Apie atmintį ir vaizduotę. Dainiaus Liškevičiaus „Muziejus“ 2

Tautvydas Bajarkevičius
www.kamane.lt, 2014-10-30

„Laikas gydo viską, išskyrus žaizdas“.   

„Totalus prisiminimas yra atminties anestezijos forma. Po daugybės istorijų apie žmones, praradusius atmintį, ši yra apie tą, kuris prarado gebėjimą pamiršti, bet, pasižymėdamas ypatinga prigimtimi, vietoj to, kad didžiuotųsi pačiu faktu ir imtų niekinti žmoniją dėl jos praeities šešėlių, jis atsigręžė į ją iš pradžių smalsumo vedinas, o vėliau – kupinas užuojautos“. 

Citatos iš Chriso Markerio filmo Sun Soleil

--

Dainiaus Liškevičiaus Muziejus, visų pirma, pasirodė kaip paroda, eksponuota specialiai jai sukurtame paviljone, muziejuje muziejaus viduje, 2012-aisiais metais Nacionalinėje dailės galerijoje. Keli su projektu susiję kūriniai rodyti Vilniaus Šiuolaikinio meno centre, vėliau jis buvo eksponuotas Šiuolaikinio meno galerijoje Leipcige. 2013-ųjų metų pabaigoje pasirodė knyga-katalogas Muziejus, kuriame gausią parodos vizualinę medžiagą lydi paties menininko ir menotyrininkų tekstai. Ši knyga, kaip paralelinis parodą lydintis kūrinys, ir yra šio teksto pretekstas.

Menininko muziejus, kuris kartu yra ir muziejus muziejuje, projektą kontekstualizuojančiai knygai pasiūlo keletą interpretacijos perspektyvų bei ištisą aibę temų ir problemų. Jos nėra lengvos ir paprastos – visos jos reikalauja tam tikro jautrumo. Pirmiausiai, anot paties menininko, tai bandymas atsisukti į asmeninę sovietinio laikotarpio atmintį, nesąmoningai „blokuotą“ visą Nepriklausomybės laikotarpį. Šis bandymas, be abejo, susieja tai, kas asmeniška, ir tai, kas visuotina. Jau nuo pirmųjų puslapių juntamas keliasluoksnis naratyvas, vis labiau linijinius pasakojimus ir analitines refleksijas nardinantis į subjektyvumo gelmę. Šį efektą ypač sustiprina vaizdinės medžiagos išdėstymas, gausus kontrapunktų, metaforų, asociacijų, vaizduojamų objektų rekontekstualizavimo ir kitokio anti-iliustratyvaus iliustratyvumo. Knygos skaitytojas, kaip ir Muziejaus lankytojas, pamažu pasineria į atminties artefaktų sukuriamą tikrovę taip, kad išnerdamas jis gali susivokti pabuvojęs konkrečiam laikui nepavaldžių pasakojimų erdvėje.    

Bet kokia konvencionali vaizdinių, artefaktų ir pasakojimų kolekcija yra intertekstuali ir kinta priklausomai nuo sudėliotų akcentų, pasirinktos perspektyvos, jos eksponavimo intencijos. Šiuo atveju muziejus yra absoliučiai išlaisvintas iš bet kokio linijinės logikos imperatyvo. Vis dėlto, ši asmeniška ir subjektyvi dėlionė įgauna savo daugiasluoksnius pavidalus aiškiai apibrėžtos koncepcijos rėmuose: ją įgalina autonomiškas menininko muziejaus paviljonas institucijos erdvėje, apibrėžta koncepcijos struktūra, ašiniai naratyvai. Projektą lydinčioje knygoje jie įgauna progą išsiskleisti.

