Žvilgsnis į „Lietuvos žmones“ 0

Tomas Pabedinskas
www.kamane.lt, 2015-05-19

Chrestomatinių kūrinių parodos gali kelti intuityvią nuobodulio nuojautą. Tačiau tai lemia ne pats meno kūrinys, kuris, tikriausiai, niekada ir negali būti visiškai „išsemtas“, bet žiūrovo sąmonė, kurios gebėjimą tiesiogiai patirti meno kūrinį slopina niekada neišsenkantis reprodukcijų srautas ir neribotos vaizdų sklaidos galimybės. Meno scena šiandien dažnai primena medijų teoretiko Marshallo McLuhano aprašytą pasaulį, kuriame keliaujama tik tam, kad įsitikintum, jog viena ar kita vietovė atrodo taip pat, kaip nuotraukoje[1]. Muziejuje ar galerijoje šiandien lankomasi tam, kad parodų salėse atpažintum jau daugybę kartų kitomis aplinkybėmis matytą darbą. Toks likimas meno kūriniui buvo pranašaujamas „techninio jo reprodukuojamumo amžiuje“[2], o skaitmeninių technologijų užvaldytoje dabartyje ši pranašystė išsipildė su kaupu.

Tad kokią reikšmę tokiame kontekste gali turėti Lietuvos fotografijos klasiko Antano Sutkaus fotografijų paroda Lietuvos žmonės, surengta Kauno fotografijos galerijoje, bei naujas to paties pavadinimo  fotografo kūrinių albumas? Ar galima tikėtis kaip nors praturtinti bei atnaujinti Lietuvos fotografijos mokyklos ikonomis seniai tapusių kūrinių suvokimą? Tokią galimybę paroda suteikia, nors ir nesiūlo šiandienei kuratorystei būdingų archyvų „atradimų“ ar gerai žinomos kūrybos naujų probleminių pjūvių. Šiuo atveju parodos rengėjai su Lietuvos fotografijos klasika elgiasi itin pagarbiai ir tik kuria nuorodas, kuriomis sekdamas žiūrovas gali dar kartą įsitikinti, kad fotografijos prasmė yra daugialypė ir nepastovi, o jos emocinis krūvis taip pat gali lengvai kisti. Žinoma, tai jokia naujiena, tačiau galimybė tiesiogiai atrasti alternatyvą įsitvirtinusioms gerai žinomų kūrinių interpretacijoms visada vilioja.

Atrodytų, parodoje dar kartą pasakojama A. Sutkaus, o kartu ir Lietuvos fotografijos mokyklos legenda. Ant Kauno fotografijos galerijos sienų, palikdami vienas kitam erdvės, rikiuojasi Maratonas Universiteto gatvėje, Pionierius, Tėvo ranka – darbai, kuriuos panorėjus galima būtų lengvai atgaivinti atmintyje, net neapsilankius galerijoje. Tačiau parodoje, užpildydamos vizualines pauzes tarp atvaizdų, naują fotografijų prasmę kuria apie A. Sutkaus kūrybą rašiusių kritikų citatos. Punktyrinė minčių gija iš esmės optimistiniame humanistinės fotografijos skambesyje leidžia pajusti vienatvės tonus: „Vaikai gyvena atskirai“, – skelbia užrašas prie klasikinių darbų seką užbaigiančio Aklo pionieriaus. Egzistenciniai klausimai, be abejo, visada buvo čia – geriausiuose A. Sutkaus darbuose. Bet šalia egzistencialistinio dėmens, skirtinguose kontekstuose, dažnai išryškėdavo ir kiti šio autoriaus darbų aspektai: poetiškumas ankstyvuosiuose leidiniuose, Vakarų meno scenoje neslūgstančio dėmesio sulaukiantys sovietinio laikotarpio ženklai ar į praeitį nutolusi ir todėl jau egzotiškai atrodanti mūsų pačių kasdienybė. Tuo tarpu Kaune surengta paroda tartum siūlo nuo kontekstų ir istorinių aplinkybių grįžti prie pačios fotografijos, nuo regimybės interpretacijų – prie fotografijų esmės, kurią reikia pajusti ne tik matomame tikrovės atvaizde, bet ir originalių atspaudų giliuose juodos spalvos tonuose.

Paroda Kauno fotografijos galerijoje leidžia suabejoti dar viena įsitvirtinusia A. Sutkaus kūrybos interpretacija, kuri grasina suniveliuoti subtilius atskirų šio fotografo darbų niuansus. „Sutkus turi retą dovaną, būdingą tik saujelei fotografų: jis sugeba sklandžiai, natūraliai susilieti su aplinka. Vaikai, jauni ar pagyvenę žmonės, kolegos menininkai, politikai, miestas, šalis… Dažnai žmonės atrodo tarsi ko nors laukiantys, ar tik stabtelėję… Regis, jie stabtelėjo dėl jo, tarsi norėdami pasidalyti atvirumo akimirka su šiuo tobulu, juos atjaučiančiu prašalaičiu“, – rašo kuratorius ir kritikas Williamas A. Ewingas, kurio mintys cituojamos vienoje iš parodos anotacijų[3]. Apie ypatingą ankstesnių laikų santykį su fotografuojamais žmonėmis ir nebylų tarpusavio supratimą pasakojo ir pats autorius[4]. Dalis A. Sutkaus darbų iš tiesų šį Lietuvos žmonių veidų atvirumą išsaugojo amžiams. Tačiau kituose fotografuojamųjų laikysena nėra tokia aiški. Pavyzdžiui, žymusis Pionierius vieniems atrodo nevaikiškai liūdnas, kiti jame įžvelgia stiprios asmenybės ir lyderio tipažą (tokią nuomonę neformaliame pokalbyje yra išsakęs kitas žymus Lietuvos fotografijos mokyklos atstovas Aleksandras Macijauskas). Iš kur toks prasmės neapibrėžtumas? Žvelgiant ne tik į Pionierių, bet ir į dalį kitų parodoje eksponuojamų fotografijų, kyla įspūdis, kad tą akimirką, kai buvo fotografuojami, žmonės išgyveno akistatą ne tik su fotografu, bet per fotografiją – ir su visu pasauliu. O santykis su pasauliu ir pačiu gyvenimu negali būti nekomplikuotas ir tiesiog atviras. Jis provokuoja ir išdidumą, ir žvilgsnį, kurio tiesmukumas ne tiek išreiškia atsivėrimą fotokamerai, kiek verčia patį žiūrovą jaustis stebimu (Salako kavalieriai, 1979) ar net sukuria emocinę distanciją (Kaimo vaikai, 1969).

