Erika Drungytė – poetė, išgraibstanti tylą 0

Kalbėjosi Elvina Baužaitė
Mildos Kiaušaitės nuotr.
www.kamane.lt, 2017-08-31

1997 m. apdovanojimas už geriausią debiutą „Poezijos pavasaryje“ ir 2017-ieji – tai savotiški poetės Erikos Drungytės (g. 1971) kūrybos dvidešimtmečio riboženkliai, žvelgiant į debiuto įvertinimą kaip pradžios žymę, kaip galimybę atsispirti lyg nuo pradinio atskaitos taško ir kalbėtis. Keturios poezijos knygos, kurių naujausia „Patria“[1] pasirodė 2015-aisiais ir pelnė daug apdovanojimų: Varpų literatūrinę premiją, Kauno meno kūrėjų asociacijos premiją už išskirtinai ryškų metų pasiekimą, Elenos Mezginaitės premiją (Panevėžio literatūrinė žiema) „Už grožį įprasminant tautos patriotizmą“ ir Anykščių rajono savivaldybės Antano Baranausko literatūrinę premiją. Poetė atidi kalbai, žodžiams, ritmams, jos dėmesio santalka mitologijoje, archetipus ji perprasmina ir įprasmina naujai, kitaip, savitai, savimi. E. Drungytė – poetė lingvistė, kuriai žodžiai, kalbà yra tam, kad bylotų atmintį, laiką, (iš)gyvenamą būtį, kūrėjo esatį. Apie visa tai – pokalbis su poete, literatūros kritike, o klausimai kyla iš tekstų, pačios kūrėjos išrašytų.

Pokalbis baigiantis vasarai, paskutinėmis rugpjūčio dienomis, kai „niekur nevažiuoju / Tai pro mane švokščia / Visa šita rudens tirštybė“[2], suponuoja klausti, kas Jums yra ruduo? O taip pat artuma gamtai, sutapimas su ja, tuo pulsuoja Jūsų kūryba, tą liudija eilėraščio „Kristijono sakyklos“ eilutės: „Raudonai oranžinių krūmų salos laukuos / Gyvos kurmiarausių kupros / Rūko kąsniai virš ganyklų // Gandralizdžiuos – ištįsę žolių kaklai / Ant elektros laidų supas suopis / Po ratais žliugsi varlių kūneliai“[3] – siūlo prašyti nusakyti, kas gamta Jums?

Gamta nėra atsieta nuo mūsų, tai ne kažkoks artefaktas parodų salėje ar archeologijos muziejuje. Nežinau nieko patikimesnio už jos ritmą, kuris matomas ir metų laikų kaitoje, ir gyvybės rato cikliškume, ir mūsų kūnų bei sąmonės augimo, brandos etapuose. Mes esame gamta, todėl nereikia sutapti ar nesutapti. Tai, kas nėra natūra, yra kultūra. O šioji – jau visai kiti dalykai: mūsų proto žaidimai, saviraiškos būdai, socialiniai susitarimai, normos, prievarta ir t. t. Gamtos savaimiškumas, nedirbtinumas, instinktai, gyvybės apsaugos mechanizmai veikia be jokių pastangų, tad kūrybingam sutvėrimui žmogui belieka stebėti ir stebėtis. Ne tik tuo, kas vyksta aplinkui, pavyzdžiui, sode ar laukuose, parke ar miške, bet ir tuo, kas vyksta tavyje. Regis, didžiausia kūrybinio įkvėpimo kaltininkė ir yra gamta. Ji mus stimuliuoja vienaip ar kitaip – pavasarį „nuraudama stogą“ ir leisdama užsimiršti, patikėti užplūdusios energijos, meilės, džiaugsmo, amžinumo iliuzija, o rudenį sutelkdama jusles, kurios užuodžia vitališkumo slopimą, apmirimo ir mirties / miego užslinkimą. Pabaigos, išnykimo, nebūties klausimas – kertinis filosofijos dėmuo. Gal todėl kūrybingiausias metas yra ruduo. Egzistenciniai dalykai iki šiol yra paslaptis. Jie mus neramina, priverčia mąstyti apie gyvenimo prasmę. Žmogaus nepasotinsi vien gamta ar vien kultūra. Šioje sankryžoje mes suprantame, kad nesame savaime pakankami, pilnatviški. Ir tada atramine ašimi iškyla Dievas.

Jūsų eilėraščio „Kristijono sakyklos“ pavadinimas ir pats tekstas asocijuojasi su Kristijonu Donelaičiu. Kaip poetė, kūrėja, literatūros, kalbos žmogus, kiek save siejate su šiuo kūrėju? Apskritai, kiek Jums svarbus, reikšmingas, kiek įkvepia, padeda, palaiko ar, priešingai, riboja grožinės lietuvių literatūros paveldas?