Teko skaityti vieną spekuliatyvų interviu, kuriame suabejojama Antikos istoriškumu – teigiama, esą ji sugalvota. Viena vertus, anekdotiška istorija, tačiau kartu ji neblogai iliustruoja visuotinumo pamatus ir jo ribas. Meno istorijos kontekste, sprendžiant iš pirmo žvilgsnio techninę vienos ar kitos skulptūros datavimo problemą, galima atrasti viena kitai prieštaraujančių istorijos versijų sūkurį, atsirandantį skirtingai sprendžiant faktines lygtis su keletu nežinomųjų ir, ypač, įvairiai interpretuojant šių sprendimų rezultatus. Istorijos naratyvai ir jų interpretacijos nuolat susipina artėdami objektyvumo link. Tačiau šis procesas, nors ir nuolat struktūruojamas tam tikrų nusistovėjusių konvencijų, beveik visada lieka kompleksiškas ir subjektyvus: faktai formuoja ir dekonstruoja kontekstus, šie sufleruoja ar modifikuoja intepretacijos būdus, lemiančius aktualias išvadas ir t.t. Apie tai rašo Nacionalinės dailės galerijos kuratorius Giedrius Gulbinas viename iš įvadinių tekstų „Istorijai skirta būti perrašytai Muziejuje“. Tekstą lydi paties muziejaus muziejuje fotografija. Muziejus kaip institucija yra priklausoma nuo įvairių kanonų. Jame įsikūręs menininko muziejus šių kanonų ir istorinių meta-naratyvų atžvilgiu yra autonomiškas, gerokai laisvesnis. Dėl to visuotinė istorijos kategorija čia kur kas artimesnė asmeninei atminties ir vaizduotės erdvei. Anot Franciskos Zólyom esė „Ar ši paroda mums padeda žengti žingsnį į priekį? “ cituojamo Boriso Groyso, kalbančio apie instaliaciją kaip galimą autonomiško muziejaus formą, „Instaliacija yra privatus muziejus, pasakojantis kitokią istoriją nei viešas muziejus, t.y. privačią istoriją. Pasitelkiant muziejų primenančią instaliaciją, standartizuotas muziejinis kontekstas subyra kartu su kolektyvine meno istorijos samprata“.        

Menotyrininkė Linara Dovydaitytė esė „Muziejus ir posovietinė atmintis“ iš institucinės kritikos kaip dailėtyros krypties perspektyvos aptaria muziejaus institucijos kilmę bei jo funkcijas. Modernusis muziejus apibūdintinas kaip savita žinojimą kaupianti, jį akumuliuojanti, klasifikuojanti, sisteminanti, eksponuojanti, įtvirtinanti, tam tikra galia disponuojanti institucija, besiremianti aiškumo, racionalumo ir grynumo principais. Toks muziejus nuolat susiduria su iššūkiais, kuriuos jam meta tos meno praktikos ar reiškiniai, kurie, patekę į konvencionalią ekspozicijos ar „sumuziejinimo” situaciją, netenka savo gyvumo, aktualumo, ekspresijos, o kartais ir prasmės. Tad muziejus kaip monumentali reprezentacijos erdvė neretai tampa savo statuso įkaitu. Linara Dovydaitytė aptaria ir įprastas sovietinės atminties reprezentacijos strategijas, kurios dažnai neišvengia kryptingo, vienpusiško ir perdėm supaprastinto ideologizavimo. Anot jos, Dainiaus Liškevičiaus Muziejus, dekonstruodamas modernaus muziejaus koncepciją ir savaip atsigręždamas į sovietinę praeitį, atskleidžia jos ambivalentiškumą, kurį galima nusakyti pasitelkiant postkolonializmo teorijoje apmąstomais dvipusiais įtakos ryšiais tarp „kolonisto“ ir „kolonizuotojo“.             

Ambivalentiškumo nestinga ir pačioje Muziejaus koncepcijoje. Jos naratyvinė ašis – trys dramatiški herojai, prieš politinę sistemą maištavusios asmenybės: ilgiausiai pogrindyje išlikęs ir okupacijai besipriešinęs partizanas Antanas Kraujelis; prieš politinę sistemą protestuodamas susideginęs Romas Kalanta; Ermitažo muziejuje prieš Rembrandto Danajos paveikslą, kaip įtariama, disidentiniais motyvais išpuolį atlikęs Bronius Maigys. Visi šie veiksmai Muziejuje gan radikaliai gretinami su politiškai angažuotais meniniais judėjimais: undergroundu, politiniu performansu ir art destruction. Nė viena iš šių meninių krypčių sovietmečiu neegzistavo, kaip ir negalėjo būti tokio išplėsto paties meno supratimo. Tad šis spekuliatyvus priskyrimas suteikia Muziejui fiktyvumo, o tai leidžia jame eksponuojamus objektus interpretuoti ne tiek faktinėje reprezentacijos, kiek hipotetinėje atminties ir vaizduotės susitikimo šviesoje. Kitas Muziejaus kontrastingumą nusakantis jo koncepcijos ir struktūros bruožas yra tai, kad šios, sakytumei, periferinės arba sovietmečiu marginalizuotos asmenybės ir jų istorijos pateikiamos kaip savotiški simptomai, radikalūs proveržiai, kartu jas gretinant su to laiko gyvenimo būdą atspindinčiais artefaktais: žurnalais, knygomis, buities daiktais, vietų istorijomis, asmeniniais archyvais. Trečioji pasakojimo linija yra paties Dainiaus Liškevičiaus kūriniai, vienaip ar kitaip reflektuojantys su lokalumu, atmintimi ir tapatybe susijusias temas ir įsiliejantys į šį daugiabalsį tekstų ir vaizdinių chorą. Visoms šios gijoms tarpusavyje susipinant, nesunku atrasti bent keletą „oficialiosios“ praeities pavidalų, pajusti jų įsismelkimą į kasdienybės sferą ir asmeninio santykio su jomis paieškas, aptikti represijos, cenzūros faktą ir pasinerti į radikaliausio politinio pasipriešinimo istorijas, kartu nujaučiant ir laikmečiui būdingą savicenzūros, vidinių konfliktų ar kompromisų būtinybę, ir, galiausiai, tam tikros saugios, produktyvios laikysenos paieškas, susijusias su į kasdienę buitį ir pasaulėjautą ateinančios modernizacijos pažadu, harmoningo bendrabūvio vizija. Menininkui, atrodo, pavyksta ne tik atskleisti šį daugialypį prieštaringumą, tačiau ir jį dekonstruoti, netiesiniais vizualiais pasakojimais ir paraleliniais naratyvais tarsi veidrodžiais juos nugręžiant nuo istorinio praeities laiko ir atgręžiant į hiperrealiai sudabartintą temų ir motyvų labirintą. Pavyksta taip, kad visa, kas ką tik pasakyta ne tik šiame, bet, tiesą sakant, ir knygos tekstuose, skamba kiek patetiškai, tarsi miriadai mažaisiais pasakojimais kalbančių artefaktų ir atvaizdų būtų grubokai „pakišti“ po universaliųjų, juos pagrindžiančių naratyvų karkasu.

