IEŠKOTI MOTERS, TYLOS IR BORNHOLMO 0

Ugnė Kraulaidytė
www.kamane.lt, 2012-12-11

Cherchez la femme!

„Važiavau čia ieškoti moters, o radau keturias,“ – prieš pradėdamas kalbą vieną lapkričio vakarą džiaugdamasis juokavo dailininkas Petras Tarabilda. Marcė Katiliūtė, Černė Percikovičiūtė, Marija Račkauskaitė-Cvirkienė ir Domicelė Tarabildaitė-Tarabildienė – keturios dailininkės, kurias Kauno paveikslų galerijoje iš naujo atrasti ir pažinti kviečia intriguojamai pavadinta paroda „Ieškoti moters“, skirta menininkių šimtosioms gimimo metinėms paminėti. 

M. Katiliūtės, Č. Percikovičiūtės, M. Račkauskaitės-Cvirkienės ir Domicelės Tarabildaitės-Tarabildienės kūryba, priklausanti lietuvių dailės aukso fondui, buvo pastebėta ir palankiai įvertinta meno kritikų jau tarpukario laikotarpiu. M. Katiliūtė ir D. Tarabildaitė-Tarabildienė 1937 m. Paryžiaus pasaulinėje meno ir technikos parodoje buvo apdovanotos aukso medaliais.

Daugiau nei tie patys, 1912-ieji, gimimo metai dailininkes vienija Kauno meno mokykla, studentiška draugystė, peraugusi į bendravimą šeimomis, veikla Lietuvos moterų dailininkių draugijoje. Šioje parodoje jų kūrybinis palikimas atskleidžiamas įvairiapusiškai ir išsamiai: pristatomi tapybos, grafikos, skulptūros, fotografijos, scenografijos darbai.

Garsusis posakis „Cherchez la femmeperkeltine prasme reiškia tai, kad už neaiškių kokio nors dalyko priežasčių greičiausiai slypi moteris. Šioje parodoje, pasinaudoję juo tartum instrukcija, kaip ir dailininkas R. Tarabilda, atrastume keturias ne tik profesionalias, įvairaus profilio kūrėjas, bet ir ryškias asmenybes, savitai mačiusias pasaulį, turėjusias savitus likimus. Dviejų iš jų istorijos paženklintos dramatizmo antspaudu.

M. Katiliūtė, jautri, reikli sau, itin gabi ir atsidavusi menui, suaugusi su vienatve asmenybė, kone sokratiškai (rašoma, kad dailininkė mirė išgėrusi stiklinę acto) iš gyvenimo pasitraukė 1937 m., sulaukusi 24-erių. Belieka spėlioti, kodėl. Pažymėtina, kad ne vien tik gyvenimo baigtis buvo dramatiška: dailininkės šeimoje tvyrojo įtampa, materialinės sąlygos buvo nelengvos, apsispręsti atsidėti kūrybai reiškė ryžtis gyventi nežinioje. Per savo trumpą gyvenimą M. Katiliūtė suspėjo baigti grafikos ir tapybos studijas Kauno meno mokykloje, padirbėti M. K. Čiurlionio meno muziejuje ir Palangos progimnazijoje, palikti maždaug 500 kūrinių. Kauno paveikslų galerijoje eksponuojami tiek dailės chrestomatijose spausdinti darbai, tiek mažiau žinomi studijų metais kurti piešiniai, eskizai.

Parodos rengėjų teigimu, M. Katiliūtės tapybos darbai anksčiau nebuvo vertinami, vadinti paspalvintais piešiniais, tačiau juose ryškėja įdomūs tapybiniai (Art Deco, kubizmo, impresionizmo) ieškojimai. Fragmentišką ankstesnę pažintį su grafikės tapybos darbais taip pat lėmė nepalankūs išoriniai veiksniai. Pasak muziejaus direktoriaus Osvaldo Daugelio,  M. Katiliūtės tapyba karo metais buvo saugoma netinkamomis sąlygomis, tapo trapi, netinkama eksponuoti. Atlikus restauravimo darbus, ši kūrybos dalis buvo prikelta naujam gyvenimui.

Dailininkė Č. Percikovičiūtė – paslaptingiausia šio ketvertuko atstovė, gyvenusi vos penkeriais metais ilgiau už M. Katiliūtę. Ji žuvo 1942 m. Kauno gete. Č. Percikovičiūtė buvo įdomi asmenybė, lankė literatūros paskaitas Vytauto Didžiojo universitete, aktyviai dalyvavo Lietuvos moterų dailininkių draugijos veikloje. Nors mėgta kritikų ir savo mokytojo Justino Vienožinskio, pasak  menotyrininkės Violetos Krištopaitytės, ji buvo vertinama kontroversiškiausiai: kūriniuose įžvelgta ir diletantizmo, ir naujos mistinės tapybos užuomazgų. Deja, iki šių dienų išliko tik penketas Č. Percikovičiūtės darbų.

