Anapusinio pasaulio samprata Viduramžių Europoje 0

Marius Vyšniauskas
www.kamane.lt, 2014-12-15
„Pasakojimas apie tris mirusiuosius ir tris gyvuosius“. Roberto iš Lilio Psalmynas, 1310 m., Prancūzija.

Viduramžiai neatsiejamai susiję su įvairiomis mistinėmis legendomis, vaiduokliais, mirusiųjų kultu ir kt. Tais laikais paplito net specialus pamokslų žanras de mortuis (apie mirusiuosius),[1] aukštinantis mirusiojo dorybes bei leidžiantis pamiršti nuodėmes. Tad šiame straipsnyje ir pakalbėsiu apie Vakarų Europoje bei LDK vyravusius tokius tikėjimus.

Bene ryškiausiai anapusinį viduramžių pasaulį pateikia anglų istorikas Robertas Bartlettas. Pasak jo tyrimų, 1120 m. Burtono abatas Džefris miestelio kronikose aprašė mistinį nutikimą. Du Stapenkilo kaimiečiai pabėgo į kaimyninį kaimą. Kitos dienos 15 valandą jie staiga mirė. Palaidojus pasklido žinios apie miškuose klaidžiojančias dvi būtybes. Tai buvo vyriškos figūros su mediniais karstais ant pečių. Jie priminė lokius ar šunis. Kaimiečiai labai išsigando naktimis besiblaškančių mirusiųjų, tad vyskupas leido iškasti lavonus. Drobės ant jų veidų buvo nusėtos kraujo dėmėmis (kūnui irstant kraujo pasirodymas aplink lūpas yra normalus reiškinys, - aut. past.). Kaimiečiai nupjovė vyrų galvas ir padėjo jiems tarp kojų. Išplėšė širdis ir jas sudegino. Kai šios degė, pasigirdo garsus triokštelėjimas (tikriausiai širdies plyšimas dėl kraujo spaudimo, - aut. past.), ir visi pamatė iš liepsnų kylančias varnų pavidalo piktąsias dvasias, vaidenimasis liovėsi.[2] Tokie ir panašūs pasakojimai viduramžių individo nestebino. Kaimas buvo saugi erdvė, o jį supę miškai suvokti kaip svetima bei bauginanti aplinka, kurios sakralumas sustiprėdavo naktį. Išskirtinis viduramžių pasaulėžiūros ypatumas, kad dėmesys sutelkiamas į du pasaulius vienu metu. Žmogaus gyvenimas nesibaigia sulig visišku išnykimu, mirtimi: baigusi savo viešnagę žemėje, žmogaus siela iškeliauja į kitą pasaulį. Aname pasaulyje prasideda naujas jos gyvenimas – jau ne laike, o amžinybėje.[3] Tačiau kartais gyviesiems bei mirusiesiems jų gyvenamoji erdvė pakyrėdavo ir jie sumanydavo ją pakeisti. Mirusieji dažnai apsireikšdavo savo valia, kartais kviečiami artimųjų, užrūstinti ar tiesiog apimti nuoskaudos, kad giminės elgiasi blogai ir už tai juos reikia pamokyti. Pamokslo sąvoka buvo ypač svarbi, nes nuodėmingą gyvenimą pakeisti galėjo tik realūs pavyzdžiai. Žinoma, būta ir tokių faktų, kad grįžti iš mirusiųjų pasaulio priversdavo žemiški dalykai, pvz., meilė. 1190 m. Bakingamšyre miręs vyras grįžta į našlės lovą ir jos vos nesutraiško.[4] „Tamsiųjų amžių“ gyventojų mąstysena buvo ganėtinai stereotipinė, tad racionalūs paaiškinimai ar tuo labiau kritika ne visada galiojo, tačiau net ir tuomet atsirasdavo skeptikų, bandžiusių paaiškinti mistiką protu. Vienas tokių buvo kronikininkas Niuburgietis: sunku patikėti, kad lavonai išlipa iš kapų ir klajoja po gyvųjų pasaulį. Retas toks įvykis turi patikimų įrodymų.[5] Visgi Anglijoje randama nemažai kapų, kur mirusiojo padėtis neįprasta (galva padėta prie kojų). Tokia praktika naudota ir Lietuvoje. Kai kuriose Kernavės kapavietėse rasta kaukolių, atskirtų nuo kūnų. Jos istoriografijoje įvardintos kaip „raganų kapai.“ Trumpai tariant, viduramžių žmogus įsitikinęs, kad jo biografija nesibaigia mirties akimirką.[6]