Kristijonas Donelaitis yra lietuvių kultūros kolosas, sugebėjęs visas gijas sujungti į vieną harmoningą audinį. Man labai gaila, kad iki šiol nei mokyklose, nei populiariojo švietimo priemonėse Donelaitis neaptariamas integruotai. Žinau, kad šioje vietoje turėtų nuvilnyti pasipiktinimas ir prieštaravimai, tačiau tiesa ta, kad visų sudedamųjų dalių neaprėpia nė mokyklinės programos, nė kultūros politika, kurios siekis turėtų būti nacionalinės kultūros pavyzdžiai, keliantys pasididžiavimą, atpažinimo džiaugsmą, sudarantys identifikavimosi ženklų lauką, kuriame yra gera, jauku, ramu. Donelaitis vis dar baugina, yra „per sunkus“, nesuprantamas, „kažkokia senovė“ ir pan. Neužtenka pacituoti jo eilutę, neva kažką iliustruojančią. Jis yra kalbos meistras, filosofas, poetas, dvasininkas, mokytojas, visuomenininkas, tautininkas (nemaišyti su siaura politinės partijos reikšme)... O tai tik labai ryškios ledkalnių viršūnės, kryptys, kurias panagrinėję nertume į neišmatuojamas gelmes. Pirmasis knygos skyrius „Metų laikų“ ir pirmasis eilėraštis, skirtas Kristijonui, yra labai labai mažytis mano pagarbos ženklas tam, kurio vardas lietuviams turėtų kelti tokius jausmus, kokius graikams kelia Homeras.

Būtį gamtoje įprasmina giliažvilgsnis pastabumas, įžvalgus jautrumas: „Obelyje pasistiebęs inkilas dar tuščias / Tulpių lapai – per sprindį / Lyg perlai juosvam eglių fone / Spindi blindžių pūkuoti balti pumpurai // Tylą sprogdina krūmų žvirbliai / Tuntais vartydamiesi atokaitoj / Orūs kovai kiauksinčios kuosos / Žagsinčios žąsų voros danguj.“[4] Tai Jūsų vaikystės atsiminimai ar dabartinės patirtys? Kaip Jūs regite, vertinate šiandien madingą atidą gamtai, natūralumą, kiek jo tikro gyvenime yra, gali būti (post)postmodernizmo laiku?

Manau, mes kiekvienas skiriamės savo prigimtimi – būdu, jautrumu, pasaulio suvokimo instrumentais. Tai susiformuoja vaikystėje, mes visi ateiname iš savo vaikystės, kuri tampa likusio gyvenimo statybų pamatu. Mano vaikystė buvo trauminė, o nuo baugios realybės mėginau slėptis gamtoje ir knygose. Galbūt tada ir išsiugdžiau pastabumą, susižavėjimą augmenija, gyvūnija, kurių stebuklingumu iki šiol negaliu atsistebėti. Gamta jokiais laikais nebuvo ir nebus eliminuota iš žmogaus gyvenimo, apie tai jau kalbėjau atsakydama į pirmąjį klausimą. Jos neveikia jokie mūsų triukai – pažiūros, -izmai, mados... Viskas, ko prisigalvojame, veikia tik mus. Istorijos spiralėje nuolat kartojasi bėgimo iš gamtos ir grįžimo į gamtą motyvas, tad mane ši nauja natūralumo, ekologiškumo banga ne stebina, o džiugina. Pati niekada netaikiau į kokius nors judėjimus, nors jaunystėje praktikavau įvairias maitinimosi metodikas. Vis tik esu holistinės pasaulėžiūros šalininkė, mano širdžiai artima ekumeninė kryptis (kurią suprantu ne tik kaip krikščionių siekį susivienyti, bet kaip visų tikinčiųjų santarvę ir taiką). Todėl ir gamta man yra dalis visumos, būtina savęs pažinimui, suvokimui, kaip kūrybos šaltinis, kaip niekada nepasenstanti metafora, palyginimas, analogija. Tačiau kintant laikams, visuomenėms, žodynui, komunikavimo priemonėms, tą metaforą galime išreikšti šiuolaikine kalba. Tai ir yra pagrindinis skirtumas tarp užpelkėjusio mąstymo ir vis atsinaujinančios kūrybos formų.

Galvojant apie Jūsų kalbinę, poetinę raišką, esatį, klaustina kaip ir kiek Jums kalba, literatūra padeda save įprasminti, užčiuopiant save žodinėje esatyje kartu išmokti būti, prasmingai veikti gyvenimo tikrovėje?

