Miestas, pulsuojantis fotografės Mildos Kiaušaitės venomis 1

Kalbino Jurga Tumasonytė
www.kamane.lt, 2016-09-02

„Esu ir dirbu tarp kultūros žmonių, menininkų, kurie mane supa nuo vaikystės, tad, galima sakyti, susikūriau šiokią tokią oazę nuo politinės beprotybės“, – pasakoja fotografė Milda Kiaušaitė, šiuo metu dirbanti referente Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriuje. Ta proga ir kalbamės apie miestą, meną, juostinius fotoaparatus, protestus, kičą, atmintyje sustingusias fotografijas ir šiandieną.

Papasakok apie savo vaikystę Kaune.

Esu vienintelė kaunietė šeimoje – abu tėvai aukštaičiai, brolis taip pat gimęs tuose kraštuose. Gimiau ir augau Kaune, iki 15 metų gyvenau Žaliakalnyje, šalia Ąžuolyno. Gyvenome senoviniame name, man regis, net buvusioje kažkokio pasiturinčio veikėjo viloje. Tiesa, tuomet prabangu nebuvo – name buvome trys šeimos, dalijomės bendra virtuve, vonia, tualetu. Tokia šiek tiek barako (o kartais ir bardako) atmosfera. Mat būstas buvo grąžintinas, sovietmečiu viename kambaryje glausdavosi net po kelias šeimas, tik ilgainiui tėvų „valdos“ išsiplėtė iki trijų kambarių. Nors iki Soboro pėsčiomis buvo vos penkios minutės, kieme lakstė kaimynų vištos (kiek žinau, jos ten gyvena ligi šiol), parsiritome kelmų ir vasaromis kepdavome šašlykus, nors daržai buvo nedideli, bet juose išsiteko ir obelys, ir uogų krūmai, ir daržovės, ir vaismedžiai, ir akį džiuginę mamos gėlynai...

Būdama penkerių metų išsikaulijau pudeliukę Popsę, tad Ąžuolyne vaikščiodavome kasdien. Su mama grybaudavome, žinojome, kurioje pievoje auga baravykai, kur blykčioja raudonviršių nosys, kuriame krūmyne galima rasti briedžiukų ar bobausių. Kartais „lesindavome“ išpuvusiame kelme įsikūrusias skruzdėles ar klajodavome atokesniais keliukais. Žaliakalnis mano atmintyje visados išliks ir kaip kontrastų kraštas – tuomet mokiausi Radvilėnų vidurinėje, tad vienoje mokyklos tvoros pusėje baltavo Šv. Antano Paduviečio bažnyčia, kitoje baugino senosios žydų kapinės, netoliese šmėžavo nepilnamečių kolonija ir zoologijos sodas. Su drauge mėgdavome klajoti siauromis Žaliakalnio gatvelėmis, žaisdavome pardavimo agentes, prisigalvodavome juokingiausių priežasčių, kodėl vertėtų įsigyti bebaigiantį sukiužti namą. Na, kad ir galimybė nuolat grožėtis žvaigždėtu dangumi ar neįprasti dizaino sprendimai!

Paauglystėje valandų valandas galėjau sėdėti atokaitoje prie Dariaus ir Girėno paminklo. Ėmė busti avantiūristiška prigimtis – įkalbėjau drauges kelissyk perlipti tvorą į stadioną, net norėjau ten organizuoti pikniką, bet vis tik nerimas, kad mus pričiups, nugalėjo. Visada pasakiškai atrodė Kauko kavinės bokštelis, prie jo fotografavau vieną savo pirmųjų juostų (įdomiausias atradimas – sušaudytas mašinos kapotas), nors įlįsti vidun išdrįsau tik visai neseniai. Labai nusiminiau pamačiusi, kaip šį mano vaikystės stebuklą griauna. Gerai bent, kad netoliese dar išlikęs „Mažasis Stounhedžas“ (senojo apžvalgos rato likučiai).

Pastaruoju metu Kaune vykstantys procesai liūdina ir glumina – nesiklausoma miestiečių nuomonės, visur ieškoma pelno, naudos, populiarumo blizgučių. Skaudėjo, kai lubinų pieva Ąžuolyno centre buvo paversta disko metikų treniruočių aikštele, nelikus Kauko kavinės, Centrinį knygyną perėmus „Pegaso“ tinklui, užsidarius „Ryšių kiemeliui“, vis sunkiau gyvuojant ir vis rečiau pasirodant „Nemunui“... Rodos, mano mylimas miestas išnešiojamas po gabalėlį, ištąsomas, mėginama ištrinti jo atmintis, o miestas be atminties neišvengiamai tampa miestu be sielos. Nors šiuo metu gyvenu Dainavos mikrorajone, ligi šiol kasdien į darbą kulniuoju per Ąžuolyną, tebežinau skylę zoologijos tvoros odoje, neseniai grožėjausi vakaru aukščiausiose stadiono eilėse. Esu ir dirbu tarp kultūros žmonių, menininkų, kurie mane supa nuo vaikystės, tad, galima sakyti, susikūriau šiokią tokią oazę nuo politinės beprotybės.