Apie antgamtiškų pasaulių susiliejimą skelbė ne vienas pasakojimas, kurį žinojo ne tik Vakarų Europoje, bet ir LDK. Bene garsiausia prancūzų menestrelio Baudouino de Condé (1240 - 1280) poema „Le dit des trois morts et des trois vifs“ („Pasakojimas apie tris mirusiuosius ir tris gyvuosius“, 1280), saugoma Arsenalo bibliotekoje (Paryžiuje). Ji kalba apie trijų turtingų jaunuolių (kituose variantuose jaunuoliai keičiami karaliais) susitikimą su trimis pūvančiais numirėliais. Pastarieji pasakoja savo istorijas stengdamiesi įbauginti bei pamokyti gyvuosius. Visgi siužetinė linija atitinka Alighieri‘o Dante‘s (1265 - 1321) „Divina Commedia” („Dieviškoji komedija”, 1308 - 1321). Pasak viduramžių žmogaus, svarbu ne pats gyvenimas, o mirties valanda. Štai kodėl dauguma šventųjų garbinti tik dėl savo mirties, visiškai neatsižvelgiant, kaip pastarieji gyveno.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje mirusiųjų garbinimas prasideda XVI a. pab. – XVII a. baroko laikotarpiu, kai tapo gajus mirties kultas. Tuo metu LDK suklesti pasakojimai apie vaiduoklius, kurie nesiskiria nuo vakarietiškųjų. XVI a. pab. Vilniuje evangelikų reformatų dvasininkas, pralaimėjęs diskusiją su katalikų kunigu, <...> grįžęs saviškiams ėmęs meluoti ir nepagrįstai teisintis. Iš pradžių jį kažkas tarsi pradėjęs smaugti, o šiam ir toliau melagingai teigiant taip spustelėjo, kad vargšas pasimirė.[7] Iš ištraukos matyti, kad Lietuvoje vaiduokliai baudė daugiausiai kitatikius (taip nutiko dėl tuo metu klestėjusių konfesinių nesutarimų), tarsi įrodant, kad po mirties tėra vienintelė religija – katalikybė. Be to, mirties kulto apraiškų galima aptikti didikų antkapiuose, bažnyčių interjeruose (Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia), testamentuose. Mūsų kraštuose vakarietiški papročiai asimiliavosi palyginti lėtai, todėl požiūris į tam tikrus dalykus, pvz., mirtį, yra nevienalytis ir vėluoja šimtmečiu. 