Minėjau savo vaikystės pabėgimus į literatūrą. Pradėjau skaityti labai anksti, griebdavausi net pagal amžių visai nereikalingų, nesuprantamų knygų. Ne tik užburiantys tekstai mane katapultuodavo į kitą realybę, kuri buvo graži ir gera, intriguojanti, pilna nuotykių ir kovos už gėrį. Prisidėdavo ir vaizdai – Stasio Eidrigevičiaus, Leonardo Gutausko, Birutės Žilytės ar kokių nors „smetoninių“ laikų dailininkų iliustracijos. Taip susiformavo mano verbalinis pasaulio suvokimas – girdėjimas, matymas, jutimas žodžiais. Kartais tai sudaro keblumų, nes ne visi žmonės tokie jautrūs garsui, reikšmei, perkeltinei prasmei, daugiaprasmiškumui. Ypač tai juntu dailininkų draugijoje, nes dailė man taip pat labai svarbi ir būtina. Jų pasaulis išreiškiamas spalva, potėpiu, linija – visų tų dalykų santykiais, kuriems visai nereikia žodžių. Paradoksalu, bet literatūriškumas tapybai kenkia, o tapybiškumas poezijai – ne.

Apskritai man labai svarbus visas menas: ir muzika, ir teatras, ir šokis. Tačiau aš pati esu sudaryta iš žodžių – jų skambesio, fonetinių prasmių, jų santykių ir ritmo, bangavimo, jų paskui save velkamos proistorės ir šiandienės funkcinės reikšmės, iš nuolatinio jų srauto galvoje, kuriančio mano realybę ir sapnus.

„Mes jau senstam, brolau, mes jau senstam / Iš tiesų – jau pasenę, brolau / Ir žili ir lėti ir sutemstam / Už saulėlydį mirksniu anksčiau // <...> Vienatve mes jau mėgautis galim / Ir vynu ir tyla vakarais / <...> O ryte įsibristi į žolę / Kantriai laukt kol pasaulis atgis / Rasis kontūrai spalvos ir žodžiai / Kuriuos aklas demiurgas sakys // Grožį kurti lyg aktą beprasmį / Mes jau galim ir tai daug tikriau / Negu tiesos kurias mes suprasti / Bandėm savo jaunystėj, brolau.“[5] Pasidalykite savuoju laiko takumo, būties efemerijos išgyvenimu. Kaip kūrėjai, kaip žmogui, Jums metai yra dovana, įgyjanti vertę, brangstanti, augant skaičių reikšmėms?

Na, pirmiausia nereikėtų atskirti kūrėjo nuo žmogaus. Kuriantis žmogus kuria visada. Net jei metų metus nieko neparodo. O šitas eilėraštis, kaip ir dar keli knygoje, parašyti lengva ristele bėgančiu ritmu ir rimu, labiau primena dainą, kurioje visiems viskas aišku ir suprantama, tik dailiau sudėliota. Paprastai žmogus augdamas ir bręsdamas keičiasi. Ne tik fiziškai, bet ir kitais turiniais. Todėl nenorėčiau labai išsiplėsti šia tema. Metai nėra nei dovana, nei brangenybė – jie skirti tobulėjimui. Vieni tai supranta ir niekada nesustoja, kiti prastumia laiką tenkindamiesi įgytomis žiniomis ir patirtimi. O iš tiesų ir tai nėra taip paprasta. Juk kiek dalykų mums nutinka supratus...

Žmogus save suvokia, susižino, įsivardija gimtosios vietos – Tėvynės – duotimis. „Nes nėra kitokio pasirinkimo“ VII: „Mano Tėvyne / Mano Patria / Tėvas tėvo tėvui tėvą // Su Tėvu / Tėvuje / Visada Tėvuje.“[6] Kas Jums yra Tėvynė? Literatai dažnai sako, kad jų Tėvynė, jiems Tėvynė, namai yra kalba, o kas Jums Tėvų žemė?

Šiuo atveju nereikia jokių perkeltinių prasmių. Knyga pavadinta „Patria“ kaip tik dėl pernelyg dažnai tuščiai vartojamo žodžio tėvynė, rašant jį didžiąja raide ir slapstantis už pompastikos. Iš Jūsų pateiktos ištraukos kaip tik panašiai ir turėtų atrodyti be viso konteksto. Gamta, metų laikai, istorija, dabartis, meilė, kultūra, kalba – viskas yra tai, kas sudaro tėvynę kiekvienam žmogui. Tai ir pamėginau sudėti į savo knygą.