Kaip manai, ar menininkams reikėtų būti politiškai aktyvesniems? Tarkime, organizuoti protestus, rengti pasipriešinimo mitingus, performansus, siekiant apnuoginti valdžios aplaidumą, nakvoti palapinėse priešais savivaldybę ir t. t.? Ir koks Tavo santykis su protestų kultūra?

Nepastebėjau, kad tarp menininkų trūktų politinio aktyvumo. Bemaž kiekviename interviu su kūrėjais galima pastebėti pasikartojančią kritiką kultūros politikai, požiūriui į menininką ir jo „naudingumą“. Menininkas nėra šventa karvė, mūkianti Dievui į ausį. Išreikšti, išsakyti savo nuomonę turi kiekvienas, kuriam rūpi viena ar kita iškilusi problema, kuris suvokia, kad ir kaip tai jį liečia. Šiuo metu retkarčiais įvykstančios protesto akcijos tampa nedideliu „savų“ pašurmuliavimu. Net atsiradus kalbančiųjų, nėra, kas jų klausytųsi.

Džiaugiuosi, kad Audrio Karaliaus iniciatyva „Su kava už Romuvą“ išsaugojo šį istorinį kino teatrą, ir vėl tapusį kauniečių mėgstama kultūros erdve, tačiau daug reformų įgyvendinama prieš miestiečių valią. Gerai viename savo tekstų nusišaipė Kęstutis Navakas: kauniečių nuomonės klausiama tik tada, kai reikia išrinkti akmenis Kauko laiptams, o kai žmonės prabyla patys, valdžiai, regis, staiga užgula ausis. Labai nudžiugsiu lietuviams suradus būdą kalbėti taip, kad jų klausytųsi, tačiau nuoširdžiai neįsivaizduoju, koks jis būtų.

Žaviuosi gatvės menu, man rodosi, Banksy grafičio darbai yra puiki socialinė kritika, suprantama ir girdima visame pasaulyje. Kita vertus, ar jie ką nors realiai keičia – jau kitas klausimas. Mano akimis, šiuolaikinis menas ir taip pernelyg tolsta nuo savo estetinių ištakų, vis labiau tapdamas tik politikos, šou, antropologijos ar koncepcijos papildu, neįstengdamas būti įdomus, paliečiantis savaime. Be abejo, įdomu, kuomet meno kūrinys priverčia susimąstyti, vis dėlto man artimesnė intuityvi, jusli kūryba.

Esi pripažinta fotografė, surengusi ne vieną parodą, gavusi apdovanojimų ir oficialiai Tavo veiklą patvirtinantį menininko statusą. Kaip išmokai fotografuoti? Ir ar prisimeni savo pirmąją fotografiją, kuomet supratai, kad tai kadras, kurį jau būtų galima laikyti Kūriniu?

Nelaikau savęs pripažinta fotografe, tiesa, parodų būta, gal net, sakyčiau, kiek per daug, mokausi pamažu jausti saiką, geriau atsirinkti. Nemoku reklamuotis, parduoti save, tačiau kartais pakviesti pokalbiui, atrasti artimų – norisi. Mano fotografija nėra moderniai aktuali, atspindinti dabartinius politinius, ekonominius, socialinius ar geografinius procesus. Man įdomi šviesos medžioklė ir netikėtos jos dovanos, mokausi nagrinėti laiką, atmintį, mąstymą, galiausiai, save pačią. Dirbdama prie serijos, dažniausiai tik jau ruošdama parodos koncepciją suprantu, apie ką ji iš tikrųjų, ką man reiškia.

Štai, pavyzdžiui, šiuo metu dėlioju nedidelę serijos „Kasdienybės“ parodą. Ir tik žvelgdama į atrinktus darbus suvokiau, kad vienintelis serijai priklausantis portretas – mano amžinatilsį krikštamotės, paskutinius gyvenimo metus praleidusios su mumis. Manau, stebint gniuždančiai vienodas jos dienas, slogią rutinos monotoniją, ši serija gimė kaip vilties paieška, troškimas kasdienybės pilkumoje įžvelgti vilties blyksnį, lengvą šypsnį, menkutį netikėtumą. Pa(si)guosti. Atsiprašyti. Įsižiūrėti. Prieiti. Tuomet to nežinojau, tačiau žinau dabar.