Kiti panašaus turinio pasakojimai skelbė, kad net gyvieji galėjo patekti į požemio karalystę. Visų tų tekstų genezė – Mesopotamijoje sukurtas „Gilgamešo epas“,  kurio motyvais premti Publijaus Vergilijaus Marono (70 - 19 m. pr. Kr.) „Aeneis“ (,,Eneida“, 29 - 19 m. pr. Kr.) bei A. Dante‘es „Dieviškoji komedija“. Tačiau anksčiau už A. Dante‘ę šį siužetą viduramžių poemai panaudojo britai, pasakodami apie 1206 m. valstiečio Turnkilo kelionę po rojų ir pragarą. Istorija prasideda Esekso apylinkėse, kur netoli Stistedo kaimo valstietis dirbdamas laukuose staiga prarado sąmonę (nustatyta, kad kviečių ar rugių varpos apsvaigina ilgai prie jų stovint) ir komoje pragulėjo tris dienas (3 - šventas skaičius, sietas su Kristaus prisikėlimu). Pabudęs pasakojo apie paslaptingą bažnyčią, kokios dar niekas nematė. <...> Vidury bažnyčios iš indo kyla šviesi liepsna. Aplink kurią sukiojasi piktosios dvasios. <...> Turnkilas keliavo pro adatų ir spyglių tiltą, čia tarp nuodėmingųjų jo dėmesį patraukė žmogus – šešėlis. Tai buvo jo tėvas, sudarkytu nuo kankinimų kūnu (sąsaja su ,,Eneida“-, aut. past.). Tėvas pasakojo, kad kenčia už sukčiavimą versle.[8] Tokios vizijos būdavo detalios ir būtinai su kankinimais, mat viduramžių žmogaus bausmės laukė iš visur, o ypač – iš Dievo. Dar daugiau, šias istorijas kunigai skelbė sakyklose, kad tikintieji uoliau atsidėtų maldai. Manipuliavimas bažnyčiai leido ,,reklamuotis“: kuo labiau nusikalsi, tuo skaudesnė bausmė klius, bet jei atsiduosi bažnyčiai, tavo siela bus išgelbėta. Pragaro bausmės neretai būdavo pagražinamos, kad įbaugintų. Pavyzdžiui, godumas ,,gydytas“ badavimu, o šykštuoliams – į gerkles pilamas auksas. Tad paprastas tokių vaizdinių apsuptas žmogus išties galėjo manyti, kad tikrasis pasaulis yra ne šis, o anapusinis. Juk velnias gebėjo pasiversti rupūže, juodu šunimi ar varnu. Tačiau kovoje su juo žmones gynė angelų armija, visi Devyni dangaus chorai, šventieji ir palaimintieji.

Šventieji bemaž labiausiai galėjo daryti įtaką gyvųjų likimams. Be to, kiekvienas turėdavo savo „specialybę“, kuri siejosi su asmeniniu gyvenimu. Šv. Marijai Margaritai melstasi per gimdymą, kadangi ji nesužeista išlindo iš ją prarijusio drakono pilvo, šv. Apolonija gydė dantų skausmą, nes per kankinimus jai buvo ištraukti visi dantys, šv. Vilgefortis žmonoms padėjo atsikratyti netinkamų vyrų (anglų kraštuose ji vadinta Uncumber, o ispanų – Librada. Tokia šventojo „specializacija“ atrodo keista, nes neištikimybė viduramžiais sieta su nuodėme). Jos kultas pasiekė Europą XI a. su medinėmis Nukryžiuotojo statulomis, kurios turėjo androgeninę formą, t. y., vaizdavo barzdotą vyrą, aprengtą moteriškais rūbais, ir buvo populiarios iki vėlyvosios gotikos. Taigi šventojo įsikišimas galėjo iš esmės pakeisti žmogaus lemtį; net Dievas permaldautas jų pagalba. Stiprūs jausmai šventiesiems asmenims bei nukankintiems mirusiesiems siekia vėlyvąjį judaizmą – tai įspūdingo tikėjimo pereinamumo dalis.[9]  Judaizmas šventųjų netoleruoja, nebent bandoma įteigti, kad šventaisiais laikomi pranašai (Samuelis) ir išminčiai (Saliamonas). Žinoma, senuosiuose žydų raštuose užsimenama, kad šalia Jahvės garbinta ir deivė Lilit (mirties deivė), tačiau vėliau šis kultas nunyksta.

Šventaisiais iš pradžių vadinti visi krikščionys, bet vėliau vardas prigijo išskirtinio šventumo vyrams ir moterims, kurie atliko stebuklus arba buvo nukankinti už savo tikėjimą.[10] Tapti šventu buvo sunku, kadangi asmuo turėjo būti nukankintas dėl tikėjimo Kristumi, gyventi pamaldų gyvenimą, daryti stebuklus ar pasižymėti neįprastomis galiomis (šv. Pranciškus laikė pamaldas paukščiams). Taip pat šventasis turėjo pasižymėti skaistumu (esama išimčių – pvz., Šv. Vaclovas buvo vedęs). Kartais jais tapdavo asmenys, kurie iki tol būdavo nuodėmingi ir tik išvydę regėjimus arba susitikę su kitais šventaisiais atsiversdavo, pvz., šv. Pranciškus regėjo Kristų ir jam atsivėrė stigmos.

