KAF'e atgarsiai: miestas ir upės 1

Simona Čižikaitė
www.kamane.lt, 2013-11-29
Kauno miesto Nemuno krantinės, tiltas į Nemuno salą iš A.Mickevičiaus g. Nuotr. iš „Wikimedia Commons”

Nemuno kanalo plotis ties dabartine „Žalgirio“ arena buvo gerokai didesnis. Upe plaukiojo garlaiviai, baržos, kateriai, valtys. Ties dabartiniu Kauno amfiteatru akmenimis grįstas takas buvo gal 2030 metrų plokštuma, į pakrantę tuomet nusileisdavo ir transportas. Ties šiandieniniu centre esančiu pėsčiųjų tiltu buvo Žiemos uosto prieplauka, didelėje įlankoje stovėjo daug ir įvairių laivų. Ar galėtume dabar  įsivaizduoti  Nemunu plaukiantį 70 metrų garlaivį su dviem deniais, dideliu kaminu, du milžiniškus ratus sukančia garo mašina?

Tokie nostalgiški architekto Jurgio Rimvydo Palio prisiminimai žadino Kauno architektūros festivalio lankytojų atmintį.

Kauno architektūros festivalio tematika – Miesto centrinė dalis ir jos ryšys su upėmis, regis, aktuali ne tik Kaunui, Vilniui, Klaipėdai, bet ir kitiems greta upių įsikūrusiems miestams. Krantinės, kaip viena iš reprezentatyvių miesto vietų, patraukli galimybė prieiti prie vandens daugelyje Europos miestų galėtų tapti pavyzdžiu ir Kaunui. Renginio organizatorius, architektas Gintaras Balčytis pakrančių problematiką bandė iškelti kaip vieną iš prioritetinių aspektų festivalyje, kuriame buvo ieškoma sprendinių bei pristatomos plėtros prie upių galimybės.

Unikalus Kauno bruožas – miesto prie dviejų didžiųjų upių padėtis. Sunku pasakyti, ar ankstesniais laikais toks miesto unikalumas buvo vertinamas ir plėtojamas. Greičiausiai natūraliai susiklostę veiksniai lėmė tai, kad Kaune buvo plėtojama laivyba. Dar viduramžiais Kaune klestėjo aktyvi laivininkystė, XVII a. pr. sukurtoje Tomo Makovskio Kauno peizažo graviūroje miestas vaizduojamas atgręžtas į upę. Nuo XIX a. krantinių raidai daugiausia įtakos turi ekonominės sąlygos – krantinės plėtojamos tiek, kiek plėtojama prekyba mieste ir su vandeniu susiję amatai bei veikla. Yra žinoma, jog vandens telkiniai darė ir tebedaro didelę įtaką miesto formavimui ir raidai. Tačiau, daugelyje Lietuvos miestų krantinių formavimas šiandieną beveik nevyksta.

Vis dėlto opi problema, regis, vis dažniau sulaukia dėmesio. Tiek spaudoje, tiek pokalbiuose apie architektūrą keliamas miesto ir vandens santykis. 2012 m. buvo surengtas Kauno Nemuno salos urbanizacijos konkursą laimėjusių darbų pristatymas visuomenei, šiemet pirmajame Kauno architektūros festivalyje gvildenamos miesto centrinių dalių ryšio su upėmis perspektyvos.

Arch. Prof. Jurgio Rimvydo Palio miesto prie vandens ateities vizija. Nuotr. iš LAS archyvo.

Architektūros fondo paskaitoje Miestas tarp upių architektas prof. Jurgis Rimvydas Palys pasakojo, kokį Kauną jis prisimena. Taip pat  pateikė daug puikių pavyzdžių iš užsienio miestų, kuriuose sukurtas aktyvus santykis tarp miesto ir vandens. Išanalizavęs Kauno padėtį, architektas supažindino su savo projektu Miestas prie Nemuno. Projekto pagrindinė mintis – aktyvus vanduo: pasinaudojant upe kurti miestą prie vandens, naują traukos centrą, skirtą aktyviai ir pasyviai veiklai. R. Palio projekto iliustracijose galime matyti aiškią urbanistinę struktūrą – sustiprintas ašines jungtis, užstatomas krantines, žaliąsias erdves Nemuno saloje, numatomą paplatinti Nemuno kanalą ties Karaliaus Mindaugo prospektu. Architekto vizijoje –  prieplaukos, pėsčiųjų tilto prieigose  numatomi žmonių traukos centrai. Taip S. Daukanto gatvė būtų įtraukta į bendrą ašį, o aktyvus judėjimas tęstųsi ir įsilietų į Laisvės alėją. Statoma prieplauka galėtų būti buvusioje Žiemos uosto vietoje, kur numatoma atraktyvi miestiečiams aplinka. Kitas gana įdomus projekto aspektas – oro tunelis, jungiantis abu Nemuno krantus. Atsisakius tilto su Freda, urbanistiniame miesto audinyje stipriai dominuotų apžvalginis įstiklintas oro kelias. Salos pietinėje dalyje numatomi tradiciški kaunietiški paplūdimiai. Vertindami projektą matome aiškią, išplėtotą mintį, meniškai rutuliojamą kontekstualumą, tačiau vertinant techniškai – didelė projekto dalis yra gana utopiška.

