Menininkė V. Tamoševičiūtė: „Performansas vyksta čia ir dabar“ 3

Kalbino Aušra Blinstrubaitė-Vasiliauskienė
www.kamane.lt, 2014-05-19

Artėjant performanso festivaliui „CREATurE Live Art“ Kaune (jis vyks gegužės 29 d. – birželio 1 d., performanso meno studijos – gegužės 20 d. – birželio 2 d.) apie būsimo festivalio dalyvius, performanso meną ir galimybes jo mokytis, įdomius Lietuvos ir užsienio šio žanro menininkus kalbamės su viena festivalio organizatorių, performanso menininke, dailininke Vaida Tamoševičiūte, kuri, be kita ko, atskleidžia ir savo kūrybos kelią.

2013 m. festivalis „CREATurE Live Art“ paskandino Kauno senamiestį dūmuose, įtraukė žiūrovus į menininkų manipuliacijas, stebino atvirais, kartais ir fiziškai skausmingais performansais. Ką intriguojančio atlikėjai pasiūlys šiųmetiniame festivalyje?

– Ką nors naujo ir netikėto. Visas smagumas, kad niekada iki galo nežinome, ką pasiūlys menininkai. Performansas – gyvas menas, vykstantis čia ir dabar. Reikia ateiti ir pamatyti, pajusti. Bus visko.

 Be performansų, video peržiūrų, paskaitų, šiemet organizuojami ir mokymai. Kas juose gali dalyvauti? Ar jie daugiau orientuoti į lietuvius, ar užsienio menininkus (mokestis, pastebėjau, gana nemenkas)?

Šiemet festivalis bendradarbiauja su PAS („Performance Art Studies“). Jas nuo 2008 metų organizuoja profesorius, performanso menininkas iš Vokietijos BBB Johannesas Deimlingas. Tai ne kūrybinės dirbtuvės, o intensyvi, nepriklausoma edukacinė programa, apimanti teorines paskaitas, fizinį pasirengimą, idėjų vystymą ir galutinę kūrinio prezentaciją publikai.

PAS studijos organizuojamos įvairiose pasaulio vietose ir jungia performanso meno festivalius, institucijas ir menininkus, kuriančius šiuolaikinio performanso meno tinklą. PAS jau bendradarbiavo su tokiais festivaliais kaip „Cipaf“ Kipre, „Live action“ Kinijoje, „M:ST 5.5“ Kanadoje, „Pae4“ Olandijoje, „Préavis de désordre urbain“ Prancūzijoje, Norvegijos teatro akademija, Talino meno akademija, Grimmuseum Berlyne ir t. t. Labai džiaugiamės, kad jie susidomėjo „CREATurE Live Art“ ir savo 35-osioms studijoms partneriais pasirinko mus.

Kažkada, berods 2009-aisiais, viename Estijos šiuolaikinio meno festivalių susipažinusi su Johannesu, pati ėmiau svajoti apie dalyvavimą tose studijose. Tada nebūčiau galėjusi nei įsivaizduoti dabartinės situacijos!

Studijos skirtos visiems norintiesiems: jauniems menininkams, meno studentams ir kitiems performanso menu besidomintiems žmonėms. Tiesa, mokestis yra nemažas, todėl, manau, didžioji dalis studentų visgi bus užsieniečiai.

– Kokiose erdvėse vyks šių metų festivalis? Ar erdvė svarbi performansui, o gal jis gali vykti bet kur – tiesiog gatvėje?

Erdvė yra labai svarbi, tai – vienas iš sudedamųjų kūrinio elementų. Tačiau, gal skambės paradoksaliai, jis gali vykti bet kur – ypač gatvėje! Performansas prisitaiko, menininkas renkasi erdvę ir įtraukia ją į savo idėjinį lauką. Pati erdvė, kaip ir laikas, menininko kūnas, tampa meno kūriniu. Šiemet nemaža dalis performansų ir vyks būtent gatvėje, Rotušės aikštėje. Menininkai, norintys rinktis uždaresnę erdvę, pasirodys galerijoje „Meno parkas“.

– Šiųmečio festivalio tema – „Resistance“ („Pasipriešinimas“). Kas ją pasufleravo? Kam „priešinsis“ festivalio dalyviai?

Temos reikėjo studijoms, ir ją sugalvojo Daina Pupkevičiūtė (kartu organizuojanti festivalį, - aut. past.), tačiau, kas pasufleravo, turėtų atsakyti ji pati. Manau, jos dabartiniai ieškojimai.