Garbingiausi šventieji priskirti valdančioms Europos dinastijoms. Šį neįprastą fenomeną galima vadinti rungtyniavimu, nes kiekvienas valdovas norėjo savo darbais panašėti į šventąjį protėvį ir taip užsitarnauti visuomenėje „dievišką aureolę“. Be to, šventųjų skaičius giminėje gelbėjo kylant socialiniais laiptais pvz., Habsburgai, Kapetingai, Kastiliečiai (šventąja laikoma Ispanijos karalienė Izabelė I (1451 - 1504)) arba Jogailaičiai – Europoje jie turėjo aukštesnį statusą.

Štai Jogailaičių dinastijoje šventųjų būta net dviejų: šv. Kazimieras (1458 - 1484) ir šv. Jadvyga (1373 - 1399), Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Jogailos (1348 - 1434) žmona, kuriai, pasak šaltinių, regėjime apsireiškęs Nukryžiuotasis pasakė: „Tavo malda, Jadvyga, išklausyta.[11] Išskirtinis dinastijų vaidmuo dažnai išryškėdavo valdyme. Habsburgai ir Kapetingai kartodavo, kad valdžia jiems suteikta Dievo, o jis šį savo sprendimą tvirtina šventaisiais asmenimis dinastijos tarpe. Taigi ,,šventojo valdovo“ sąvoka yra kitokia nei „paprasto šventojo“. Tokio tipo valdovų kilmės pagrindas atėjo iš Šumero ir Senovės Egipto laikų, kai kiekvienas karaliukas galėjo save laikyti „Dievybe“. 

Tačiau kanonizavimo procedūra buvo sudėtingas procesas, neretai virstantis nesusipratimu. Pirmiausia, pasirinktas asmuo buvo beatifikuojamas – mirusio krikščionio, nusipelniusio ypatingos pagarbos dėl savo religinio gyvenimo, paskelbimas palaimintuoju. Pradžioje yra tiriami kandidato į palaimintuosius nuopelnai, paskui, kai popiežius duoda sutikimą, paskelbti palaimintuoju, yra įsteigiamas palaimintojo kultas.[12] Ir tik po to vykdavo kanonizacija. Jos metu privalėta įrodyti bent du su kandidatu susijusius stebuklus. Jei taip nutikdavo, popiežius duodavo leidimą įkurti viešą naujo šventojo kultą.  

Iki 1234 m. bažnyčia neturėjo tokio formalaus proceso kaip kanonizacija.[13] Ankstyvosios kanonizacijos laikytos „nereikšmingomis“, todėl pirmoji iškilminga tokio tipo ceremonija surengta 993 m., kai popiežius Jonas XV (? - 996) šventuoju paskelbė Augsburgo vyskupą šv. Ulrichą (890 - 973). Viduramžiais kanonizacija užtrukdavo vos keletą metų. Tai iliustruoja pavyzdžiai: šv. Pranciškus Asyžietis mirė 1226 m. spalio 4d., šventuoju paskelbtas 1228 m. liepos 19 dieną; šv. Antanas Paduvietis, miręs 1231 m. birželio 15 dieną, šventuoju tapo 1232 m. birželio 3 d. Taip skubant neretai pasitaikydavo juokingų nutikimų, kai šventaisiais būdavo paskelbiami mitiniai personažai, antikiniai herojai arba nereligingi bažnyčios atstovai. Vietinė švedų bažnyčia kanonizavo vienuolį, kuris buvo užmuštas girtuoklių muštynėse.[14] Taigi reikėjo griežtinti taisykles. Griežtumo taip pat reikėjo ir dėl liudininkų gausos. Šiais laikais skelbiant šventuoju liudininkai turi matyti šventąjį ir jo daromus stebuklussavo akimis,[15] anksčiau liudininkų skaičius būdavo kur kas didesnis, pvz., kanonizuojant šv. Dominyką dėl jo šventumo Tolūzos provincijoje paliudijo du šimtai liudininkų.[16]

