys "Pakirpta plunksna"

 

Giedrė Kriaučionytė "In memoriam Lt"

 

Kai Ruohonen "Paskutinis pjedestalas vyrams". Kotrynos Džilavjanaitės nuotraukos
 

Dylant metams, galerija „Meno parkas“ pristato paskutinį svarbų 2006-ųjų dailės renginį, kuris lyg ir turėtų patvirtinti jame dalyvaujančių kūrėjų reikšmingumą ir pačios galerijos įtaką meno gyvenimui. „Ultima ratio“ – septintoji tęstinio tarptautinio projekto „Menas šiandien“ paroda, atspindinti ne tik šiuolaikinės dailės simptomus, bet ir stebėtiną atrankos komisijos narių pakantumą.

Šiemetinės parodos koncepcija įvardijama iš teisės tradicijos pasiskolintu ultima ratio terminu, reiškiančiu baigiamąjį argumentą įrodinėjimo procese. Lemiama menininko saviraiškos priemone gausioje ekspozicijoje tampa medžiagiškumas, jo konstruojama įtaiga ir poveikis.

Idėjinė nuoroda sureikšminti kūrybinę medžiagą įdomi, kviečianti dialogui, bet pavojinga. Daugelis parodai palaimintų autorių akivaizdžiai neįvertino užduoties, kuri tik iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasta. Netradicinės technikos ir medžiagos savaime nėra vertybė, o tik atspirties taškas tolimesnei minties plėtotei. Idėją įžvalgiau traktavę dalyviai tapo paguoda panoptikumą primenančioje parodoje.

Naudojamų medžiagų neįprastumas traukia akį, tačiau tik originalus, aktualus turinys, netikėtas kontekstas geba ištirpinti jų nebylų formalizmą. Parodoje netrūksta savitesnio mąstymo apraiškų, bet pakanka ir beskonių, iškramtytų idėjų, banalių vaizdavimo objektų.

Ekspozicija byloja, kad nūdienos menininkai vis dar įsigilinę į intymias dramas, autobiografiją, giminės istoriją. Medžiagiškumą jie išreiškia savo kūnu, šeimos nuotraukomis ir relikvijomis. Užuot domėjęsi žiūrovo poreikiais, jie narciziškai susitelkia ties savo išgyvenimais, privačiomis istorijomis ir sentimentais.

Iš sau paspęstų egocentriškų pinklių išsinarplioja Valentinas Antanavičius („Dėdės Jono laidotuves prisiminus“) ir Eimutis Markūnas („Intervencija“). Eksponuodami itin asmeniškas fotografijas, jie tačiau perteikia universalias sąvokas – natūralistišką skausmą, fizinio kūno pažeidžiamumą, mirtį. O senos šeimyninės nuotraukos (Virginijos Venckūnienės „Dialogai-kartos“), paveldėti daiktai (Gražinos Vingrienės „Visada su manimi“) svarbūs pirmiausia pačiam paveldėtojui.

Parodos dalyviai prašneko betonu, smala, duona, kaulais, oda, vašku – medžiagomis, jau ne kartą naudotomis Lietuvos šiuolaikiniame mene. Vis dėlto, dalis autorių sugebėjo jautriai permąstyti jų nešamą prasminį krūvį. Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės mitinės moters dvasia saugo kaulų istorijas („La Loba / Budėtoja“), o Jovitos Aukštikalnytės lipdytos duonos simbolinė galia persidengia estetinėmis vertėmis („Sužydėjimas“).

Įsimena ir pastangos atrasti minčiai naujas įkūnijimo priemones. Julija Pociūtė stiklan įlydo pieštus pasakojimus, kurių neįmanoma ištrinti ar pakeisti („Huzefakaju?“). Helga Stüber-Nicolas įrėmina lakoniškas kreives iš trapių pieštuko drožlių („Be pavadinimo“). O Kai Ruohonen nuginkluoja vyriškumo patosą grynai moterišku atributu – imbierinių meduolių formelėmis („Paskutinis pjedestalas vyrams“).

Pasiteisina žaidimai skirtingais kontekstais – Giedrė Kriaučionytė eksponuoja vilnonį, susivėlusį litą („In memoriam Lt“), pakeisdama jo įprastinę funkciją ir reikšmę. Nuolat kintanti Egidijaus Rudinsko smėlio sala, iš jūros pakrantės perkelta į uždarą erdvę, leidžia patiems patirti kūrybinį vyksmą („Nematomas pasaulis“).

Lietuvos kūrėjus itin provokuoja kėdės forma, įvairiais prasminiais rakursais demonstruojama Arvydo Žalpio „Trijuose portretuose išėjusiems ir ateinantiems“, Audriaus ir Agnės Vaišnių „Prašom sėsti“ ir Jūratės Pikčilingytės „Eiti – grįžti“. Tačiau pirmojo kėdės konceptualumo išnaudotojo Josepho Kosutho sėkmė vargu ar gali būti pakartota.

Nesinori priminti gerai žinomo priežodžio apie kokybę ir kiekybę, bet akivaizdu, kad „Meno parkas“ neatsispyrė masiškumo pagundai. Trijų galerijų erdves okupavę eksponatai, ko gero, galėjo sutilpti ir vienoje – jei tik grandiozines, besaikes ambicijas būtų nustelbęs griežtesnis požiūris.

Jo ypač trūksta santykiuose su užsienio kūrėjais. Galerija užmezgė ryšius su daugiau ar mažiau abejotinais dailininkais, kurie nuolat dalyvauja „Meno parko“ rengiamose grupinėse parodose. Beveik visi jie - antrarūšiai menininkai, nepajėgūs paakstinti teigiamos konkurencijos ar įkvėpti reikšmingų idėjų. Užtat jie suteikia renginiams paviršinio prestižo ir didina tikimybę gauti rėmimą.

Tiesa, „Ultima ratio“ šįkart kiek reabilituoja „Meno parko“ svečius, bet beprasmių atvežtinių darbų vistiek neišvengta. Claude Clarbous užsiiminėja mokyklos lygio rankdarbiais ir bando pavaizduoti dangų („Be pavadinimo“), o Simonas Tippingas pats įvertina savo kūrinį: „Nebeturiu idėjų, išėjau skalbti, ruošti arbatos, bet ko, tik ne meno“ („Žmonės darbe“).

„Meno parkui“ nebereikia įrodinėti savo aktyvumo ir idėjinio potencialo. Tuo galima įsitikinti stebint gaudžiantį galerijos veiklos variklį. Abejonių kelia tik principingumo stoka, pernelyg atlaidus kūrybos traktavimas. Kultūros vadyba reikalauja savo aukų, bet tebūnie tai sąskaita ne meninei vertei ir kokybei.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*