Priešintis visada yra kam. Performansas nuolat kam nors priešinasi, laužo stereotipus, nusistovėjusias normas, keičia meno sąvoką, kuria išbandymus menininko kūnui ir dvasiai, žiūrovų suvokimui. Kartais pasipriešinimas yra nieko neveikimas, ramybės būsena. Viskas priklauso nuo vietos, laiko ir požiūrio.

Prisiminiau Turkijos performanso menininko Erdemo Gunduzo darbą „Standing man protest“ („Stovinčio žmogaus protestas“), puikiai iliustruojantį šią mintį. Žmogus tiesiog stovi aikštėje, bet jaučiamas didžiulis pasipriešinimas.

– Kokius vardus išskirtumei iš būsimojo festivalio dalyvių? Kokie menininkai turėtų suintriguoti žiūrovą?

– Jau minėjau BBB Johannesą Deimlingą. Taip pat išskirčiau britų duetą „Zierle & Carter“, dalyvaujantį PAS studijose kaip kviestiniai mokytojai. Jie nuostabūs, labai jautrūs objektui ir spalvai, jų darbai labai vizualūs – kaip paveikslai, gyvos skulptūros, instaliacijos. Klausei apie erdvės svarbą performansui, – jie labai jautriai kuria konkrečios vietos (site-specific) kūrinius, kurie gali pakeisti erdvę ar bent mūsų požiūrį. Tai toks gyvasis siurrealizmas.

Šiek tiek egzotikos įneš korėjiečių kilmės menininkė iš Suomijos Hyun Joo Min. Kurdama ji niekada nepamiršta savo šaknų ir, kaip pati sako, „korėjietiško skonio“, kurį turėtume pajusti ir mes.

Sulauksime dar vieno menininkų dueto iš gerokai artimesnės šalies – kaimyninės Lenkijos. „Destruction Factory“ – tikri meno chuliganai. Jie griauna savo pačių ar kitų menininkų kūrinius, instaliacijas, patį griovimo procesą paverčia nauju kūriniu. Jų performansai paremti visiška improvizacija ir ypatingu jautrumu. Visi jutimai pajungiami tam, kad menininkas ir žiūrovas kuo stipriau išgyventų momentą, buvimą čia ir dabar.

Kiekvienas mūsų festivalyje dalyvaujantis menininkas savitas ir įdomus, todėl juos ir kviečiame. Kelis dar paliksiu paslaptyje.

– Kokiusišskirtum Lietuvos jaunesniosios ir vyresniosios kartos menininkus? Ar jie noriai dalyvauja festivaliuose, o gal pirmenybę teikia atskiriems pasirodymams parodų ar renginių atidarymo metu?

Daug kur kalbėjau apie savo mokytojus Česlovą Lukenską, Aleksą Andriuškevičių ir Agnę Jonkutę. Jie priklauso skirtingoms kartoms, tačiau Lietuvoje nėra tiek performanso menininkų, kad juos būtų galima taip skirstyti. Apskritai buvo ir tebėra labai mažai menininkų, kurių pagrindinė meninė veikla yra performansas. Žinoma, „Post Ars“ ir „Žalias Lapas“ padarė pradžią Lietuvoje, todėl jau turime tam tikrą, nors ir trūkinėjančią istoriją. Performanso kūrėjų šmėkštelėdavo kiekvienoje kartoje. Gaila, kad dažnai tik pasirodydavo ir vėl dingdavo... Pamenu labai įdomią savo kartos menininkę Aliną Melnikovą, mačiau, berods, du jos kūrinius. Kur ji dabar, nebežinau.

Norėčiau paminėti klaipėdiečius „MeKuSa“, kurie paskandino Kauno senamiestį dūmuose. Akcija buvo tikrai įspūdinga. Vėliau D. Liškevičius sukūrė analogišką kūrinį „Jurgio Mačiūno portretas“ – paleido dūmus Laisvės alėjos fontane. Daug diskutavome dėl šio darbo autorystės. Žinau, kad D. Liškevičius ir „MeKuSa“ panašius kūrinius yra pristatę ir anksčiau. Galbūt idėjos, kaip ir dūmai, tiesiog sklando ore... O „MeKuSos“ ir vėl laukiame mūsų festivalyje. Labai įdomu, ką jie iškrės šiemet.