Detaliausiai aprašyta Prancūzijos karaliaus šv. Liudviko IX (1214 - 1270) kanonizacija, kuri prasidėjo jam vos mirus, kadangi jis darė stebuklus po mirties, o ne gyvas būdamas.[17] Šį procesą paskatino geras valdovo vardas tarp vienuolių ordinų, kurių globėju jis laikytas (ypač elgetaujančių vienuolijų). Antra, šv. Liudvikas priskirtas šventiesiems dėl garbingų savo poelgių ir dievobaimingo gyvenimo santuokoje. XIII a. supratimas apie šventąjį pasikeitė. Iš Pilypo Augusto (šv. Liudviko senelis ir Prancūzijos karalius Philippe‘as Auguste‘as II (1165 - 1223), - aut. past.) buvo stengiamasi padaryti šventąjį pagal senąjį pavyzdį, o šv. Liudvikas tapo naujo tipo šventuoju, išsaugojo visa tai, kas tradiciškai būdinga šventajam asmeniui.[18] Visgi pamaldžiojo karaliaus gyvenimą tiriantys kardinolai ir popiežiai vienas po kito mirė, todėl byla užsitęsė. Pirmasis proceso ėmėsi popiežius Grigalius X (1210 - 1273), kuris 1272 m. išsiuntė raštą domininkonui, Liudviko IX nuodemklausiui Geoffroy de Beaulieu surinkti žinias. Per kelias savaites, o gal ir mėnesį de Beaulieu parašė nedidelę knygą apie Liudviką IX, apie jo gyvenimą ir veiklą, kurioje pabrėžė, kad jis yra vertas tapti šventuoju.[19] Paskutinis šio popiežiaus darbas – įsakymas kardinolui legatui Simonui de Brionui (1210 - 1285), kuris buvo Liudviko IX patarėjas, surinkti slaptą apklausą apie karalių. Ši apklausa vėliau kartota kelis kartus, kol pats Simonas tapo popiežiumi Martynu IV. Buvo apklausta 330 liudytojų apie stebuklus, 38 – apie gyvenimą[20]. Ir tik 1297 m. popiežius Bonifacas VIII (1235 - 1303) užbaigė šv. Liudviko kanonizaciją. Rugpjūčio 11 d. įvyko iškilminga Liudviko IX kanonizacija, šventės diena buvo paskirta jo mirties data rugpjūčio 25 d.[21] Kadangi valdovas buvo šventasis pasaulietis, jo pagerbti į Šv. Dionisijaus vienuolyną susirinko tūkstančiai maldininkų. Be to, jis yra šventasis politikas, kurio atminimas padėjo garsinti prancūzų tautą.

Jei grįšime prie LDK, išvysime, kad šv. Kazimiero kanonizacija užsitęsė net iki XVII a. Paskelbimas šventuoju XVI - XVII a. buvo bemaž panašus kaip ankstesniais laikais. Jis sudarytas iš trijų dalių: pirmojoje, vietinių Bažnyčios hierarchų buvo renkamos bendros žinios apie sklindančią šventojo šlovę, visų pirma – apie jo vykstančius stebuklus. Antrame etape buvo atliekamas kruopštus tyrimas (už Romos ribų, kur gyveno ir mirė norimas kanonizuoti asmuo). Tam procesui būdavo suburiama komisija, kurią sudarydavo trys įgaliotiniai, paprastai – aukšto rango Bažnyčios hierarchai. Ši komisija arba tribunolas tyrimo metu turi įsitikinti šventumo opinija, ištirti gyvenimą bei dorybes, <...> išklausyti ir užfiksuoti liudininkų parodymus apie stebuklus; taip pat atpažįstami ir apžiūrimi šventojo palaikai (atveriamas karstas). <...> Trečioji fazė vyksta Romos Kurijoje, kur toji surinkta medžiaga <...> paruošiama galutiniam svarstymui kardinolų susirinkime, dalyvaujant popiežiui.[22]

