KINEMATOGRAFINIAI MOTYVAI AIDO MARČĖNO POEZIJOJE 0

Jūratė Baranova
www.kamane.lt, 2012-09-19
Jūratė Baranova ir Aidas Marčėnas

Toks sutapimas: visa kultūra pasuko vaizdo link. Filosofai konstatuoja XXI amžiaus posūkį į vizualumą, kaip XX amžiaus pradžioje buvo pastebėtas posūkis į kalbą. Šių eilučių autorė per pastaruosius metus pamiršo visus kitus savo vadinamuosius tyrimus bei rašto darbus ir  domisi tik kino menu bei jį apmąstančia filosofija. Ji yra pastebėjusi, kad kinas esą pranokstąs visus kitus menus, nešiojasi su savimi Gilleso Deleuze’o dvitomį „Cinema“, dedasi po pagalve tarsi tai būtų koks Šventasis Raštas  ir kol kas nesėkmingai bando apie tai ką nors parašyti. Kai kurie naujovėms jautresni Lietuvos poetai jau pernai „Šviesos-Santaros“ suvažiavime mėgino pristatyti savo vizualiuosius projektus. Šiuo visuotinio posūkio vaizdo link laiku poetai, nežinantys, iš kurios pusės priartėti prie kino kameros, atrodytų tarsi įstrigę klasikinio teksto gniaužtuose. Toks, regis, turėjo būti ir Aido Marčėno poezijos likimas. Bet štai rudenį pasigirsta skambutis. Skambina  Elvyra Pažemeckaitė ir praneša, kad ji įtraukusi A. Marčėno kūrybą į kinui ir literatūrai skirtą projektą, kad apie tai, kaip šie du aspektai – kinas ir literatūra – koreliuoja Nacionalinės premijos laureato kūryboje, rugsėjo vienuoliktą bus pranešta G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje Panevėžyje ir padarys tai būtent šių eilučių autorė.

