Rugsėjis

Poeziją vadinau koncentruota proza ― mažiau žodžių, trumpesnis tekstas, tačiau stipresnė emocija, kuri smogia netikėtai ― netuščiažodžiaujant. Todėl ilgą laiką nesiryžau imti poezijos rinktinės į rankas, įsivaizdavau ją kaip iššūkį, kurio priėmimui reikia užaugti. Iššūkiai turi tokią savybę, jog ilgai sukęsi galvoje ima kankinti, todėl apsilankius knygyne, akys nevalingai nukrypo anksčiau ignoruoto poezijos skyrelio link. Čia gulėjo Juliaus Kelero 2010 metais Vilniuje išleista poezijos knyga Tai tu („Kitos knygos“). Savo kukliu viršeliu ji tartum bandė slėptis lentynoje, bet mano pirštai ją vis tiek sučiupo.

Apie ką ši knyga? Priklauso nuo to, ką pats joje sieki ar tikiesi rasti. Poezija žavinga tuo, kad fragmentuotuose įvaizdžiuose, išmėtytose metaforose skaitytojas randa tai, kas aktualu būtent jam. Asmeninis santykis su eilėraščiu sukuria begalybę interpretacijos variantų, atrandant vis kažką naujo, pridedant savą prasmę ir lūkestį. Todėl kas kartą iš naujo perskaitytas eilėraštis atgimsta, nes ir jį skaitantis jau būna kitoks, paliestas laiko, patirties, žmonių.

Tai pirmoji mano pažintis su Juliaus Kelero kūryba. Literatūros srityje jis anaiptol ne naujokas ― įgijo lietuvių kalbos ir literatūros specialybę, JAV baigė laisvųjų menų magistrantūrą. Išleido ne vieną eilėraščių rinkinį, konkursų laureatas, pripažintas ir įvertintas įvairiausiomis literatūros premijomis. J. Keleras užsiima įvairia menine veikla: rašo knygas vaikams, verčia, kuria pjeses, fotografuoja. Apie naujausią savo knygą autorius atsiliepia taip: Galvodamas apie šiuos naujus savo eilėraščius, suvokiu viena: jie radosi iš turbūt kaip niekad asmeninio santykio tarp „tu‟ ir „aš‟. Rašytojas pabrėžia aš ir tu santykį, tačiau daugumoje eilėraščių jis gana vienodas. Aš ir tu, kažkada buvę drauge, dabar skaudžiai atitolę, kiekvienas gyvenantis savo erdvėje, individualiame laike. Gal dėl to, žvelgdamas iš dabarties perspektyvos, autorius beveik niekuomet nemini įvardžio mes. Lengviau kalbėti prisidengus aš kauke, kai žodžiai, mintys ir jausmai skirti tolimam tu, prisiminti tave, bet ne mus. Nostalgiškas ir šiek tiek naivus santykis, dievinant viską, kas liko praeityje (taip pat ir tave): tu esi mano religija, mano / balsas iš kitos durų pusės, / migdolmedis Van Gogo / drobėj, nendrė plynam lauke (dar miega, p. 20).

Taip ir keliauja poetas per akimirkas su tavimi. Vis rasdamas ką galima tavyje pagarbinti, kurią kūno dalį pagirti, įprotį prisiminti, kvapą užuosti, o žodį išgirsti. Apsėstas savosios mūzos, jis desperatiškai kapsto praeities akimirkas, bandydamas jas užšaldyti esamajame laike. Neslėpsiu, visuomet troškau būti mūza, kuri net išėjus lieka ― eilėraščiuose, kito žmogaus mintyse. Ši poezijos knyga yra tikra odė tokiai moteriai. Tobulai nuo pat pirštų galiukų iki besiplaikstančių garbanų, tobulai net ir tuomet, kai elgiasi netobulai, tiesiog mylimai (mylėtai) moteriai. J. Keleras eilėraščiais stengiasi sugauti akimirką, iš naujo išgyventi ir ant popieriaus lapo pateikti emociją. Jis tai daro taip stropiai ir nuosekliai, tarsi sakytų: viskas, paskutinį kartą pajusiu ir paleisiu, atsikratysiu, išsilaisvinsiu. Todėl eilėraščiai primena nostalgišką atsisveikinimą, ne tik su tavimi, bet ir senuoju aš.

Daug įdomesnis ir įvairesnis yra erdvės bei laiko suvokimas. Erdvė standartiškai skirstoma į savą ir svetimą. Tačiau tai labai reliatyvios pusės, gairės, kurias maišo laikas. Svetima erdvė nevaldomu greičiu, netgi privalomai tampa sava, tam visiškai nepasiruošus ― vaikai per greitai užauga, papuola į suaugusiųjų pasaulį: maža mergaitė ― beveik visiškai vaikas, / suaugusiųjų išvaikščiotuos / kambariuos, kur svetimi kvapai / ir žingsniai, nerimas, kraujas (tai tu, p. 5). Viskas vyksta per greitai, situacija nekontroliuojama ― paliekama sava erdvė ― vaikystė, dar nepasiruošus pritapti naujoje, suaugusiųjų erdvėje: <...> ne, tu maža, beveik vaikas, / paklydus suaugusių žmonių kambariuos, (svetimas namas, sapne, p. 10). Toks motyvas matomas net keliuose eilėraščiuose, laikas ne tik klijuoja erdves, bet ir maišo jas, nepaisydamas lyrinio subjekto pageidavimų. O šis nori sustoti, mėgautis akimirka, gal ją net amžiams pasilikti: <...> ir sugrįžti namo jau reikš tik sugrįžti / prie svetimų, visada užrakintų durų (kažką apie ugnį, p. 8). Tačiau kismas vyksta: tenka užaugti, pamilti ir paleisti, nuolat judėti, net ir žvelgiant atgal, galiausiai ― mirti. Bet mirtis nėra baisi, ji ― tik dar vienas etapas, ne pabaiga.