Karalaičio Kazimiero skelbimu šventuoju rūpinosi ne tik karalius, bet ir Vilniaus pranciškonai konventualai, kurie prašė popiežiaus jį įrašyti į šventųjų sąrašus. Pagaliau 1517 m. lapkričio 4 d. laiške popiežius sudarė vyskupų komisiją ištirti šv. Kazimiero gyvenimą: paskatintas maldavimų (kardinolas) pavedė, kad būtų sudaryta komisija vietoje <...> pal. Kazimiero gyvenimui ir papročiams ištirti.[23] Tyrimas patikėtas Gniezno arkivyskupui Jonui Laskiui bei Peremislio vyskupui Petrui Tomickiui, tačiau 1519 m. rugsėjo 15 d. popiežiaus dokumente paskirtas naujas šventojo tyrėjas, nuncijus Zacharias Ferreri. Jam duota instrukcija, kaip tirti šv. Kazimiero kultą. Z.Ferreri privalėjo ištirti gyvenimą, stebuklus bei apklausti liudininkus.

1602 m. lapkričio 7 d. popiežiaus Klemenso VIII (1536 - 1605) breve leista Lietuvoje ir Lenkijoje švęsti Kazimiero liturginę šventę sub duplici ritu pagal Romos brevijoriaus rubrikas ir šventajam skirti skaitinius bei maldas. Šiuo raštu suteikiame ir leidžiame, kad visoje Lenkijos Karalystėje ir LDK, ir visuose joms pavaldžiuose kraštuose, šventojo išpažinėjo Kazimiero, <...> kuris mūsų pirmtako laimingo atminimo popiežiaus Leono X buvo įrašytas į šventųjų sąrašą, šventės dieną viešai bažnyčiose, tiek privačiai būtų galima švęsti sub duplici ritu pagal Romos brevijorių. <...> Kovo 4 d. tebūnie skaitomos kanoninės valandos skirtos Šv. Kazimierui.[24] Kanonizacija baigėsi 1604 m. Vilniaus katedroje, tačiau tik 1621 m. sausio 13 d. popiežiaujant Pauliui V, Kazimieras buvo įrašytas į visuotinį Katalikų Bažnyčios kalendorių ir paskelbta jo šventės diena.[25] 1636 m. jis perkeliamas į Zigmanto III (1566 - 1632) ir Vladislovo IV (1595 - 1648) Vazų pastatytą koplyčią, kurioje ilsisi sidabro sarkofage virš altoriaus.