Antrą kartą dalyvaus išskirtinė asmenybė Lietuvos meno pasaulyje – alytiškis Redas Diržys. Visai neseniai „Kitos knygos“ išleido jo ir Astos Stasionytės sudarytą knygą „Alytaus dailės mokykla. 35 pasipriešinimo metai“. Festivalyje turėsime progą pamatyti jo performansą, pasiklausyti paskaitos, tikiuosi, ir pavartyti knygą.

Kalbant apie kartas, būtina paminėti Ramūną Jarą. Fenomenalus žmogus-kaukė, plataus profilio menininkas, rašytojas, kompozitorius, multiinstrumentalistas, netelpantis į jokius rėmus, užauginęs ne vieną eksperimentuotojų kartą, taip pat ir Alytaus dailės mokykloje nuo 2008-ųjų auginantis performanso ir avangardo daigelius.

– Kadangi tavo kuruojamas festivalis jau turi istoriją, gal galėtum įvardyti, kokios pastebimos performanso tendencijos. Kuo jis panašus ar galbūt skiriasi nuo užsienyje vykstančių panašių renginių? Pačiai juose teko dalyvauti ir kaip atlikėjai, ir kaip žiūrovei.

Apie kiekvieną jų reikėtų kalbėti atskirai. Tuose, kuriuose teko dalyvauti, atranka vyko gana laisvai, todėl buvo daug skirtingos kokybės kūrinių.

Mes stengiamės labai kruopščiai atsirinkti kiekvieną menininką, išlaikyti aukštą lygį. Toks festivalis Lietuvoje vienas, vyksta tik kartą per metus, todėl ne kiekybė svarbi. Skiriamės ir tuo, kad mūsų renginys turi edukacinę pakraipą: rengėme dirbtuves, filmų peržiūras, paskaitas, nes daug kam vis dar neaiškus pats žanras. Norėjosi pirmiausia supažindinti, paaiškinti patį terminą, kad „performance art“ taptų apibrėžta ir įteisinta meno forma, o ne „performance“, kas gali būti kiekvienas koncertas, spektaklis ar šou.

Labai dažnai tekdavo atsakinėti į klausimą: „o tame performanse šoks ar dainuos?“. Kitose šalyse to nebereikia – festivaliai būna pilni gyvo veiksmo ir to pakanka.

– Kokius įspūdžius parsivežei iš visai neseniai, balandžio 25-27 dienomis, vykusio tarptautinio performansų festivalio „PALS 2014“ Stokholme, kuriame atstovavai Lietuvai?

Labai geras festivalis! Puiki organizacija, intensyvi programa, įdomūs menininkai, kurių dalyvavo apie 30. Gaila, kad turėjau praleisti kelis pasirodymus, bet pamačiau tikrai daug. Šis festivalis taip pat turi edukacinę kryptį: tris dienas prieš festivalį studentai iš įvairių šalių dalyvauja kūrybinėse dirbtuvėse, vėliau pristato savo kūrinius. Buvo įdomu stebėti studentus, nes raiška jau šiek tiek kitokia, jie atranda naujus, savus būdus. Nemažai dalyvavusių menininkų yra performanso dėstytojai, todėl turėjau gerą progą susipažinti su skirtingomis mokyklomis, dėstymo būdais. Neįkainojama patirtis! Labai plati festivalio geografija: JAV, Danija, Norvegija, Nigerija, Lenkija, Kanada, Suomija, Slovakija, Baltarusija, Švedija... Svajoju kai kuriuos menininkus pasikviesti į Lietuvą.

– Norėčiau grįžti prie Kauno performanso menininkų, ar pastebi kokį jų išskirtinumą? Ką manai apie menininko ir meno kritiko Kęstučio Šapokos prielaidą, jog galima kalbėti apie lokalią Kauno „mokyklą“?

Na, K. Šapoka teigė, jog dar sunku apie tai spręsi. Žinoma, norėčiau, kad taip būtų. Sunku kalbėti apie Kauno performanso menininkų išskirtinumą, kai juos gali ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti. Be to, Č. Lukenskas „pabėgo“ dėstyti į Vilnių, dabar sėja performanso bacilas ten. Galbūt galima kalbėti apie „Post Ars“ meno mokyklą?

– Lietuvoje kol kas, berods, nė vienoje aukštojoje mokykloje nėra nuosekliai mokoma performanso meno. Ar, tavo nuomone, tai galėtų būti dėstoma disciplina?

