Graikiškosios tradicijos fotografijų parodoje „Tylos šešėliai“ 0

Gabrielė Kuizinaitė
www.kamane.lt, 2015-08-04

Šiuo metu Kauno fotografijos galerijoje veikia žinomo graikų fotomenininko Johno Demos fotografijų paroda „Tylos šešėliai“. Joje eksponuojami 1975–1997 metais sukurti darbai. J. Demos 1966 m. baigė meno istorijos bakalauro studijas Čikagos universitete, JAV. 1968 metais tame pačiame universitete baigė ir tapybos bei fotografijos magistrantūros studijas. Po studijų sugrįžo į Atėnus ir pradėjo dirbti profesionalios fotografijos srityje. 1979 metais su kitais graikų fotografais įkūrė Atėnų fotografijos centrą.

J. Demos yra surengęs parodų garsiose fotografijos galerijose ir muziejuose Olandijoje, Graikijoje, JAV, Italijoje, Didžiojoje Britanijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Portugalijoje, Argentinoje, Bulgarijoje ir kitur. Menininko darbų yra įsigiję garsūs muziejai ir kolekcionieriai.

Paklaustas apie graikų fotografiją, jos mokyklą ir tradicijas, J. Demos kalba: „Aš negalėčiau pasakyti, kad yra tokia „graikų mokykla“, taip pat negalėčiau teigti, kad ji – viena įdomiausių Europoje šiandien. Vis dėlto jaunoji karta daug žada. Mane žavi, ką Papaioannou ir Balafas padarė visiškame ankstesniosios kartos vakuume. Šiandienėje graikų fotografijoje nėra specifinio dėmesio centro. Yra grupė menininkų, kurie nusigręžia nuo asmeninio praeities reportažo daugiau į dailiųjų menų sritį, tačiau netolimoje ateityje jaunoji karta gali vėl atsisukti atgal, grįžti prie tradicijos.“

Kauno fotografijos galerijoje eksponuojamoje parodoje „Tylos šešėliai“ autorius fiksuoja kelionėse po Graikiją sutiktus žmones, jų aplinką, nuotaiką. Dažnoje fotografijoje dominuoja religinė simbolika: moteris ir vaikas fotografuojami greta šventojo paveikslo, moters nešama ikona tampa figūrinės kompozicijos dalimi, susitelkiama į besimeldžiantįjį, fiksuojamas jo susikaupimas, veido išraiška, figūra. Žmogus ir Graikijos gamtovaizdžio ar architektūros detalės fragmentas sudaro nedalomą nespalvotų J. Demos fotografijų visumą, sukuria simbolinį metafizinį Graikijos žmogaus portretą. Tai tarsi besisukantis fotografinis dienoraštis, fiksuojantis Graikijos kultūros papročius ir tikėjimo tradicijas. Autoriui svarbu per charakteringą detalę pateikti patirtus įspūdžius, atskleisti portretuojamo žmogaus charakterį, minios nuotaikas. Nespalvotame portrete fotomenininkas akcentuoja veido išraišką, žvilgsnį. J. Demos darbai išsiskiria filosofiškumu: kiekviename kūrinyje ryškus autoriaus požiūris į aplinką ir žmones, jis ne tik fiksuoja, ryškina, bet ir apibendrina, simbolizuoja tai, kas gali būti įvardyta graikiškosios tapatybės, jų religinės sąmonės dalimi. Jo fotografijos išsiskiria formos ir turinio vienovės paieška, apgalvota ir estetiška menine fotografijos kompozicija, kuri išryškina tamsių ir šviesių detalių kontrastus. Kartais tamsos ir šviesos šešėlių dialogas yra paprastesnis, kartais sudėtingesnis, bet šie efektai susiję su bendra fotografijos kompozicijos estetika.

„Keliaudamas po Graikijos miestus ir kaimelius, J. Demos fiksuoja per metų metus susiformavusius archajiškus ritualus, kuriuose susipina dialogas tarp pagoniškų ir krikščioniškų tradicijų. Nors autorius susitelkia ties socialine fotografija, tačiau čia išlieka svarbios jungtys tarp antropologijos, teologijos ir filosofijos. Jam įdomu ne religija, o pats tikėjimas ir žmonių dvasingumas. [...] Dramatiškais, itin kontrastingais vaizdais fotografas kuria kone teatrališką iliuziją, savo vaizdine išraiška kupiną nuorodų į religinę tapybą. Žmonės jo darbuose – tarsi šešėliai, juodos ar perregimos figūros, kartais – tik siluetai, pasakojantys keisčiausias dramas. Menininko stilius subtiliai laviruoja tarp reprezentacijų ir metaforos. Fotografo darbuose labai svarbūs fenomenologinis ir metafizinis aspektai, estetika, formos ir turinio dermė“ (iš J. Demos fotografijų parodos „Tylos šešėliai“ anotacijos).