Iki 1636 m. LDK šv. Kazimiero kultas įgijo didelį mastą, nes 1614 m. gegužės 6 d., Zigmanto III įsakymu, iš Romos atkeliavo šventojo vėliava. Eisenai liepta vadovauti Leonui Sapiegai (1557 - 1633). Tai buvo tarsi simbolinis aktas, nes būtent L.Sapiegos bendravardis –  popiežius Leonas X (1475 - 1521)  –  šv. Kazimierą paskelbė šventuoju. Vėliavą liepta atgabenti prelatui Grigui Svencickiui, vienam iš karalaičio biografų, kuris šventės metu sakė kalbą. Ta proga suorganizuota grandiozinė šventė – procesija, kurią plačiai aprašė brolis Kvirinas Knogleris Austras. Įdomu, kad kiekvienos eisenos dieną šaltiniuose lydi daugybė pasakojimų, pvz., apie orą. Kaip teigiama, visą laiką Vilniuje ir jo apylinkėse siautėjo baisi liūtis. Tad liuteronai ėmė tyčiotis iš katalikų: jie net juokėsi, <...> juokais vertė iškilmių rengėjus, nepagailėjo net paties Šventojo. Esą tuo įrodoma akivaizdi stabmeldystė, tuo bjaurisi Dievas, ant to rūstauja dangus.[26] Negana to, liuteronai pažada tapti katalikais, jeigu tik oras pasitaisys. Ir stebuklas įvyksta – eisenos dieną dangus tampa giedras be debesėlio. Tik ar liuteronai tęsėjo pažadą, nenurodoma.Apskritai ginčai tarp katalikų ir liuteronų pastebimi visame procesijos pasakojime, todėl kyla mintis, kad K. Knogleris, būdamas uolus katalikas, siekė ,,visus“ liuteronus pažeminti. Lyg norint sustiprinti stebuklą, tekste akcentuojama, jog debesys išsisklaido būtent virš šv. Kazimiero kapo, nors Vilniaus apylinkėse liūtis pila toliau. Tuo siekta parodyti, kad Lietuvos karalaitis iš tiesų vertas šventumo. K. Knogleris taip pat aprašo pačios eisenos sudarymą, kurioje dalyvauti įpareigoja miesto taryba. Teigiama, kad ją kontroliuoti paskirti rikiuotojai elgėsi brutualiai, t. y., naudodami lazdas ragino minią tai išsiskirti, tai susieiti krūvon, kad eisena atrodytų tvarkinga. Be to eisena suskirstyta į tris dalis, o šios į dar smulkesnius poskyrius, kuriuos simbolizavo spalvos bei šventieji, pvz., kurpių gildiją – šv. Oda, o jos vėliavos spalva buvo balta. Šis simbolinis įvaizdis sietinas su Senovės Romos religinėmis, triumfo eisenomis.

Procesija judėjo iš Šv. Stanislovo šventovės į Šv. Stepono bažnyčią. <...> Pirmiausia pereinama tiltu, kuris, nutiestas per Vilnios upę, skiria likusį miestą, kuriam ji suteikė vardą, nuo pilies. Nuo čia – gatvė, gavusi pavadinimą nuo pilies, į kurią stačiai eina; ją užbaigia šventovė, turinti Šv. Jono Krikštytojo titulą. Nuo šios bažnyčios žengiama tiesiu, plačiu keliu į miesto aikštę. Čia stabtelima – jau esame miesto aikštėje. Iš čia sukamasi į einantiems dešinėje esančią gatvę. O ji, ilga ir graži, veda link vartų, vadinamų Rūdininkų vardu. Šie Rūdininkų vartai atveria ilgą ir žmogingą kelią tiesiog per priemiestį į Šv. Stepono šventyklą. Štai toks kelias.[27] Gatvės buvo išpuoštos ir nukabinėtos girliandomis bei uždangomis. Toks iškilmingas vaizdas veikiau priminė juvenalijas, matronalijas ar augustalijas, bet tikrai ne šventajam skirtos vėliavos atgabenimą, vien dėl įvairių alegorijų bei įsikūnijimų. Pvz., Vilniaus įvaizdis – vaikinas, persirengęs mergina (tai būdinga Viduramžiams). Netgi pats aprašymo tekstas pripildytas Antikinių epitetų.

Vėliavos aprašymas niekuo neišsiskiria. Nurodama, kad joje vaizduoti įvairūs herbai: Popiežiaus, Lenkijos karaliaus, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Vilniaus Vyskupo, katedros kapitulos.[28] Taip pat teigta, kad vėliavoje vaizduotas šv. Kazimieras, nors jo atvaizdas yra veikiau stereotipinis nei realus. Tai pažymi ir pats autorius: išties būčiau toli nuo tiesos, kaip labai atsargiai pasakysiu, jei palyginčiau su Zeuksido, su Apelio, su Parasijo paveikslais, su vienais įtaigumą, kitais – tikroviškumą, trečiais – grožį.[29] Kad Šventojo kultas įsitvirtintų dar tvirčiau, šventės metu nutiko ir kitas stebuklas. Vidurdienį atskrido gandras ir sekė procesiją. Tai palaikoma šv. Kazimiero įvaizdžiu, nors ir tai sutinkama dvejopai: katalikų – teigiamai, liuteronų – neigiamai. Autorius teigė, kad tai karalaičio įvaizdis – paukštis, kuris švarina orą.[30] Tačiau šv. Kazimiero tapatinimo su gandru daugiau niekur nerandame. Gandras netgi nėra priskiriamas prie šio šventojo simbolių. Gaila, bet tai vieninteliai ceremonijoje įvykę stebuklai. Įdomu, jog šventės būta labai iškilmingos – net nepagailėta fejerverkų. Taip džiugiai sutinkami tik triumfuojantys karžygiai. Per šią ceremoniją, trunkančią kelias dienas, padedamas pamatinis akmuo Šv. Kazimiero bažnyčiai, Rotušės aikštės (tuo metu Turgaus aikštė) šone.  