Tampa aišku, kad posūkio į vaizdą tikrai nebepavyks išvengti. Dejonės ir skundai (koks gi čia kinematografas muzikaliojoje Marčėno poezijoje?) kažkaip nebeatitiktų šio laiko dvasios. Todėl dar sykį atsiverčiu jau skaitytą ir aprašinėtą poeto knygą „Eilinė ir bandau perskaityti nauju laiko dvasios pažymėtu žvilgsniu, nelabai tikėdamasi ten rasti kažkokį kinematografą. Tačiau pasirodo, kad kai kurios poezijos rinktinės gali kiekvieną sykį iš naujo pasveikinti savo skaitytoją. Nelygu kuriuo rakursu į ją žvelgsi. Šį kartą padvelkė Andrejaus Tarkovskio filmais „Ivano vaikystė bei „Veidrodis . O ir Kim Ki-duko „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema... ir vėl pavasaris... kažkaip priartėjo. Šulinys yra pasikartojanti, sapnų, atminties trajektorija mažam berniukui tarsi aidu atspindinti žuvusios motinos veidą Tarkovskio filme „Ivano vaikystė“. „Šulinys“ yra pirmosios Marčėno poezijos rinktinės pavadinimas.  Šulinys taip pat pavadintame šios rinktinės poeto eilėraštyje simbolizuoja nykstančio laiko bedugnę. Lyrinis subjektas prilygina save vienu metu ir kibirui, ir šuliniui, ir vandeniui, ir dangui: „kibiras, kuriuo esu/ į šulinį kuriuo esu metai po metų leidžiuosi“; „gelmę pasiekęs šulinyje pripuolęs vandenį kuriuo/ esu gersiu“ (p. 34). Jausena, kad vienu metu įmanoma būti ir vandeniu, ir tuo, kas atsispindi vandenyje, artima ir Marčėno, ir Tarkovskio poetinei savimonei.   Abu yra sukūrę po kūrinį tuo pačiu pavadinimu – „Veidrodis“. Tiesa, Tarkovskis kiek anksčiau – 1975 metais. Marčėno eilėraštis knygoje „Angelas“ publikuotas 1991 metais. Abiejuose kontekstuose – ir filme, ir eilėraštyje – kūrėjų retrospektyvioji vaizduotė smelkiasi į vaikystę, „Gyvenimas apsisuka ratu/ir į vaikystę atsidaro liukas“, – toks būtų abiejų kūrinių prasminis kryptingumas, išsakytas vėlyvesniame poeto eilėraštyje „Tvenkinio ratas“ (p. 312). Kita vertus, abiejuose kontekstuose siekiama prikelti jaunos motinos atmintį, ir išryškėja nevienaprasmė sūnaus ir motinos jungtis. Marčėno eilėraštyje „saulės nutvieksta/jauna mama, – ji dar tik laukias vaiko“, pati žvelgia į veidrodį ir šypsosi jam „iš veidrodžio graži“. Šiek tiek leidžia ir jam pačiam į save pažvelgti, sakydama „ilgai tik nežiūrėk,/nes velnią pamatysi ten“. Lyrinis subjektas, kaip paaiškėja iš tolimesnių eilučių, pamatęs save veidrodyje, po motinos žodžių pasileidžia rėkti, „išsigandęs baisiai/kažkokio vaizdo, kas matyti leista/tik kūdikio nekalto akimis,/kas niekad atminty nebenušvis...“ Skaitytojas taip ir nesužino, ką pamatė kūdikis veidrodyje. Gali tik numanyti. Abu – ir filmas, ir eilėraštis – parašyti jau iš brandaus matymo perspektyvos. „Dabar žiūrėk į savo veidą seną,/į tuos metus, kurie kartu gyvena“ (p.66), - užbaigia Marčėno lyrinis subjektas šiame eilėraštyje veidrodžio istoriją. Tačiau kituose jis linkęs sugrįžti prie veidrodžio metaforos. Štai eilėraštyje „Žvilgsnis veidrodyje“ lyrinis subjektas žvelgdamas į veidrodį apčiuopia amžiną sunkiai nusakomą tikrovės ir vaizdinio persipynimo problemą. „Gal negyvenam gal tik atspindžiuos/kažkas mums liepė su šviesa budėti.“ Šulinio metafora dar teikia vilties kažkada prisiliesti prie vandens kaip prie siekiamos gelmės, o štai veidrodžio metafora sukelia galimos beprasmybės pojūtį: „baisia mintim kad be jokios prasmės/mes esam po žvaigždynais įrašyti/gal negyvenam gal tik žodžiai švyti/nuo įtampos ir kosminės grėsmės“ (p. 80).

Į atmintį grįžta režisieriaus Tarkovskio tėvo dvieilis: „Sudba v posledok šla za nami kak sumašedšij s britvoju v rukie“  iš filmo „Veidrodis“. Čia pat Marčėno eilėraštis „Ligoninės parkas“, kur Paška, buvęs milicininkas, pats sau tampa likimu: „metodiškai skalbė ir skalbė kojines,/gerklę/atsiriekė duonriekiu, tyliai“(p. 222). Kodėl lyrinis subjektas nepaseka Paškos pėdomis? Kodėl neatsiduria ten, kur pasuka „liūdni vaiduokliai: kūnais nudėvėtais/numirę Gorkio gatvės narkomanai“ (p. 405). Likimas kažkodėl nepaliečia skustuvo ašmenimis jo gerklės, nors jis pats galvojęs, kad numirs anksčiau ar tiesiog išeis  iš proto. Klausimas retorinis.