Kažką panašaus Vilniuje jau daro Č. Lukenskas, tačiau tiksliai nežinau, ar performansas yra vienas iš variantų, ar pagrindinis jo dėstomos paskaitos tikslas. Žinoma, kad šis žanras galėtų ir turėtų būti disciplina – ir ne tik kaip pasirenkamas dalykas, bet specialybė. Daugybėje užsienio meno mokyklų toks klausimas net nekyla. Tai lygiavertė šiuolaikinio meno dalis, kurios reikia mokytis kaip tapybos ar skulptūros.

Tiesa, jau galiu išduoti, kad Kauno dailės fakulteto Tapybos katedra pakvietė mane kitais mokslo metais dėstyti performansą. Visada svajojau, kad toks dalykas būtų, bet niekada negalvojau, kad tai turėčiau daryti aš. Na, pažiūrėsim, kas iš to išeis.

– Kas buvo tavo mokytojai, įkvėpėjai? Koks buvo kelias į performansą? Kada pajutai, jog tokiu būdu gali išreikšti savo menines idėjas?

Kelias buvo labai lėtas ir nuoseklus. Prasidėjo nuo atsitiktinai pamatytų darbų Kaune, dar tebesimokant mokykloje (deja, menininkų pavardžių nebepamenu), vėliau įtaką darė Dailės akademijoje sutikti dėstytojai. A. Jonkutė buvo pagrindinė ir svarbiausia mano įkvėpėja, drąsintoja, padėjusi atrasti performansą kaip būdą išreikšti idėjas, kurioms tapybos nebepakako. Baigus akademiją (Vaida studijavo Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, yra įgijusi tapybos bakalauro ir magistro diplomus, - aut. past.), teko dalyvauti dviejų savaičių konkrečios vietos (site-specific) performanso dirbtuvėse Portugalijoje. Viskas klostėsi natūraliai.

Dar labiau prie šios srities priartino pažintis su Estijos menininkais. Dar mokantis pirmame kurse, į akademiją atkeliavo „Non Grata“ ir paliko didžiulį įspūdį. Vėliau pagal mainų programą atvyko mokytis Mai Sööt, su kuria susidraugavome. Ji bendravo su „Non Grata“, vėliau tapo „Art Container“ (anksčiau „Non Grata Art Container“) grupės nare.

Apskritai Estijoje labai senos ir gilios performanso tradicijos. Kaip savarankiška disciplina jis dėstomas Talino meno akademijoje. Yra nemažai atskirų performanso menininkų ir grupių, daugybė renginių ir festivalių. Ne sykį juose pabuvojau ir kaip dalyvė, ir kaip žiūrovė.

Mai taip pat neprarado ryšio su Lietuva. 2010 m. kartu su Lietuvos menininkais surengė performansų vakarą. Jame dalyvavau aš ir Židrija Janušaitė.

Vėliau į Lietuvą grįžo Daina. Galvojome, kaip pamatyti daugiau performansų – taip ir gimė festivalis.

– Keletą performansų esi sukūrusi kartu su audiovizualinės kūrybos menininke Daina Pupkevičiūte. Kaip gimė jūsų duetas?

Prasidėjo nuo Dainos muzikos, sukurtos vienam mano performansui. Vėliau kartu mąstėme ir pirmajame festivalyje pirmą kartą pasirodėme duetu. Turėjome panašių vizijų, sekėsi susikalbėti – taip atsirado daugiau kūrinių.

– Ar kurti ir pristatyti meno projektą kartu su kitu žmogumi yra sunkiau nei vienam? O gal atvirkščiai?

Ir sunkiau, ir lengviau. Kartu kurti gali ne su bet kuo. Dauguma menininkų yra individualistai, todėl turi labai sutapti požiūriai ir kūrybos būdas, kad galėtum ką nors kartu nuveikti. Jei žmonės sutaria ir papildo vienas kitą, kurti be galo smagu.

– Atlikdama savo performansus, nevengi tiek sielos, tiek kūno apnuoginimo. Kokių reakcijų sulauki iš žiūrovo? Ką tau kaip menininkei suteikia performanso metu gaunama patirtis?

Reakcijos būna įvairios, priklauso nuo kūrinio. Kūno apnuoginimas kažkodėl vis dar žmones glumina labiau nei sielos. Man pačiai abu vienodai sunkūs. Būna įvairių replikų, kartais – absoliuti tyla. Vieni susitapatina, įsijaučia ir palaiko, kiti – atmeta. Tai natūralu. Performanso metu manyje dažnai įvyksta ar bent jau bando įvykti vidinės transformacijos.