Apibendrinus galime teigti, kad anapusinis pasaulis žmoniją domina nuo pat užgimusių pirmųjų civilizacijų. Žmogus tarsi siekia pakelti uždangą, skiriančią jo gyvenamąją erdvę nuo sakralių sferų, ir įžvelgti stebuklus net paprasčiausiuose dalykuose.

 

[1] Gurevič A. Individas Viduramžių Europoje, Vilnius, 1999, 102 p.

[2] Inside the Medieval mind. Belief  by editor,  prof. Robert Bartlett, BBC, London, 2009.

[3] Gurevič A., Individas Viduramžių Europoje.......103 p.

[4] Inside the Medieval mind. Belief.

[5] Ten pat.

[6] Gurevič A., Individas Viduramžių Europoje......104 p.

[7] Paknys J., Mirtis LDK kultūroje XV – XVIII a., Vilnius, 2008, 148 p.   

[8] Inside the Medieval mind. Belief.

[9] Brown P., Šventųjų kultas, Vilnius, 1999, 55 p.

[10] JCJ Metford,  Krikščionybė: realijos ir legendos, Vilnius, 2001, 255 p. 

[11] Lanzi G. ir F., Šventieji globėjai ir jų simboliai, Vilnius, 2005, 160 p.   

[12] JCJ Metford,  Krikščionybė: realijos ir legendos.......44 p.

[13] Saunders W. Fr., The Process of Becoming a Saint,http://www.catholiceducation.org/articles/religion/re0136.html 

[14] Ten pat., Saunders W. Fr., The Process of Becoming a Saint.

[15] Historical Sketch of Canonizationhttp://friarsminor.org/xvii4-9.html    

[16] Ten pat., Historical Sketch of Canonization.

[17] Гофф, Ле Ж., Людовик IX Святой, Maskva, 2001, 32 p.

[18] Ten pat, 132 p.

[19] Ten pat, 235 p.

[20] Ten pat, 236 p.

[21] Ten pat, 237 p.

[22] Ankstyvieji Šv. Kazimiero ,,gyvenimai,“ sud. Čiurinskas  M., Vilnius, 2004, 9 - 10 p.    

[23] Šv. Kazimiero kultas: dokumentai ir liudijimai, Šv. Kazimiero kanonizacijos pradžia, 1517 m., lapkr. 4d., // Šv. Kazimiero gyvenimo ir kulto šaltiniai, sud. Čiurinskas M., Vilnius, 2003, 175 p.

[24] Šv. Kazimiero kultas: dokumentai ir liudijimai, Pop. Klemenso VIII brevė, 1602 m. lapkr. 7 d. // Šv. Kazimiero gyvenimo ir kulto šaltiniai, sud., Čiurinskas M., Vilnius, 2003, 219 p.

[25] Lanzi G ir F., Šventieji globėjai ir jų simboliai.............185 p.    

[26] Šv. Kazimiero gyvenimo ir kulto šaltiniai......................242 p.

[27] Ten pat, 244 - 245 p.

[28] Ten pat, 253 p.

[29] Ten pat, 253 p.

[30] Ten pat, 236 p.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*