Arch. Prof. Jurgio Rimvydo Palio miesto prie vandens ateities vizija. Nuotr. iš LAS archyvo.

Įmonės Miesto planas ir savivaldybės atstovai, parengę paskaitą apie aukštybinius pastatus Kaune, pateikė potencialiai jiems tinkamiausią vietą Nemuno prieigose. Aleksoto apatinėje  plokštumoje aukštybiniai pastatai, pasak pranešėjos Rūtos Valevičiūtės, galėtų atsirasti tuomet, kai būtų paklausa ir poreikis. Šiandieną abipus M. K. Čiurlionio tilto esančios miesto dykvietės ateityje galėtų tapti patraukliomis erdvėmis greta vandens. Miesto planuotojų vizijoje – erdvė, potencialiai tinkama plėtoti verslo rajoną su komerciniais aukštybiniais pastatais. Kaunui, nors ir žemaūgiui miestui, esą tokia idėja nesukeltų anomalijų, nes aukštybiniai pastatai būtų statomi žemutinėje Nemuno krantinės platformoje ir neišsiskirtų iš bendros miesto panoramos. Tačiau, kaip pastebėjo dr. Vaidas Petrulis, plėtojant tokią idėją nepateikta vietos sprendimo koncepcija, neaišku, kur toks planavimas vestų miestą ir kokia tolimesnės plėtros kryptis.

Probleminėmis Nemuno prieigomis festivalio metu rūpinosi ir studentai. Kauno technologijos universiteto ir Architektūros festivalio organizatorių inicijuoto tarptautinio architektūros studentų konkurso dalyvių aktyvumas nustebino. Buvo gauta apie šimtą projektų, atrinkti – apie penkiasdešimt. Bendroje architektūrinių sprendinių paletėje dominuoja meno centrų, parodų ir koncertų, Kongresų rūmų projektai, negausiai, bet buvo pasiūlytos ir aukštybinių pastatų vizijos. Geriausiais paskelbti trys užsienio projektai. Pirmoji ir antroji vietos atiteko už dešiniosios Nemuno krantinės atkarpos nuo M. K. Čiurlionio tilto iki Žalgirio arenos Kaune urbanizavimo galimybių studijas. Trečioji vieta  buvo skirta Vokietijos studentų Kongresų rūmų projektui. Vertinant tokią konkurso baigtį, stebina užsienio studentų architektūrinis jautrumas aplinkai ir situacijos studija – viso to belieka palinkėti ir mūsų būsimiems architektams.

Menininkas, Masačiusetso technologijos instituto (MIT) profesorius Gediminas Urbonas paskaitoje Vandens amžius: priemonė veikti atspirties tašku pasirinkto hipotetinį vandens amžių. Kiek nutolęs nuo Kauno problematikos, G. Urbonas apie vandenį kalbėjo globaliai. Žinoma, jog 70 proc. žemės paviršiaus sudaro vanduo, yra miestų, kurie stovi žemiau jūros lygio ir jiems iškyla grėsmė būti užlietiems. Profesorius pristatė ekstremalios inžinerijos pavyzdžius ir supažindino su hipotetiniais ateities miestais, kurie galėtų būti statomi ant vandens. Paskaitos metu buvo aptarti menininkų kolektyvai, sukūrę vandens ar pakrančių erdvių projektus, skirtus įvairioms patirtims. Viena iš G. Urbono idėjų – išsimaudyti vandenyje nesušlapus – pasirodė gana nesunkiai įgyvendinama Lietuvoje ir galėtų būti viena iš sezoninių pramogų pakrantėse. Projekte naudojamos paprastos medžiagos, kuriomis naudojantis galima išsimaudyti vandenyje nesušlapus, pajusti vandenį kaip materiją, pajusti jo svorį ir temperatūrą.

Bendrai vertindami šiandieninį Kauno santykį su vandeniu, pastebime, jog miestas beveik niekur nepriartėja prie upių. Galima tik išskirti senamiesčio dalį prie Vytauto bažnyčios. Tuo tarpu Drezdene, Budapešte upės mieste yra tarsi įaudžiamos į miesto audinį – terasos, promenados, įlankos, laivai. Ten miestas suartėjęs su upėmis. Kaune Jonavos gatvės, esančios prie Neries, galimybės yra labai plačios. Čia galėtume sukurti Senos krantinės tipologiją, tačiau turime niekam neidomią, nepatrauklią miesto dalį. Vis dėlto galime tikėtis, jog tokie didelės apimties festivaliai padės mums pamažu judėti link teisingų sprendimų ir gerų architektūrinių projektų.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*