Dailininkės D. Tarabildaitė-Tarabildienė ir M. Račkauskaitė-Cvirkienė nugyveno visą visavertį gyvenimą. D. Tarabildaitės-Tarabildienės kūrybinis kelias prasidėjo nuo skulptūros, vėliau išsišakojo grafikoje, fotomene, scenografijoje ir tekstilėje. Dar mokydamasi Meno mokykloje ji atsiskleidė kaip drąsi, šmaikštumo nestokojanti fotografijos eksperimentatorė; gaivino apnykusius, laiko paliestus negatyvus, rankomis įkomponuodavo norimus elementus. Tačiau daugiausia dailininkės dėmesio sulaukė grafika, knygų ir vadovėlių iliustravimas. Didelis krūvis šioje srityje  neleido atsidėti tapybai.

D. Tarabildaitė-Tarabildienė buvo optimistiškos prigimties, moteriška ir motiniška asmenybė, pasak šeimos istorijos tyrinėtojo R. Tarabildos, svarbiausi jai buvo vaikai, šeima, menas – tik po jų.

M. Račkauskaitė-Cvirkienė – Petro Kalpoko, Adomo Galdiko mokinė, stipri lietuviškosios koloristinės tapybos atstovė. Dailininkę domino motinystės tema, natiurmortai, portretai. Ankstyvieji jos darbai pasižymi šiltomis spalvomis, smulkiu potėpių virpėjimu, vėlesnėje kūryboje teptuko pėdsakai grubesni, paliekantys išraiškingą faktūrą, išryškinantys dramatiškumą. Pasak V. Krištopaitytės, M. Račkauskaitė-Cvirkienė ypatinga fenomenologiniu stovėjimu dabartyje.

Šioms kūrėjoms atrasti ir labiau pažinti sudarytas ir parodos katalogas.

Tyla Kinijos fotografijoje ir neregimųjų atvaizduose

Lapkričio pradžioje „Fluxus ministerijoje“ buvo atidaryta fotomenininko Igno Maldžiūno paroda „China. 1/5“. Meninių ir komercinių fotografijų autorius joje pristatė naują nuotraukų ciklą, sukurtą kelionės po Kiniją metu.

Nors parodos pavadinime slypi nuoroda į tai, kad penktadalis mūsų planetos žmonių gyvena Kinijoje, I. Maldžiūno nuotraukose nerasime sausakimšų gatvių ir žmonių knibždėlyno. Priešingai, šiuose darbuose nestinga erdvės, vienišų žmonių figūrų, poetiškų peizažo fragmentų. Kinijos gatves ir jos gyventojus I. Maldžiūnas fiksuoja ne kaip egzotiškų trofėjų medžiotojas, bet kaip jautrus, į genius loci - vietos dvasią - įsigyvenantis fotografas. Apibendrinimai, išraiškinga estetika leidžia manyti, kad autoriui rūpi ne tik pats motyvas, bet ir tai, kas yra už jo: bendražmogiški klausimai, asmeniniai išgyvenimai. Panašu, kad svečioje šalyje ieškoma ne kultūrinius skirtumus akcentuojančių elementų, o tų dalykų, kurie bent iš dalies leistų susitapatinti su patiriamomis vienatvės, susimąstymo, rūpinimosi kasdiene buitimi, džiaugsmo, grožėjimosi būsenomis. Regis, fotografui labiau rūpi ne naratyvinis pasakojimas ar dokumentacija, o  emocijos, akimirkos potyrių, persipinančių su egzistenciniais išgyvenimais, perteikimas. Fotomenininko darbuose juntamą tuštumos pojūtį sustiprina ekspozicijų sale virtusi buvusio batų fabriko „Lituanica“ erdvė, kurios pilkos betono sienos tarytum antrina nespalvotai fotografijai.

Ir čia,  ir „Fluxus ministerijos“ antrame aukšte ankstyvą popietę, ir tolimos šalies vaizduose - daug tylos. Tylos, kuri turi savo prasminį krūvį, tylos, kurią reikia išgirsti.

Į ją reikia įsiklausyti panašiai kaip kompozitoriaus Johno Cage`o kūrinyje „4`33“ (kad paaiškėtų, jog tyla visai nėra tyla) arba išlaukti lyg atokvėpio minutę koncertų salėje, kol vienus sąskambius pratęs kiti: nepakilti, nepradėti ploti, neišeiti.

Panašūs sugretinimai kyla ir žvelgiant į tapytojos Agnės Jonkutės darbus Kauno fotografijos galerijos parodoje „Neregimųjų atvaizdai“. Dailininkė tapybos ir analoginės fotografijos cikle reflektuoja tuščias, likusias be žmogaus vietas ir erdves. Pasirenkami objektai gana nykūs: gamyklos, požeminiai garažai, tušti muziejai. Jie nėra jaukūs, tačiau nešokiruoja, per daug nestebina. Autorės darbuose ištuštėjusios architektūrinės erdvės     sukuriamas tuštumos įspūdis transformuojamas į kompozicinę tuštumą, kurioje lyg tirštame monochrominiame rūke paskęsta daiktų kontūrai. Tiek tapyboje, tiek fotografijoje atpažįstamos regimybės nedaug. Iš pradžių tai panašėja į tylą, švelnų melsvai pilką tapybinį kuždesį, kuriame sunku išskirti atskirus žodžius, konkretybę. A. Jonkutės teigimu, kasdienybės užgožtas grožis atrandamas tada, kai nurimsta informacinis triukšmas. Galbūt todėl menininkės darbai primena stabtelėjimą, pauzę ryškiaspalviais atvaizdais perpildytoje dabartyje.