Jūsų cituojamos eilutės – iš poemos „Nes nėra kitokio pasirinkimo“, skirtos Dainavos partizanams. Aš tyrinėjau šio regiono istoriją, vardus, įvykius, nes tame regione dažniausiai lankausi. Bet lygiai taip pat šis kūrinys gali būti skirtas visiems Lietuvos partizanams. Esu labai empatiška, mėginau suprasti, suvokti, ką jautė tie žmonės, tie jaunuoliai, išėję į miškus. Kaip ir kurdama „Ledo poemą“ apie tremtį, kurią inspiravo ne tik mano diedukų pasakojimai, likę atmintyje iš vaikystės, bet ir mano tuo metu verčiamas Maros Zalytės romanas „Penki pirštai“. Karas užklupo Lietuvą, kai ji dar nebuvo išaugusi romantizmo marškinių, nors jau matavosi modernizmo rūbus. Todėl romantizmas yra raktas abiejose poemose – pirmojoje svarbi tautosaka, liaudies dainos, raudos, o antrojoje ypač ryški Maironio figūra ir jo „Pavasario balsai“.

Kituose eilėraščiuose rasite ir mitologijos, ir senosios religijos, ir įvairių laikotarpių kultūros ženklų, atpažinsite man svarbius poetus, knygas, įvaizdžius, šiuolaikinio gyvenimo refleksijas, mano asmeninę istoriją. Tai yra mano santykis su mano Patria.

„Nes nėra kitokio pasirinkimo“ X: „Mano Tėvyne / Mano Patria / Pasirink / Dar kartą / Mane.“[7] Kiek šiandien rašytojas yra, turi būti, jaučiasi pasirinkęs ir pasirinktas Tėvynės, kiek atsakingas Jis yra, turėtų būti?

Nesiimu nei spręsti, nei patarinėti. Tai labai gilūs jausmai, jiems nėra tinkamų žodžių. Visas parodomasis patriotizmas man juokingas. Žinote, man atrodo, kad visi tie, kurie dabar nuolat „kovoja“, kurie rišasi vėliavas ant kaklo ar užpakalio, kurie tyčiojasi iš kitaip manančiųjų, tokie mažiausiai parodytų drąsos ir ryžto atsitikus rimtiems dalykams.

„Kvapai yra katapultos / Pramušančios neprisiminimus / Proto skydą nuolat uždengiantį / Mane nuo mano širdies.“[8] Šio ketureilio akivaizdoje, kvapas Jums – kas? Plėtojant mintį, ją siaurinant, žiūrėtina kvapo ir knygos sąsajos: „Geriausios laiko mašinos / Sudėtos į knygų lentynas / Kiekvienas tomelis turi savąjį kvapą / Kiekviena nugarėlė – savąją kryptį.“[9] Kvapas ir atmintis yra glaudžiai susiję, tai išrašyta Marcelio Prousto – prarasto laiko beieškant. Pasidalykite asmeninėmis patirtimis, pajautomis.

Ilgiausiai mes prisimename pojūčius. Emocinė atmintis stipresnė už specialiomis pastangomis iškaltus dalykus. Kvapas yra tas dirgiklis, kuris iš karto mus sujaudina – sukelia malonius jausmus ar pasibjaurėjimą. Kaip ir kiekvienas žmogus, turiu man patinkančius ir atstumiančius kvapus, vieni padeda susikurti saugią, jaudinančią ar atpalaiduojančią aplinką, kitų vengiu.

Mano vaikystė tarp knygų – ne tik maniakiškas iš diedukų gautų pinigų leidimas naujoms knygoms, bet ir ypatingos paslapties, slapstymosi, baimės, jaudulio, pagarbos emocijos vartant ir skaitant išsaugotas tarpukario knygas promočiutės bute. Kita vertus, man iki šiandien svarbiausia interjero dalis – knygų lentynos, o knygų kvapas – kažkokia magija.

Sekant Jūsų kūrybine mintimi rinkinyje „Patria“, tiesiog savaime šio pokalbio idėjine gija tampa atmintis, laikas. „Aišku, kad ilgimės. Ilgimės – aišku! / Visko, kas būta, ir būto savęs / Lyg artefakto, išsiunčiamo laiško / Į užrakintas rūdim dėžutes. / Aišku – bičiulių, meilužių, kavinių, / Roko, poezijos, žygių taikos – / Visko, ką įkalėm švelniai lyg vinį / Tiesiai į paširdžius mūsų laikuos. / <...> Aišku, kad ilgimės braškančio laiko – / Juodo vinilo virtuvėj ankštoj. / Nes esamasis tokių neišlaiko... / Trupa plastmasė ir viltys „rytoj“.“[10] Eilėraščio „Esame būtasis“, skirto poetui Keriui Šonui Kysui, akivaizdoje klaustina, ko ilgitės šiandien kaip žmogus, (iš)gyvenantis (pernelyg) vienkartinį (post)postmodernizmą?