Tolesnę knygos skaitymo choreografiją galėtų iliustruoti paprasčiausias sąrašas. Viena vertus, ji visa struktūruojama koliažo, dėlionės, mozaikos logika. Antra vertus, būtent ši logika skaido žvilgsnį, dėmesį, smulkina asociacijų medžius, supina detalių raizginius. Jau aptarti įvadiniai, koncepciją nusakantys tekstai iliustruojami bendraisiais ekspozicijos vaizdais, brėžiniais, „fasadinėmis“ fotografijomis. Tačiau jie taip pat yra polifoniški, kalba detalėmis, rakursais, akcentais, preciziškai parinkta vieta knygoje. Vaizdai susikalba tai peršokdami tekstus, tai su jais susikabindami. Vėliau šis vaizdinių, temų ir artefaktų spiečius tik tankėja.

Skyriuje 1960 partizaniška Antano Kraujelio pasipriešinimo istorija siurrealistiškai gretinama su ikoniška amerikietiško pop meno estetikos Roy'aus Lichtenšteino reprodukcija, komikso stiliaus piešiniais, įterpiama į citatų iš žurnalų kolekcijos apsuptį. Temiškai ji gretinama kaip kontrapunktas modernizacijos reiškinio kontekstui. Tačiau modernizacijos tema, aptarta įvadine įžanga, išskleidžiama tarsi fotografiniu vizualizacijų vitražu: jis sudėliotas iš grafinių leidyklų logotipų, urbanizacijos panoramų ir architektūrinių elementų, žemėlapių fragmentų ir schemų, viešų ir asmeninių erdvių, interjero detalių, dainų švenčių, kurortų ir sanatorijų, juvelyrikos, dizaino vaizdų. Poskyryje Dailinininkas, kuriame pristatoma menininko ankstesnių darbų – performansų, objektų, scenografijos teatrui – dokumentacija, iracionalus ir siurrealistinis elementas tik sutirštėja. 

