Regimanto Tamošaičio eseistika apie pasaulį ir save 0

Austėja Baltrušaitytė
www.kamane.lt, 2017-06-06

Regimantas Tamošaitis. „Vien tik zuikiai naktyje“. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

Regimantas Tamošaitis – literatūrologas, rašytojas, kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, autorius, išleidęs penkis literatūros vadovėlius, monografiją „Kelionė į laiko pradžią: indų idealizmas, Vydūnas, Krėvė“ (1998) ir dvi eseistikos rinktines: „Vitaminų pardavėjas“ (2007) bei „Vien tik zuikiai naktyje“ (2016). Tačiau, turint omenyje R. Tamošaičio bibliografiją, jį galima pristatyti ir kaip mokslininką-kūrėją, kuriam už kiekybę kur kas svarbesnė kokybė. Naujausia autoriaus knyga – eseistikos rinktinė „Vien tik zuikiai naktyje“, pasirodžiusi praėjusių metų pradžioje, buvo pastebėta ir įvertinta ne tik skaitytojų, bet ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkų komisijos narių, kurie šią rinktinę įtraukė į 2016-ųjų metų kūrybiškiausių knygų dvyliktuką.

Atsivertus pirmuosius rinktinės puslapius apima jausmas, kad viskas yra kruopščiai apgalvota, o kiekvienas kūrybinis veiksmas – motyvuotas. Visų pirma, autoriaus sprendimas renkantis žanrą neatrodo atsitiktinis. Lietuvos kontekste esė – jaunas, bet prieš daugiau nei gerą dešimtmetį ypatingą populiarumą išgyvenęs žanras. Dabar tokius tekstus rašyti renkasi ne kiekvienas, o R. Tamošaičiui šią, jo paties jau išmėgintą, formą suvaldyti sekasi vis geriau. Dar 2002-aisiais viename savo straipsnių G. Beresnevičius, kalbėdamas apie eseistiką, teigė, kad ji susiformavo tarp kelių žanrų – publicistikos, poezijos, novelistikos, kritikos, autobiografijos ir biografijos bei atsiminimų,[1] o R. Tamošaitį įvardijo vienu pirmųjų moderniojo dešimtmečio autorių.

Knygoje „Vien tik zuikiai naktyje“ esė skirstomos į keturis skyrius: Paprastai apie viską, Rimtu veidu, Aberacijos ir provokacijos bei Smulkmenos. Tai sustiprina anksčiau minėtą kruopštaus apgalvojimo įspūdį, nes pavieniai tekstai, parašyti per maždaug vienerius metus, sugrupuojami maksimaliai tiksliai, kad knyga netaptų tiesiog pasvarstymų rinkiniu, o kiekvienas iš skyrių reprezentuotų esmines, autoriui rūpimas temas. Būtų galima teigti, jog būtent pagrindinė mintis, kurią norima perteikti, lemia neapibrėžtą R. Tamošaičio rašymo būdą. Vienuose tekstuose aiškiai įvardijama ir kritiškai įvertinama problema, vyrauja racionalumas, todėl jie rodosi publicistiškesni, tuo tarpu kituose daugiau filosofinio mąstymo, palyginimų, metaforų, kalba poetiškėja. Tačiau autoriui pavyko išlaikyti balansą, todėl galima neabejoti žanriniu įvardijimu – šie tekstai išties eseistiniai.

R. Tamošaitis, kaip ir priklauso pasirinkus tokį žanrą, remiasi asmenine patirtimi, savo gyvenimiškais ir profesiniais potyriais. Keturiuose knygos skyriuose ryškėja pagrindinės svarstymų linijos – apie rašymą, akademines patirtis, o svarbiausia – apie kūrybos esmę. Autorius tarsi vis siekia apibrėžti savo vaidmenis: tėvo, rašytojo, kūrėjo, akademiko... Tai galima iliustruoti pavyzdžiu iš esė „Mea culpa“: <...> Atleiskite man, kad buvau apsimetėlis, kad visus kvailinau, daug metų apgaudinėjau melu, kad esu literatas. <...> Man tik rūpėjo išmaitinti vaikus, išlaikyti šeimą... Iš tikrųjų visada dariau tik viena: mąsčiau patyliukais apie gyvenimą, ir kartais tas įkyrus mąstymas apie gyvenimą sutapdavo su mąstymu apie literatūrą, nes gyvenimas ir literatūra kažkaip sutampa, jie lyg auga vienas iš kito, lyg atsispindi vienas kitame (p. 129).

Tačiau R. Tamošaitis neapsiriboja asmenine patirtimi ir subjektyviu požiūrio kampu. Knygoje „Vien tik zuikiai naktyje“ gausu intertekstų: citatų, nuorodų į kitus kūrinius, posakių, sentencijų. Šiomis priemonėmis kuriamas pasaulio, kuriame egzistuoja daug ir įvairių tiesų, požiūrio taškų, vaizdas. Ypač svarbiu akcentu tampa Rytietiškoji filosofija, kurios pradžioje pasirodė esant per daug ir ne visur motyvuotai, tačiau perskaičius visus tekstus ir permąsčius juos iš naujo, galima teigti, kad žmogui, gyvenančiam, dirbančiam, kuriančiam ir bandančiam su(si)vokti šių dienų pasaulyje, sava kultūra gali tapti nepakankama ir ribojančia terpe, tad Rytietiškoji filosofija papildo Vakarietišką gyvensenos modelį, leidžia į save ir pasaulį pažvelgti iš skirtingų pasaulėjautų perspektyvos.

Skaitant eseistikos rinktinę „Vien tik zuikiai naktyje“ susidarė įspūdis, kad visi šie tekstai gimė iš nepaliaujamo stebėjimo – savęs, buitinės ir akademinės aplinkos, gamtos, kultūros... Iš jo kylantys apmąstymai ne tik reprezentuoja žmogaus situaciją šiandieniame pasaulyje, bet kartais atrodo, jog pasiekia maksimalų egzistencinį dramatizmą. Eseistinis R. Tamošaičio kalbėjimo būdas gali pasirodyti moralizuojantis, gal net smerkiantis vienus ar kitus visuomenės reiškinius, tačiau šioms hiperbolėms puikia atsvara tampa gebėjimas į pasaulį žvelgti ironiškai, pasijuokti iš savęs, išryškinti paradoksus. Būtent šios stilistinės priemonės – hiperbolė, ironija, paradoksas – pavaldžios autoriui, siekiančiam ne tik išsakyti savo mintis, bet ir įtikinti skaitytoją.

Skaityti šią knygą nebuvo lengva. Tvirta autoriaus pozicija, intertekstų, citatų, skirtingų nuomonių ir „balsų“ gausa – visa tai kelia daugybę klausimų ir nepateikia nei vieno atsakymo, net užuominos apie jį. Užvertusi šią apmąstymus keliančią ir kūrybiškai parašytą knygą, jos nugarėlėje perskaičiau autoriaus žodžius: Gyvenimas yra nuolatinis klausimas, o atsakymas – kažkur anapus. Kas jį rado, tas mums nieko nepasakys. Iš jų ir kyla mano rekomendacija – šią knygą verta skaityti tiems, kuriems nuolat kylantys apmąstymai ir klausimai yra kur kas svarbesni nei galutinis, neginčijamas atsakymas.

______________

[1]http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20120129193114/http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=2913&kas=straipsnis&st_id=641


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*