Dėmesingai skaitant „Eilinę“, atmintyje iškyla ir Korėjos režisieriaus Kim Ki-duko  filmas „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema...vėl pavasaris“ (2003), kur nuosekli metų sezonų kaita nuplauna bet kokį susireikšminimą ir beprotybę. Galima būtų atsakyti heidegeriškai-šliogeriškai: Marčėno lyrinis subjektas gydėsi įpasaulintumu, atsivėrimu ne tik praeičiai ir vaikystei, bet leisdamas sau siūbuoti gamtos cikliškumo įsiūbuotame rate. Štai pavasaris. Eilėraštyje „Pavasario vėjas“ matome beveik kinematografinį vaizdą: „Lai briedis, pametęs ragus, ateina,/vilkas, droviai galvą nulenkęs./Teparskrenda spindintis gandras/ ir kelias iš irštvos brolis senasis, lokys“ („Pavasario vėjas“, p. 99). O štai vasara: „bičių dūzgimas žydinčiuos grikiuos, skaidri daina šienpjovių“ (p.45); „peteliškė miršta tarp astrų/kuriuos tu skini ir nieko/nėra tyliau už šią tylą“ (p. 59). Štai pamažu vasara artėja link pabaigos. Jautri poeto klausa  girdi šią metų slinktį: „rugpjūtyje, kai vasara tyli, /varpus iš tolo skambančius girdi/sekmadienį, o jau ruduo artėja“ („Miestas“, p. 68),  vaisius nokina vasaros naktis („Vasaros pabaiga“, p. 71). „Štai ir vasara baigės“ – konstatuoja eilėraščio pavadinimas (p. 328).  Ruduo pasirodo kaip dramatiškiausias metų laikas: „Aš kasdien rudeniop/kaip ir medis tampu vienišesnis kasdien/vis labiau ir labiau į save /panašesnis tampu su kiekvienu lapu/ vis skaudžiau aš krentu vis baisiau/vis toliau nuo visų link žiemos/krentant lapams kalbu/vis skurdžiau ir skurdžiau/ ligi kito pavasario žiedo“ (p. 20). Bet štai ateina žiema: „ saulė teka į šarmotą rytą/ ir aukštom alėjom skamba plonas ledas“ (p. 124). Bet netrukus ir vėl išnyra pavasaris, pasipila eilėraščiai: „Pavasario dykuma“ (p. 155), „Postmodernisto kapas pavasarį“ (p. 156). Todėl visada yra ko ilgėtis, ko laukti ir ko tikėtis. Nebelieka kažkada išryškėjusios kosminės beprasmybės nuojautos. Ji ištirpsta donelaitiškoje – dzeniškoje metų laikų meditacijoje: “gūdžioj tyloj, kur baigiasi žiema/(kurioj , dingojos, susilauksiu galo,/kada ledus ir tamsą nešdama/net laiko upė mirtinai užšalo)./aš pasiilgau varnalėšų, dilgelių,/sutemusio raganių violeto/ir spindulio, dulkėtu keleliu/keliaujančiu į vakarą, iš lėto/pavirstančiu liepsnojančiu medžiu,/visų talpaus pasaulio karsto pusių/gražiausios muzikos zirzenimu, žodžiu/aš, regis, pasiilgau netgi musių“ („Vasaris“, p. 267).

Toliau narpliojant poeto eilėraščius būtų galima prisikasti ir prie Frederico Fellinio, prikelti „Amarkordo“ poetiką: poeto lyriniam subjektui nuolat prieš akis praslysta vaikystės vasaros, gluodenas, jauni motina, tėvas, kurie „<..>kaip visada/dėl niekniekių ginčijos, barėsi, barinėjosi, juokas, italai/pro ašaras“ (p. 277). Tačiau kyla grėsmė sudarkyti eilėraščio audinį, primetant jam svetimkūnius palyginimus iš tarsi nepoetinio pasaulio. Gerai tai, kad pats poeto lyrinis subjektas jau yra apmąstęs ir pasvėręs kinematografo ir paties pasaulio atsivėrimo padarytas įtakas : „man darė įtaką lietus/ir jaunas buninas, ir vėjas,/ir šventas jonas – du kartus, /ir tris kartus-šviesos kūrėjas//ir keturis kartus kadai,/o ne, penkis – Tarkovskio kinas, ir kokį trisdešimt – baltai kasmet pražystantis jazminas („Įtakos“, p. 253).  Ir nors jazminas šešiskart dažniau, svarbus poetui ir Tarkovskio kinas.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*