Nuo pat mokyklos laikų rašinio planą sudarydavau tik jau parašiusi tekstą, tas pats ir su fotografija – nemoku kurti pagal iš anksto nusistatytas gaires. Jei jos ima formuotis dar serijos pradžioje, proceso metu tai tampa šiokia tokia prievarta, Susan Sontag aprašyta fotografija kaip agresija, šūviu. Kartais – į save patį. Nežinau, ar apskritai esu pričiupusi akimirkų, galinčių vadintis Kūriniu iš didžiosios raidės. Ko gero, tai reikštų, kad tikslas pasiektas, toliau eiti nebėra kur.

Pirmoji juostelė tebeguli vaikystės smulkmenų stalčiuje. Muilinės kadrai iš stumbryno – jokių aukštųjų materijų. Pati istorija tradiciškai banali – senas brolio „Zenitas“, noras parodyti tai, ko negaliu užrašyti. Būrelis moksleivių techninės kūrybos centre, kur, o stebukle (!), mokėmės dirbti su analogine fotografija, turėjome galimybę ryškinti nuotraukas tamsiame kambaryje, taip pat pradedant buvo svarbus dalyvavimas interneto bendruomenėse, lankymasis parodose, bendravimas su fotomenininkais. Ligi šiol kartais mokausi iš bičiulių, kartais – drauge su jais.

Pirmoji mano paroda buvo „Varno pasakos“, fotomanipuliacijos pasaulio, gimusio iš galvoje susirangančių minčių epizodų, kuris labai norėjau, kad būtų tikras. Man svarbu, kad fotografija kažką kalbėtų, sugertų ir atspindėtų, kartais tai – ribinės patirtys („Beveidžiai arba Intensyvios mintys“), kartais – laiko erdvė ar tėkmė („Keistame laike“, „Iškreipta atmintis“), kartais – lengva ironija („Odė žmogiškumui“). Negaliu Kūrinio pasirinkti kaip fotografė, jis visada priklauso žiūrovui.

Smalsu, kokiu fotoaparatu dažniausiai naudojiesi, kurdama menines nuotraukų serijas?

Kūryboje „skaitmeną“ naudoju retai, dažniausiai, kai nesėkmė ar klaida gali kainuoti ne vien mano, bet ir fotografuojamojo laiką. Žaviuosi juostine fotografija, jos siūlomu klaidų, atsitiktinumų, netikėtumų, atradimų diapazonu. Daugiausiai serijų sukurta naudojantis sena broliui paauglystėje priklausiusia „Zenit“ fotokamera – ta pačia, su kuria ėmiau fotografuoti būdama keturiolikos. Vėliau atsirado kažkada artimo žmogaus dovanotas plačiajuostis „Liubitel“ fotoaparatas, kiauras kaip rėtis, bet taip pat su sentimentalia verte. Galiausiai, pusbrolio iš Londono drauge su pilnu lagaminu kitų kamerų atsiųsta „Praktika“, nepamainoma, kai norisi šiokio tokio „automatiškumo“, užtikrintumo fotografuojant tamsiose lokacijose.

Ar kultūrinė aplinka, kurioje augai, padėjo išvengti vaikiško žavėjimosi užsienio ir vietinio svarbumo šlamštu? Pavyzdžiui, ar kažkuriuo gyvenimo laikotarpiu skaitei žurnalą „Panelė“, klausei Britney Spears, rinkai iškarpas apie žvaigždutes, žiūrėjai bukus serialus?

Populiariosios kultūros klausimu nesu kategoriška. Buvau kaip ir kiekvienas vaikas, tiesa, peržiūrėjau vos vieną ar dvi muilo operas, tačiau visados mėgau animacinius filmukus, tiesą sakant, „Disney“ ir „Pixar“ animacija mane džiugina ligi šiol, taip pat su džiaugsmu lankiausi lėlių, vėliau – dramos teatre, turėdama galimybių naujausius spektaklius stengiuosi pamatyti ir dabar. Skaičiau kalnus knygų: ne tik klasikos, bet ir vienadienių knygiūkščių. Manau, tai padėjo ilgainiui atsirinkti mėgstamus autorius, nebesinori gaišti laiko nuspėjamiems siužetams, klišėms.

Vaikystėje labiausiai mėgau dūkti įsijungusi „Hakuna Matata“ iš „Liūto karaliaus“, patiko „Baritonų trio“ atliekami miuziklų, operečių kūriniai, tačiau greta klausiausi „Geltonos“, „Atlantos“ ir žiūrėjau „Kelią į žvaigždes“. Dabartinis mano muzikinis skonis pradėjo formuotis ankstyvoje paauglystėje, pamažu atrandant klasikinį roką. Ilgainiui mėgstamų muzikos žanrų vis daugėjo ir drąsiai galiu pasakyti, kad nesiklausau tik dub step‘o, psy trance ar panašių „triukšmų“.