Gal tai nuskambės baisiai, bet stengiuosi nieko nesiilgėti, nes tas prarasto laiko ieškojimas yra tik dar viena iliuzija – kad buvo geriau, gražiau, tobuliau, teisingiau... Kiek gaila, kad nebepatiriu tokių gilių, aštrių, maksimalių jausmų, kokius galėjau išgyventi jaunystėje. Žinoma, tam ir yra jaunystė, tam ir yra vienokios ar kitokios aplinkybės, istoriniai momentai... Tada buvo viena realybė, dabar kita. Bet manęs niekaip neveikia, kaip sakote, „vienkartinis postmodernizmas“. Nes ir tai praeis. Kiekviena pabaiga turi pabaigą ir nėra to blogio, kuris neišeitų. Taip juokaujame su draugais. Reikia viską paleisti, nes bus, kas turi būti. O tam tikri sentimentai... Na, juk mes visi esame žmonės.

„<...> kiek dar daug / bus išmokti / Iš kalbėjimo garsiai / į tyliai / į tylą // <...> Bus išmokti / galiausiai į viską / ištirpti / Ir juokingos tada / bus vienatvės / dilemos // Esi viskas visur / visada ir / per amžius / Ir tiksėjimas laikrodžio / vien tiktai / ritmas.“[11] Poete, kalbos, žodžio Žmogau, kaip Jūs išgyvenate, jaučiate tylą, buvimą vienumoje?

Be tylos nėra garso. Kuo daugiau tylos, tuo geriau galime įsiklausyti, išgirsti, o ypač – patys save. Tyla yra būtina sąlyga bet kuriam menininkui, nes joje galima išgraibyti daug daugiau nei triukšme. Man atrodo, kad jau moku įkristi į savo tylą beveik bet kada, kai to labai reikia, nes tyloje geriausia stebėti ir pamatyti tai, ko kiti galbūt nepastebi. Kartais tai virsta viena eilute, kartais tam tikros būsenos užfiksavimu, kurią vėliau prikėlus galima rašyti, kartais leidžia kažką suvokti. Viskas svarbu.

Manant, kad pokalbyje vis tik ir liks nesužinota, neatsakyta „iš kur visa tai“[12], ko palinkėtumėte sau, kaip moteriai, kaip kūrėjai, ką verta, ką norėtumėte turėti, įrašyti dar į atmintį, kad asmenybė, siela praturtėtų, kad rašomuose tekstuose sušvytėtų dar viena ypatingoji minties, pajautos siūlo gija? O taip pat Jūsų linkėjimas Skaitytojui – Prozos, Poezijos – ką ir kaip vertėtų (per)skaityti, kad atmintis, kaip vertybių kolekcija, praturtėtų?

Su linkėjimais, kaip ir bet kokiais užkalbėjimais, reikia elgtis atsargiai. Ir man, ir visiems žmonėms reikia labai nedaug – taikos, meilės, lėto laiko, kad būtų kada bendrauti, tylėti, kurti, mėgautis viskuo, kas yra aplink. O yra tiek daug. Kartais užtenka pakvėpuoti miške, kad būtum girtas. Kartais reikia nueiti į operą ar roko koncertą. Kartais ilgai valgyti pirštais skanų namų maistą, o kartais gulėti lovoje su knyga. Knygos visais laikais buvo geriausia, ką tik galima sugalvoti. Linkiu visiems skaityti – knygas, kultūros ir meno spaudą, išjungti televizorių, radiją, nepasiduoti klaidinančiam informacijos triukšmui, neigiamoms emocijoms, skubėjimui į niekur.

Dėkoju už pokalbį, dalijimąsi mintimis apie būtį ją išgyvenant.

_____________

[1] Drungytė, Erika. Patria. Kaunas: VšĮ Kauko laiptai, 2015.

[2] Ten pat, p. 9.

[3] Ten pat, p. 9.

[4] Ten pat, p. 10.

[5] Ten pat, p. 19.

[6] Ten pat, p. 50.

[7] Ten pat, p. 54.

[8] Ten pat, p. 58.

[9] Ten pat, p. 58.

[10] Ten pat, p. 60.

[11] Ten pat, p. 91.

[12] Ten pat, p. 110–112.

 


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*