– Dažnai atlikėjai siekia šokiruoti žiūrovą nuogu kūnu, savęs žalojimu, fizinių kūno jėgų išbandymu. Ar tai galima vadinti šiuolaikinių performansų tendencija, o galbūt įmanomas ir kitas kelias – paveikti žiūrovus teigiamomis emocijomis?

Yra daugybė galimybių, ir nė vienos teisingos, kaip sukurti performansą. Visi tavo išvardyti „šokiravimo“ būdai nėra nauji ir šiuolaikiški. Taip buvo nuo pat šios meno srities atsiradimo pradžios, nes tai vienas iš tikslų – griauti stereotipus, versti susimąstyti. Tai aštri visuomenės kritika, kurią menininkas jautriai reflektuoja. Septintajame dešimtmetyje performansas protestavo prieš meno komercializaciją, ir pasirinkta forma šokiravo. Kai ką šokiruoja ir dabar. Bet tai tik bandymas parodyti, kaip visuomenė kasdien užsimerkia prieš dalykus, į kuriuos bedus pirštu, staiga pasišiaušia ir sukyla.

Pamenu, kai Evaldas Jansas norėjo (o gal net neketino, kas dabar sužinos) paskersti ėriuką, visa kasdien mėsą valganti visuomenė siaubingai pasipiktino.

Žinoma, tai nėra vienintelis kelias. Performansas yra tik priemonė išreikšti mintį, kaip ir tapyboje dažai. Geras paveikslas gali būti ir šviesus, ir tamsus – tai priklauso nuo menininko įtaigumo.

– Kaip vertini tokius ekscentriškus menininkus kaip serbė Marina Abramovič, savo kūriniuose bandanti pasiekti fizines, emocines ir proto ribas; arba prieš kurį laiką šokiruojančiomis politinėmis akcijomis pagarsėjusį rusą Piotrą Pavlenskį?

M. Abramovič jau tapo šiuolaikinio meno ikona, gyvąja klasike. Anksčiau labai ja žavėjausi. Ji tikrai padarė didžiulį poveikį šiuolaikiniam menui, galima sakyti, nubrėžė tam tikras performanso gaires, pastatė jį greta kitų meno formų. Bet šiuo metu labai ja nebesidomiu. Tas laikas praėjo, dabar yra naujų, įdomių, eksperimentuojančių menininkų.

P. Pavlenskis yra savo laiką atspindintis menininkas. Jis politinis aktyvistas, todėl apie jo veiksmus negalima kalbėti tik kaip apie meninį aktą. Jo kūryba labai aštri ir paveiki. Bet taip pat nemanau, kad siekiama šokiruoti. Tai daro šalies, kurioje jis gyvena, politinė situacija, ypač dabar. P. Pavlenskis nedaro kažko itin naujo, bet yra labai aktualus, pasirenka aiškias metaforas ir labai tiesiogiai kritikuoja sistemą. Žmonės nėra laisvi, prikalti už sėklidžių prie grindinio, užsiūtomis burnomis, įkišti į spygliuotų vielų narvus. Ne visi tai mato, jis – vizualizuoja.

– Užtikau tokius JAV menininkės Yoko Ono žodžius: „Performansas – tai ateitis. Brodvėjaus spektakliai tokie suvaržyti. Performansas – kaip haiku, jį sudaro tik viena (Japoniška vertikali) eilutė. Jis paprastesnis, tačiau daug įdomesnis.“ Kokią ateitį prognozuotum šiai meno sričiai? Kokie „CREATurE Live Art“ ateities planai?

Nežinau, ar įdomesnis, nes niekad nebuvau Brodvėjuje (šypsosi). Tiesą sakant, nemanau, kad viena gali būti geriau už kita. Visur yra kokybiško, paveikaus meno ir daugybė šlamšto. Performansas yra čia ir dabar, todėl apie ateitį kalbėti neverta. Manau, jis bus visada, nes niekada netrūks eksperimentuojančių ir ieškančių žmonių.

O festivalis taip pat planuoja išlikti, pulsuoti gyvu veiksmu, teikti betarpiškas meno patirtis. Dabar gyvename artėjančiu renginiu, tolimesni planai – nesustoti ir sulaukti 2015, 2016 m. O kaip bus, pamatysime.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*