Veikiausiai tai, kad nuo mažumės mačiau Romualdo Rakausko, kitų Lietuvos fotografijos klasikų darbus, galbūt nejučiomis, tačiau formavo mano vizualinį skonį, ligi šiol manau, kad fotografija pirmiausia turi būti paveiki savo estetika, kontekstas ateina po to. Apskritai, vargu ar galima daugelį reiškinių, autorių, atlikėjų ar kino kūrinių nurašyti vien dėl to, kad jie yra populiarūs. Kartais reikia gelmės, kartais – pramogos, kartais – viena išnyra iš kito. Kartais žmonių snobizmas, tikėjimas, kad žino, kas geriausia ne tik jiems, bet ir aplinkiniams, žvėriškai vargina.

Kaip apibūdintum savo kartą?

Nemanau, kad galėčiau imtis griežto savosios kartos apibrėžimo, kadangi ją sudaro galybė skirtingų žmonių. Apibendrinti sunku, juolab kad negaliu to padaryti objektyviai (o ar kas nors iš viso gali prieiti prie tikrai objektyvių išvadų?). Manyčiau, didžiausias mąstymo poslinkis yra tas, kad ši karta žvelgia į Vakarus (nors veikiau jau į visą platų pasaulį), nebėra sentimentų sovietiniams reliktams, kultūrai, pasaulio sampratai. Žmonių mąstymas darosi vis platesnis ir sykiu fragmentiškesnis – tai gausaus informacijos srauto padarinys. O šiaip, kaip ir kiekvienoje kartoje, yra kritiškai mąstančių, yra nuolankiai priimančių viską, kas jiems brukama, yra kultūringų, maištingų, ramių, prisitaikančių, politiškų, apolitiškų, primityvių, išsilavinusių, išvykstančių, pasiliekančių, sugrįžtančių...

O kodėl pati likai gimtajame mieste ir neišvykai (pa)gyventi kur nors į Vakarus ar, kaip dabar madinga, šiltus, egzotiškus kraštus?

Mėgstu keliauti po Lietuvą ir pasaulį, susipažinti su naujais žmonėmis, išvysti naujus kraštus, tačiau mano namai – čia. Kaunas įsirangęs man po oda, pulsuojantis venomis, kažkuria prasme esame susilieję, tapatūs, todėl nuolat vienas pas kitą sugrįžtame. Nepajėgiu įsivaizduoti savęs svetur – esu labai prisirišusi prie lietuvių kalbos, be jos tam tikra prasme jausčiausi ir tapčiau neįgali, nežinočiau, ko griebtis asmeniniame ir profesiniame gyvenime, kaip būti, kaip išsisakyti.

Jei neklystu, neseniai baigei filosofijos studijas ir šiuo metu dirbi Kauno menininkų namuose. Ką ten veiki? Kaip atrodo įprasta Tavo darbo diena?

Taip, nuo mokslų Vytauto Didžiojo universitete toli neišsikrausčiau. Dirbu referente Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriuje, kuris, kaip tyčia, įsikūręs Kauno menininkų namuose. Smagu prisiminti, kad dar visai mažytė sėdėdavau Menininkų namų svetainėje, kur tuo metu veikė interneto kavinė, turėjusi vieną ar du kompiuterius, ir į „flopikus“ parsisiuntusi įrašinėdavau pirmuosius kompiuterinius žaidimus. O dabar čia kasryt per Ąžuolyną kulniuoju į darbą.

Nupasakoti įprastą darbo dieną sunku, vargu ar tokia apskritai egzistuoja. Skyriuje dirbame tik dviese, tad tenka būti ne tik referente, bet ir buhaltere, valytoja, fotografe, operatore, renginių vedėja, ryšių su visuomene atstove... Kepurių – kiek tik nori. Džiaugiuosi galėdama sukiotis tarp literatūros „dinozaurų“, spalvingų, įdomių ir išsilavinusių asmenybių, nors šiek tiek juos pažinti. Kartais jaučiuosi, tarsi sėdėčiau laiko mašinoje – į Menininkų namus atklydęs muzikantas gali valandą man vienai skambinti prancūziškas melodijas, renginius palydi bičiuliškas menininkų šurmulys, pasilikus bardams – net ir dainos. Apima nostalgija laikams, kurių negaliu prisiminti, kurie buvo seniai ligi manęs, bet sykiais atranda kelią į čia, į dabar. Nors ir tik probėgšmais.

 

Interviu su jaunaisiais Kauno menininkais ciklas


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*