Siekis permąstyti laiko, istorijos tąsą, audeklo svarbą ir sakralumą 1

Gabrielė Kuizinaitė
www.kamane.lt, 2016-03-29

Pažaislio svetingumo komplekse „Monte Pacis“ iki gegužės 1 d. veikia personalinė tekstilininkės Monikos Žaltauskaitės-Grašienės paroda, kurioje eksponuojami darbai iš naujausio gobelenų ciklo „Drapanos“.

Autorė yra baigusi tekstilės studijas Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, čia įgijo meno licenciato laipsnį. Mokėsi Esmod mokykloje Paryžiuje (Prancūzija), Bergeno meno akademijoje (Norvegijoje). Dalyvavo daugelyje kūrybinių dirbtuvių, simpoziumų, konferencijų Florencijoje (Italija), Izmire (Turkija), Teherane (Iranas), Maskvoje (Rusija), Bergene (Norvegija), Londone (Didžioji Britanija), Taline (Estijoje), Korke (Airija) ir kt. Nuo 2009 m. ji yra Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto Tekstilės katedros docentė. M. Žaltauskaitė-Grašienė ne tik dėsto, bet ir vykdo edukacinius projektus, yra aktyvi parodų gyvenimo dalyvė. Nuo 2011 m. menininkė yra Kauno bienalės valdybos narė ir kūrėja. Ji aktyviai rengia personalines parodas Lietuvoje ir užsienyje, dalyvauja menų projektuose. Jos kūriniai buvo pristatomi įvairiose pasaulio galerijose ir muziejuose: Lenkijoje, Estijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Portugalijoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV ir kitur. Jos kūrinių yra įsigiję privatūs kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje. Menininkė yra įvertinta ne vienu vietiniu ir tarptautiniu apdovanojimu: už geriausią metų instaliaciją („Skladukas“, 2010 m.), gavo diplomus už kūrinius „Pričioska“ (2007 m.), „Kartos“ (2009 m.), „Kvėpavimas“ (2010 m.), „Gimimas“ (2011 m.), „Pikselių kilimas“ (2013 m.).

Menotyrininkė Odeta Žukauskienė, apibūdindama tekstilininkės kūrybą, teigia: „Monika Žaltauskaitė-Grašienė atstovauja šiuolaikiniam tekstilės menui. Jos kūriniuose, kuriems būdingas konceptualus požiūris į tekstilę, estetiką ir aukštą atlikimo kokybę, skleidžiasi tradicinių raiškos priemonių ir šiuolaikinių atlikimo technologijų sintezė. Autorės kūriniai dažnai paremti jautriu, atidžiu žmogaus ir jo gyvenimo procesų stebėjimu“.

M. Žaltkauskaitė-Grašienė šiuo metu yra viena iš aktyviausių jaunosios kartos tekstilininkių, ne tik puikiai įvaldžiusi tekstilės technologijas, bet ir eksperimentuojanti, oponuojanti tradicijai, jungianti savo darbuose skirtingas dailės sritis, medijas. Šiuolaikinės tekstilės cikle „Drapanos“ autorei svarbi forma, estetika, istorinė moters ikona, vaizduojama per drabužį, jo faktūros detalę, kuri metaforizuoja, apibendrina istorinio pasakojimo fragmentą.

Pažaislyje veikiančioje parodoje „Drapanos“ pristatomi kūriniai, apimantys tris ciklus apie moteris: nimfa (Penelopė), šventoji (Švč. Mergelė Marija) ir karalienė (Viktorija). Visose šiose skulptūrose iškaltos draperijos dailininkės yra peraustos ir sugrąžintos atgal į audeklo pavidalą. Visose jose yra ir tarpusavio sąsajų: Penelopė buvo Odisėjo žmona, viena iš nimfų ir graikų dievo Pano motina, Marija buvo Jėzaus Kristaus motina, karalienė Viktorija, kaip manoma, buvo nimfomanė (nuo žodžio nimfa). Menininkė teigia, kad jai „buvo svarbu išausti jų draperijų detales – tarsi iš naujo perkuriant, transformuojant laiką, suteikiant šioms ikonoms naują kvėpavimą ir šio laikotarpio dvasią, permąstant vertybių skalę ir jų reikšmę šiuolaikiniame pasaulyje.“ Parodoje eksponuojamame tekstilės cikle dominuoja prislopintos antikos ir bažnytiniam menui būdingos pilkšvai rudos spalvos. Visus darbus vienijantis koloritas, draperijos ir skirtingų faktūrų sugretinimas sujungia istorinę atmintį su dabartimi.

M. Žaltauskaitė-Grašienė sutiko atsakyti į keletą klausimų.

Kaip kilo idėja sukurti ciklą „Drapanos“, šiuo metu eksponuojamą Pažaislio svetingumo komplekse „Monte pacis“? Kas Jums buvo svarbu, kuriant parodos darbus?