J. Keleras savo 111 puslapių knygą suskirsto į penkis skyrius, kurie šiek tiek skiriasi nuotaika, arba tiksliau sakant ― optimizmo lygiu. Vienuose jų mūza dar visai arti, ką tik išėjusi, todėl švelniai juntama (jos kvepalai, prisilietimai, bendrai taip ir nepažiūrėti filmai), kituose ― jau skausmingai nutolusi, ir nors autorius bando ją susigrąžinti, suvokia, kad tai neįmanoma. Jam telieka žaisti prisiminimais, vis iš naujo atgaivinti pabėgėlę, nors tai tėra jos šešėlis. Kiekvienas skyrius perteikia vis kitokį emocinį niuansą. Tiesa, gal dėl spaustuvės nesklandumų, o gal dėl paslaptingo knygos autoriaus sumanymo (kuris taip ir liko neatskleistas), ketvirtas skyrius kartojasi du kartus. Nenuspėjama kai kurių puslapių numeracija taip pat kelia filosofinių klausimų ir dvejonių.

Iš eilėraščio į eilėraštį keliauja mažos mergaitės įvaizdis, kuris žymi naivią, trapią ir pasimetusią, reikalaujančią globos moterį ― tikrą moteriškumo simbolį. Galbūt svajonę apie priklausomą, nuolankią moterį, kurią reikia nuolat gelbėti, tokią, kokia jo stipri ir savarankiška mūza kažkada (galbūt) buvo. Kaip atsvara šiam poliui pateikiamas vyriškumo simbolis ― Mėlynbarzdis ― grubus, žiaurus despotas, turintis keletą žmonų. Toks priešingas nostalgiškam, mėgstančiam pagraudenti lyriniam subjektui. Mėlynbarzdis įkūnija visa, ko pastarajam trūksta ― jėgą, ryžtą, agresiją, žiaurumą, netgi aplink besisukančias moteris, kurias Mėlynbarzdis grobia. O lyriniam subjektui telieka nuolankiai klausti kažkur iškeliavusios mylimosios: aš esu... / kuo nori, kad būčiau? (tavo nykštukas, p. 27).

Meilė yra viena tų neišsemiamų temų, kuria galima kalbėti/kurti be sustojimo. O jei tai nelaiminga meilė, pasirodo visa jausmų gama: nuo aistros iki neapykantos, liūdesio ir džiaugsmo, vilties ir nevilties, nostalgijos, galiausiai ― susitaikymo su vienatve. Kai kurie J. Kelero eilėraščiai naivūs ir vaikiški, šiek tiek banalūs, primenantys nelaimingą paauglio (ne)meilę. Atrodo, kad autorius nežino kaip išreikšti vidinę maišatį, todėl griebiasi paprasčiausių rimų, įvaizdžių ir metaforų, kad situacija taptų kuo aiškesnė (ne tik skaitytojui, bet ir pačiam autoriui). Todėl retkarčiais mano lūpomis nuslysdavo ironiška šypsenėlė: „ir aš ten buvau (visi buvom), ir aš žinau ką reiškia būti (ne)laimingai įsimylėjusiai‟.

Įdomiai ir naujai J. Keleras interpretuoja religijos, Dievo temas. Autorius mato dalelę Dievo kiekviename iš mūsų, būtent tai daro Dievą absoliutų ― turintį ir dangišką, ir žemišką pusę. Retkarčiais Jis kasdieniškas, pasimetęs pats savyje, nemokantis važiuoti dviračiu ar grėbti šieno. Taip pat ― asmeniškas ir artimas, visados šalia, nesėdintis aukštybėse ir negrasantis bausmėmis. Jis keliauja iš eilėraščio į eilėraštį kartu su lyriniu subjektu, kartais toks pat netobulas, kaip ir pats žmogus. Lyrinis subjektas garbina Dievą, o šis mėgsta įsikūnyti į moterį, todėl garbinimas vyksta dvigubai uoliau. Moters kūnas, jos kvėpavimas virsta religija, kurią lyrinis subjektas aistringai išpažįsta. Taip, įsismelkdamas į kiekvieną aplinkos detalę, Dievas yra visur, ir net garbindamas Jo dalelę lyrinis subjektas garbina Jį patį: mano Dievas yra tik Dievas / ir kaip tik todėl tu gali bėgti / vienais apatiniais per mano sapną (vienais apatiniais, p. 24).

Taip viskas vėl grįžta į moterį. Į išėjusią mūzą, kuri kankina lyrinį subjektą savo nebuvimu ir mes (nutylimo) sunaikinimu. Autorius įnirtingai kartoja aš ir tu, bandydamas sukurti atstumą tarp savęs ir jau ne savo moters. Tačiau visi eilėraščiai byloja apie norą nors kartą ne tik pačiam ištarti, bet ir išgirsti ― mes. Mūza, kodėl man palikai tik savo šešėlį?