Skyrius 1970 yra, ko gero, asmeniškiausias. Jame randame nuotraukas iš menininko asmeninio albumo, kalbančius apie jo vaikystę. Tai „gražiausio namo Kaune“ fotografija, nuotrauka po pirmosios komunijos, mamos knygų lentyna, kėdė ir jos piešinys. Paralelinis pasakojimas, siejamas su šį laikmetį sukrėtusiu Romo Kalantos susideginimu, susideda iš panoraminių to laikotarpio fotografijų, ideologinius ženklus liudijančių artefaktų, menininko performansų Vėjarodė (1996) bei Romui Kalantai atminti (2010) dokumentacijos. Pastarajame simbolinės, politinės ir kasdieninės tikrovės matmenis bei jų dramatišką susikirtimą menininkas apmąstė pasitelkdamas fotografijos metaforą: sudegino neišfotografuotas juosteles, kurių galiojimo laikas – iki 1980, 1983, 1988, 1990, 1993 metų. Poskyryje Du pasauliai ši metafora pratęsiama į vaizduotės sritį: pažintinės sovietmečio knygos, aprašančios išorinį, anapus geležinės uždangos esantį, eiliniam piliečiui nepažįstamą pasaulį, pristatomos šalia menininko fotografijų ciklo Dvi kelionės: SSSR-Indija (2010). Cikle konceptualiai, kompoziciškai ir asociatyviai gretinamos vaikystės fotografijos ir vaizdai, užfiksuoti kelionėje į Indiją. Per šį sugretinimą atsiskleidžianti simbolinės tikrovės ir regimybės ribų, kitoniškumo, laisvės ir apibrėžtumo dialektika, o taip pat vaizduotės galia bei jos formos ima kalbėti ne tik apie konkrečią istorinę situaciją ir jos atmintį, bet ir apie patį tikrovės, vaizduotės ir savivokos santykį. Šią temą pratęsia ir projekto Psichoterapinis piešimas dokumentacija: menininkas pieštuku daugybę kartų perpiešia savo paties vaikystėje fotoateljė darytą fotografiją.

Skyrius 1980 prasideda pasakojimu apie Broniaus Maigio išpuolį prieš Rembrandto paveikslą Danaja tuometinio Leningrado Ermitažo muziejuje. Čia išsamiai pristatoma „atvejo studija“, pateikiant šį veiksmą, visų pirma, kaip politinio pasipriešinimo aktą, tačiau intepretuojant jį taip pat ir kaip psichologinės traumos ar radikalios estetinės laikysenos išdavą. Istorija taip pat netrunka tapti komiksu – Bronius Maigys menininko valia smėlynuose susitinka su Sartru, o komiksą lydinčiuose puslapiuose groteskiškas situacijos dramatizmas čaižiai suskamba elektrinės gitaros tonacijomis: pateikiama videosinglo Danaja 10.45 fotodokumentacija. Po vizualiai aštraus prieskonio buities rakandų objektų ekspozicijos seka virtuoziškas įtikinamų ir kartu neįtikėtinų mistifikacijų kupinas Ernesto Parulskio kriptografinis detektyvas, palydimas dar vienu gitariniu akordu – muzikinio performanso Königsberg dokumentacija, kurios stop kadre šalia dviejų gulinčių gitaristų matome dar ir geriausių pankroko tradicijų dvasia dūžtančią gitarą. Šioje provokatyvioje, sloguma dvelkiančioje dalyje sušmėžuoja Leninas, Hitleris, kontroversiško paties menininko performanso Kliaksas dokumentacija ir kiti kūriniai, kuriems koncepcijoje priskirtas stilistinis art destruction principas tikrai nėra svetimas. Efektą švelnina gan nuosekliai pateikiama Kūrinių perskaitymo schema. Istoriją, įvilktą į kontroversiškos estetikos audinį, lydi netikėta atomazga – restauruotoji Rembrandto Danaja tapo populiariausiu Ermitažo kolekcijos kūriniu. Šį post factum lydi Danajos biblioteka bei filmo Laisvalaikis aprašymas, dedikuojamas Broniaus Maigio 1985-ųjų išpuoliui Ermitaže ir kartu nurodantis į Antano Sutkaus fotografuotą Sartrą, einantį prieš vėją ir savo kelionę baigiantį buvusiame Revoliucijos muziejuje, dabartinėje Nacionalinėje dailės galerijoje. Sartrą filme vaidina pats Dainius Liškevičius, primindamas prancūziškos naujosios bangos kino aktorių. 

Sodrus baigiamasis knygos akcentas – Agnės Narušytės tekstas Vienos fotografijos nuotykiai. Tai tekstas apie tą tikrovės dykumą, į kurią pakliuvusius mus sveikina slovėnų filosofas Slavojus Žižekas. Nors ir pati esė įsipainioja į absoliučios, keliasluoksnės simuliacijos ir reprezentacijos pinkles, joje tarsi ir galima įskaityti jau minėtą mintį, kad fotografiška atminties akimi atsigręždamas į praeitį ir įveldamas ją į regimybių, vaizdinijos, transformacijų ir asociacijų tinklą menininkas ją tarsi ir prijaukina, pažodinės tikrovės svorį perkeldamas į kur kas takesnę ir kur kas labiau daugiasluoksnę simbolių, metaforų, reprezentacijų, įvaizdžių, naratyvų, komentarų, citatų, improvizacijos ir performatyvumo sritį. Gali skambėti kiek deklaratyviai, tačiau ši mintis galėtų pasitarnauti kaip kuklus mąstymo apie Dainiaus Liškevičiaus Muziejų reziumė. 


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*