Taip jau sutapo, kad apie egzotiškąją Kiniją kalbėta ne tik I. Maldžiūno fotografijų cikle, bet ir dailininkės Jolantos Kvašytės parodoje „Kinija – Azijos tigras“, surengtoje galerijoje „Aukso pjūvis“. Menininkės kūrinius įkvėpė įspūdžiai, patirti pažintinėje kelionėje bei tarptautiniame keramikos centre „Fu Ping“.

Tiesa, iš esmės skiriasi ne tik menininkų išraiškos priemonės (I. Maldžiūnas atstovauja fotografijos žanrui, J. Kvašytė – keramikos), bet ir šalies reprezentacija, kūrinių paveikumas. Veltui J. Kvašytės skulptūrinėse kompozicijose ieškotume ramybės, spalvinės tylos, poetinių metaforų užuominų ar kultūras vienijančio bendražmogiškumo apraiškų. Egzotiška ir ekspresyvi,  fantasmagoriją ir akį rėžiantį dekorą jungianti  autorės keramika prašyte prašosi pavadinama ekstravagantiška. Akistatoje su tokiais darbais persmelkia baugus nepažintumo ir nejaukumo jausmas.

Stiklo menininkai, įkvėpti Bornholmo

Tarptautinėje Europos šiuolaikinio stiklo meno bienalėje „European Glass Context 2012“, veikiančioje Danijos Bornholmo meno muziejuje Gudhjeme ir parodų centre Haslėje, Lietuvos stiklo meną šiais metais pristatė Artūro Rimkevičiaus, Sigitos Grabliauskaitės, Valdos Verikaitės ir Audronės Andrulevičienės kūryba. Šių dailininkų darbus nuspręsta parodyti ir Kaune, todėl Kauno miesto muziejuje buvo atidaryta paroda „Keturi, įkvėpti Bornholmo".

Stiklo menininkas A. Rimkevičius – tai kūrėjas, kuris nėra abejingas tikslioms geometrinėms formoms, preciziškiems paviršiams, eksperimentinėms įvairių medžiagų (stiklo, metalo, medžio) jungtims. Neretai dailininko darbai pasižymi šmaikštumu, minimalia ir lakoniška estetika. Mėgaudamasis plastinėmis stiklo galimybėmis A. Rimkevičius akcentuoja vieną svarbiausių jo savybių – skaidrumą, renkasi subtilaus kolorito atspalvius. Stikle kūrėjas įklampina skirtingų menininkų išbandytą raudoną liniją (žaismingai panaudotą viename „Kaunas Photo“ festivalio cikle, eksploatuotą tekstilininkės Eglės Gandos Bogdanienės parodoje „Red tape“ tekstilės galerijoje „Artifex“ Vilniuje) bei kitų medžiagų objektus, paversdamas juos savotiškais inkliuzais.

Tuo tarpu dailininkės Sigitos Grabliauskaitės stiklas tapybiškas. Autorė renkasi stiklo plokštes, ant kurių komponuoja ryškiaspalvius veidų, kaukių atvaizdus. Ekspresija, šviesos virpėjimas, intensyvi spalva, grotesko atšvaitai yra neatsiejama ciklo „Iš kaukių gyvenimo“ dalis.

Audronei Andrulevičienei, jaunosios kartos menininkei, rūpi socialinės temos, paprastų žmonių rūpesčiai, priklausomybės. Drauge autorė linkusi į savianalizę, asmeninių patirčių gvildenimą. Rūpimoms temoms atskleisti dailininkė pasitelkia šilkografiją, skulptūrinį stiklą, specialiai sumeistrautus karkasus ar buityje rastus daiktus. Įdomiai ir įtaigiai A. Andrulevičienė apmąsto santykį su praeitimi darbe „Istorija“. Skulptūrinio stiklo galvą dailininkė paguldo lagamine ant baltų įkapių: istorijos faktai ir įvykiai jau yra mirę, praeitis - atsitikusi, tačiau tebesinešiojama atmintyje lyg sename lagamine.

Iš naujo interpretuojamų ir įsimbolinamų kasdienių objektų siluetais parodą papildo dailininkės Valdos Verikaitės darbai. Populiariosios kultūros, įvairių daiktų perfrazavimas, romantiškas sureikšminimas, kaip ir dėmesys stiklo mozaikai, yra vieni svarbiausių menininkės kūrybos aspektų.

Šių Bornholmo įkvėptų dailininkų kūriniai parodoje įtaigiai atskleidžia estetinių ir technologinių stiklo meno galimybių įvairumą.

Autorės reprodukcijos

Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*