Parodoje pristatomi kūriniai iš trijų ciklų apie moteris: nimfa (Penelopė), šventoji (Švč. Mergelė Marija) ir karalienė (Viktorija). Visų šių skulptūrų iškaltos draperijos peraustos ir sugrąžintos atgal į audeklo pavidalą. Keistas sutapimas: visose jose surandu tarpusavio sąsajų. Penelopė buvo Odisėjo žmona, viena iš nimfų ir graikų dievo Pano motina, Marija buvo Jėzaus Kristaus motina, karalienė Viktorija, kaip manoma, buvo nimfomanė (nuo žodžio nimfa). Man buvo svarbu išausti jų draperijų detales – tarsi iš naujo perkurti, transformuoti laiką, suteikti šioms ikonoms naują kvėpavimą ir šio laikotarpio dvasią, permąstant vertybių skalę ir jų reikšmę šiuolaikiniame pasaulyje.

„Penelopės drapanos“ įvaizdį pasirinkau, stebėdama antikinę Penelopės skulptūrą Teherano muziejuje, Irane. Ši skulptūra buvo be galvos, todėl žvilgsnis krypo į nuostabiai marmure iškaltas drabužio draperijos klostes. Jos ir inspiravo permąstyti laiko, istorijos tąsą, audeklo svarbą ir sakralumą. Man buvo svarbu tarsi iš naujo perkurti, prikelti audinį, suteikti jam pirmapradę tekstilinę formą ir raišką, atskleidžiant idėją apie istorinės ir šiuolaikinės draperijos sampratą. Ištikimybės saugotojos rūbą perkūriau iš naujo, tarsi pradėdama istorijos ratą dar kartą, į tai sudėdama savo patirtis.

Audeklas – tai pirmoji materija, susupanti žmogų, sujungianti jį ir aplinką. Audeklas apgaubia, sušildo ir nuramina. Taip prasideda audeklo ir žmogaus sąsaja. Tai materija, kuri lydi žmogų visą likusį gyvenimą. Man norėjosi padaryti šį kūrinį monumentalų, tarsi uždangą neapykantai, skausmui, laikui, konfliktui.

Stebėjau įvairiausius audeklus aplinkoje, anksčiau sukurtuose darbuose, kuriuose imituojami audeklai. Skulptūrose ir paveiksluose vaizduojamus draperijų fragmentus perkuriu, naudodama šiuolaikines audimo technologijas ir įpinu į juos savo asmeninę interpretaciją. Siekiu atskleisti įvairias patirtis – regėjimo, judėjimo, ramybės, užsklandos, pasislėpimo – kurios išreiškiamos per draperijos motyvą. Kuriant šį darbą svarbi ne vien vaizdo transformacija, tačiau ir audeklo fizikinės savybės: paviršius, struktūra, medžiagiškumas, siūlų susipynimas, gijos, iš kurių kuriamas vaizdas. Kūrinio pavadinime žodis „drapana“ neatsitiktinis. Jis turi neigiamą konotaciją: benamio, skurdžiaus, nusigyvenusio žmogaus rūbas, su kuriuo labai daug išgyventa, jis – tarsi nuosava oda, be kurios žmogus netektų savasties. Kartu drapana yra kažkas labai paprasto ir visiems labai gerai suprantamo, neištaigingo, kasdieniškai savo. Todėl Penelopei prie pakilaus nimfos įvaizdžio priklijuoju „drapaną“, gretindama kasdieninį šiuolaikinio gyvenimo iššūkį: apmąstau nuolankumo, ištikimybės, laukimo sąvokas šiuolaikinėje visuomenėje.

Kūrinių ciklo „Marijos drapana“ idėja gimė atsitiktinai. Būdama Vytauto bažnyčioje Kaune, pastebėjau Marijos skulptūrą, kuri yra mažo formato (apie 35-40 cm aukščio). Joje Marija vaizduojama su kasytėmis. Vėliau sužinojau, kad tai vienintelė tokia Šv. Mergelės Marijos skulptūra Lietuvoje. Dvi surištos kasos – nekaltybės simbolis. Išdidindama šios skulptūros Marijos rūbą, kalbu apie žvilgsnį, per jį išreiškiamą kaltumą-nekaltumą… Jos marmure iškaltas draperijas vėl paverčiu audeklu, perkuriu istoriją iš naujo. Leidžiu žiūrovui žvilgsniu sekti detales, jas pastebėti, priartinu vaizdą. Kūrinyje didindama, išausdama ir taip fokusuodama vaizdą, kalbu apie artumą – jausmų, vaizdo, įvykio. Tai yra vaizdas vaizde, draperija draperijoje, jausmas jausme.

„Karalienės drapaną“ sukūriau, pamačiusi karalienės Viktorijos skulptūrą Mančesteryje, Didžiojoje Britanijoje: ji oriai sėdėjo pagrindinėje miesto aikštėje, apsigaubusi įspūdingo dydžio mantija. Tos drapanos didybė dar ir šiandien atspindi imperatorišką galią. Skulptūroje iškaltos sunkios taftos audinio klostės perteikia to laikotarpio (XIX a.) dvasią, karalienės galią. Jos drabužis – prabangos, stabilumo, pasitikėjimo savimi išraiška, jis pridengia visas nuodėmes ir skelbia – štai aš Jūsų karalienė, žavėkitės manimi.