Kitoks, įprastų interpretacijų schemų ir išankstinių lūkesčių neribojamas santykis su klasikiniais A. Sutkaus darbais iš dalies reiškia ir galimybę permąstyti įsitvirtinusį požiūrį į šio autoriaus kūrybą bei Lietuvos fotografijos mokyklą apskritai. Ir kūrybine, ir organizacine prasme A. Sutkus yra viena svarbiausių asmenybių, padėjusių šiai mokyklai susiformuoti. Viena vertus, fotografo žymiausi darbai tapo ne tik paties autoriaus kūrybos, bet ir visos Lietuvos fotografijos ikonomis, atpažįstamomis pasauliniame fotografijos kontekste. Kita vertus, būtent A. Suktus su kolegomis ir bendraminčiais praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje inicijavo vienintelės tuometėje Tarybų Sąjungoje fotografijos meno draugijos (vėliau – Lietuvos fotomenininkų sąjungos) įsteigimą. Institucija, kuriai A. Sutkaus vadovavo ne vieną dešimtmetį, įtvirtino „lietuvišką“ humanistinės fotografijos atmainą, kurią rusų menotyrininkai ir apibūdino kaip Lietuvos fotografijos mokyklą.

Humanistinės fotografijos kryptis mūsų šalį pasiekė iš Vakarų ir dėl skirtingų istorinių aplinkybių čia įgijo savitų bruožų, bet neprarado savo esmės. Lietuvos fotografai, kaip ir žymiausi Vakarų humanistinės fotografijos atstovai, dėmesį sutelkė į paprastus žmones, siekdami atvaizduose įamžinti momentinius, kaip atrodė, universalios ir amžinos žmogiškos prigimties pasireiškimus. Neatsitiktinai fotografijos istorikė Margarita Matulytė A. Sutkų vadina „beviltišku humanistu“[5].

Tačiau A. Sutkaus darbuose įžvelgiamas daugiaprasmiškumas ir emociniai niuansai neleidžia pasiduoti supaprastintam požiūriui į Lietuvos fotografijos raidą. Šio autoriaus kūrybos reprezentuojama humanistinė fotografija negali būti tapatinama su lengvai perskaitomomis universalių žmogiškų patirčių metaforomis, kurių netrūksta vakarietiškame „Žmogaus šeimos“ albume ar vien su Lietuvos fotografijai būdingu dėmesiu tautinei tapatybei. A. Sutkaus žvilgsnis į pasaulį, be abejo, yra humanistinis, bet tuo pačiu ir nesuvaržytas šios pasaulėžiūros suformuotų fotografijos klišių.

Sukūrusi nuo stereotipų laisvą A. Sutkaus fotografijų suvokimo kontekstą, paroda Kauno fotografijos galerijoje primena, kad kiekvienas „susitikimas“ su fotografijos klasika gali būti naujas, nekartoti ankstesnių patirčių. Tokią galimybę lemia ir pati fotografija, kuri įamžintų akimirkų nenumarina jų aiškia interpretacija. Mintys ir išgyvenimai, žiūrint į geriausius A. Sutkaus darbus, niekada nenurimsta, nes atvaizdai šiuo atveju pilni prasmės, kurią jie nei paneigia, nei patvirtina. A. Sutkaus fotografija, kaip ir gyvenimas, traukia galimybe išgyventi ir klausti, tačiau ne visada pateikia atsakymus. Taip fotografiniuose kasdienybės archyvuose A. Sutkui pavyksta išsaugoti gyvenimo spontaniškumą ir tikrovę, tuo pačiu ir provokuoti autentišką žiūrovo santykį su jo kūryba.

______________

[1] Marshall McLuhan, Kaip suprasti medijas. Žmogaus tęsiniai, Vilnius: Baltos lankos, 2003.

[2] Walter Benjamin, Nušvitimai, Vilnius: Vaga, 2005.

[3] Antano Sutkaus paroda „Lietuvos žmonės“, Kauno fotografijos galerija [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://kaunasgallery.lt/naujienos/antano-sutkaus-paroda-lietuvos-zmones/ .

[4] Dokumentinis filmas Pažvelk, tai Vilnius, autoriai Liudvika Pociūnienė, Domantas Vildžiūnas, Petras Savickis, 2006.

[5] Margarita Matulytė, Beviltiškas humanistas: abipusiu pasitikėjimu grįstas atvirumo aktas / Antanas Sutkus. Retrospektyva, sud. M. Matulytė, Vilnius: Sapnų sala, 2009.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*