Beveik kiekviename fotomenininko darbe sutinkame tokius simbolius kaip kelias, juodas apsiaustas, kalnas, šventykla, uoliena. Kiekvienoje fotografijoje jis siekia atskleisti, kokia svarbi yra tikėjimo prasmė. Savąjį žiūrovą menininkas įtraukia į gyvą, emocionalią psichologinių vaizdų ir formų įvairovę. Menininko kūryboje labai svarbus tampa ženklų ir simbolių pasaulis, įsukantis į tikėjimo ritualų visumą.

J. Demos sutiko atsakyti į keletą klausimų.

Gal galėtumėte plačiau papasakoti, kada susidomėjote fotografijos menu, kada pradėjote kurti, kokia pirma tema buvo Jūsų kūryboje?

Į fotografijos meną atėjau per pažintį su tėvo fotoaparatu Leica M-3, o pirmoji fotografijos knyga, kurią varčiau, buvo prancūzų fotografo klasiko „Henri-Cartier Bressono pasaulis“ (angl. „The World of Henri-Cartier Bresson“). Kūrybai buvo svarbi kelionė, kai, studijuodamas meno istoriją Čikagos universitete, vasaros atostogų grįžau į Graikiją, taip pat parodos, kurias mačiau Meno institute, švedų režisieriaus Ingmano Bergmano kūryba.

Ar tikėjimo tema yra svarbiausia Jūsų fotografijoje?

Fotografija, tikiu, yra mažasis menas, ne didysis, kuris atvertų sielą kaip atveria muzika, mano manymu, tobuliausia meno šaka. Tačiau net atlikdama savo „mažąjį vaidmenį“, fotografija gali atverti nedidelį langą, per kurį galime žvelgti į žmogaus egzistenciją. Šiuo atžvilgiu fotografija yra kerinti, jeigu gali pateikti „kitos realybės“, nei mūsų pasaulis, įžvalgą.

Projekto objektas ar tema negali būti užbaigta, kūryba daugiau atsiskleidžia kaip „menas menui“. Aš nepasirinkau dirbti krikščionybės tema. Mane religiniai įvykiai jaudina, nes mačiau žmones ir situacijas, kurie yra daugiau nei jie patys.

Pulsuojančios emocijos, impulsas tikėti, žmonių nuoširdumas, simbolių sudėtingumas – visa tokioje aplinkoje tam tikru metu persipildydavo energija. Sudėtinga paaiškinti, ką jaučiu. Iš tiesų, to ir nereikia. Už mane kalba fotografijos.

Dirbate keliose srityse: esate mokytojas, fotomenininkas, knygų leidėjas. Gal galėtumėte daugiau papasakoti, ar šios sritys papildo vieną kitą. Kokia buvo kūrybinio Jūsų kelio pradžia?

Maždaug 17 metų buvau mokytojas ir dėsčiau kursus meno, meno istorijos, humanitarinių mokslų, filosofijos ir fotografijos srityse. Savo kūrybinę praktiką pradėjau nuo dailės ir tuo vėl mielai užsiimčiau dabar, nes tai malonus užsiėmimas. Ar jaučiuosi menininkas, ar fotografas, ar mokytojas? Kai daugelis fotomenininkų nori veikti dailiųjų menų srityse, o daugybė kitų sričių menininkų naudoja fotografiją, ribos išsitrina. Man patinka atskirti jas. Man patinka vidinių lęšių grožis, sidabro paviršius, ir noriu skirti daug laiko šiam užsiėmimui. Dabar man nesukelia problemų šie manyje esantys skirtingi aspektai bei įvairūs etapai, kuriuos turėjau gyvenime pereiti. Visi kartu jie išsamiau apibūdina ir mane.

Gal galėtumėte papasakoti, kaip kilo idėja kurti seriją apie tikėjimą?

Norint suprasti tikėjimo dramą, reikia į ją pažiūrėti iš arčiau, tyliai ir su pagarba. Aš buvau su žmonėmis, bandydamas suvokti savo jausmus per juos pačius. Tokiame įsitraukime slypi grožis. Jie neatsivėrė man, bet kažkam didesniam. Aš dalyvavau jų kančioje. Estetika yra antrinė, ji teka iš žmogaus automatiškai. Ir jei yra santarvė, etiškumo problema nekyla. Aš tikėjau, jaučiau kančią, klausiau tikėjimo klausimų kartu su jais. Stebuklų nebuvo.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*