Šią paveikslų seriją sukūrėte, jungdama kelias meno rūšis, naudodama naujas technologijas, eksperimentuodama technikomis. Papasakokite daugiau apie kūrybinį procesą.

Kūryboje naudoju naujas technologijas, konkrečiai – skaitmeninį žakardinį audimą ir kartais skaitmeninę spaudą. Daugeliui stereotipiškai atrodo, kad menininkas, naudodamas skaitmenines medijas, nieko nedaro, tik paspaudžia mygtuką ir kūrinys išlenda. Tačiau norint sukurti darbą skaitmeniniu būdu, reikia išmanyti ir įrankius, su kuriais dirbi, šiuo atveju programas, ir patį procesą. Idėjos gimimas, fotografavimas, programavimas ir išaudimas – tai kūrinio atsiradimo etapai. Manęs dažnai klausia: kas užima daugiausia laiko? Bene ilgiausiai užtrunka tekstilinės struktūros, audimo paieškos. Perkeldama vaizdą į audinio struktūrą, turiu padaryti daug eksperimentų, parinkti audimo būdą, siūlų storį ir savybes. Paprastai ilgai ieškau, kol atrandu tinkamiausią variantą. Idėjų, kaip tai padaryti, randu gyvenime, stebėdama, galvodama, kartais atsitiktinai ką nors sužinojusi, išgirdusi frazę ar istoriją.

Jūs ne tik kuriate, bet ir dėstote VDA Kauno dailės fakultete, vadovaujate Tekstilės katedrai, dalyvaujate projektuose ir parodose Lietuvoje ir užsienyje. Kaip spėjate suderinti šias veiklos sritis, kiek jos papildo viena kitą?

Gyvenu tuo, ką darau – tekstilės menu. Tai ir padeda sujungti šiuos darbus. Studentus mokau kūrybos ir technologijų, kurias gerai išmanau, perduodu savo žinias. Visada bandau įdiegti, kad kūrėjas ar tam tikros srities specialistas niekada neprapuls, svarbiausia, kad jo veikla kiltų iš vidaus. Jei yra noro, užsidegimo kurti, tuomet žmogus yra „savo vėžiose“, jis laimingas, laimės suteikia ir kitiems.

Mūsų tekstilės katedros kolektyvas yra profesionalai, su kuriais malonu dirbti. Laikausi nuostatos, kad geriausias vadovavimas – nevadovauti. Na, o kūrybinė veikla ir veikla Tekstilės katedroje yra glaudžiai susijusios – pati Kauno bienalė gimė Kauno tekstilės katedroje, o vėliau pavirto į šiuolaikiškiausią pasaulinę meno fiestą. Katedroje dirbant su bendraminčiais kolegomis gimsta idėjos, naujos parodų koncepcijos. Katedrą pasiekia visa informacija apie rengiamas pasaulines tekstilės parodas, kvietimai jose dalyvauti. Bendradarbiaujame su daugeliu meno akademijų, vyksta bendri kūrybiniai projektai. Tokia veikla skatina judėti į priekį, nuolat veikti kūrybiškai.

Šiuolaikinis menas, taip pat ir šiuolaikinė tekstilė, ieško naujų formų, jungia tekstilę su instaliacija, fotografija ir kitomis meno rūšimis. Jūsų parodos visada sukuria tam tikrą pasakojimą, skatina dialogą, pasiūlo savitą reiškinio interpretaciją. Kokias išskirtumėte šiuolaikinės tekstilės tendencijas?

Tekstilės raiškos, medijos sąvoka šiais laikais yra suvokiama labai plačiai: nuo mąstymo apie medžiagiškumą iki jausmo perkėlimo į medžiagą, nuo fizinio audinio iki utopijos ir naujausių išmaniosios tekstilės eksperimentų. Šiai sričiai visada yra kur plėstis – tekstilė yra vienas iš fundamentalių formų, žmogus nuolat ją vartoja, ji svarbi kasdieniniame gyvenime, todėl ir menininkai dažnai pasirenka būtent šią mediją. Visais laikais menininkai naudojo vienas ar kitas technologijas kaip naujas kūrybinių ieškojimų galimybes.

Man įdomu, kaip menininkas gali paveikti technologijas ir jų pažangą: naudodamasis technologijomis jas tobulina, siekdamas įgyvendinti kokią iš pažiūros neįmanomą idėją. Manyčiau, tai skatina technologijų progresą, ypač, jei menininkas aktyviai dirba, bendradarbiaudamas su kitų sričių specialistais. Bendradarbiavimą išskirčiau kaip vieną iš pagrindinių tendencijų.

 

Monikos Žaltauskaitės-Grašienės archyvo nuotr.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*