Gegužė

Apie kauniečių poetų knygas nuo vieno Poezijos pavasario iki kito

„Nemoka skaičiuoti: rašo „nuo do iki do“, taigi pasako du elementus, paskui jau vardija tris: jeruzalę, krasnuchą ir gerąją viltį“, – prieš ketverius su viršum metų, recenzuodamas anuolaik pasirodžiusį Viktoro Rudžiansko eilėraščių rinkinį „Nuo do iki do“, konstatavo V. Sventickas („Literatūra ir menas“, 2008 sausio 4). Taigi turim dar vieną perspektyvų, neįprastu būdu skaičiuojantį kandidatą į praėjusių metų kaunietiškos poezijos vėliavnešius – Rudžianską su knyga rusų kalba „Igra v četyre ruki“ („Grojimas keturiomis rankomis“, išleido Kaliningrado PEN centras), juolab kad naujosios knygos antraštėje esama ir mus persekiojančios aritmetikos, ir vėlgi nuo partitūros nenutolta.

Tiesą sakant, rusiška partitūra – kaip faktas – nustebino, bet per daug nesuintrigavo (nors išsyk žinojau, jog tai nėra Rudžiansko lietuviškų eilėraščių vertimai, o originalūs, poeto rašyti rusų kalba). Mat neseniai šį skepticizmą dar buvo sustiprinęs vienas iš patikimiausių lietuviškų poezijos bangų radarų ir reflektuotojų a. a. V. Kukulas, vienoje iš savo paskutinių apžvalgų „Nemune“ (2011 liepos 21-27) itin skeptiškai atsiliepęs ne tik apie L. Gutausko rusiškai rašytų eilėraščių publikaciją literatūrinėje spaudoje, bet ir apskritai apie tokią pastangą – lietuvių poetų bandymus kurti rusiškai. Bet kai vis dėlto galų gale knygą perskaičiau, išankstinį mano nusistatymą jinai sugriovė.

 Elegantiškai sugroto romanso įspūdis. Santūriai, saikingai, vyriškai, jonyniškai sentimentalaus (kaip čia neprisiminsi romansiškų A. A. Jonyno moduliacijų rusų ir lietuvių kalba tame pačiame eilėraštyje ar poemoje). Chromatinio kontrapunkto ritmu – galbūt pridurtų koks nors muzikinės harmonijos žinovas. Besikartojantys spalviniai kontrastai (balti ir juodi klavišai, baltas rojalis rožiniame fone, rubinai – aksomiškai juodame), stipriai išreikšta geografinė Rytų ir Vakarų poliarizacija ir depoliarizacija (viename eilėraštyje gretinami Kailašo papėdė ir Nevskio prospektas [p.70]), turtinga kvapų gama (nuo absentu kvepiančių Bodlero piktybės gėlių [p.39] iki skandinavišku lietumi kvepiančios žuvies Taline [p.23]), netikėti garsų ir sąskambių pasažai (pvz. eil. „Nekogda“ – „Nėra kada“ – tik rusų kalba įmanomas Dali kiparisų – yra toks šio dailininko paveikslas su žirgu – sąskambis su kiparisais toliuose [dali – rus. „toliai“] ir pan.), nuolat atkartojami madame, mandarinų, šokolado, kaljano, piktybės gėlių, arbatinės rožės, surūdijusio virdulio ir iš eilėraščio į eilėraštį skriejančio kolibrio (poetinio polėkio?) įvaizdžiai – visa tai naujajame Rudžiansko eilėraščių rinkinyje susilieja į vientisą, gerai temperuotą mažorinių ir minorinių dermių skambesį, suvaldytą, sudrausmintą, griežtai įrėmintą, ne tokį aštrų, ne tokį perkrautą ir eklektišką, kokį matėme ankstesnėje poeto knygoje „Nuo do iki do“.

Būčiau linkęs manyti, kad šią paslaugą (?) sunkiai valdomam poeto Pegasui kaip tik ir padarė rusų – ne gimtosios – kalbos pakinktai: suvaldė, sudrausmino. Turiu tam dar ir papildomą, konkretesnį, įrodymą. Vis dėlto vieną eilėraštį Rudžianskas tiesiog išvertė – „transcendentiniai lietūs...“, paskutinįjį iš rinkinio „Nuo do iki do“. Jis baigiamas klausimu, kuris pateikiamas telefonu ant piramidės viršūnės sėdinčiam faraonui (didybės simboliui): „didenybe/jums/picą/šampano?//norėčiau sniego/pypt/pypt/py“. Rusiškasis variantas (išversiu): „didenybe/jums/picą/šampano?//norėčiau sniego/nors kartą gyvenime/po mirties“ [p.57]. Rusiškajame vertime pabaigos nutylėjimo, pauzės semantika užpildoma ir sukonkretinama, bet gal kartu ir praplečiama? Juk ne šiaip, o „nors kartą gyvenime po mirties“.

Šioj vietoj norėčiau dėt tam tikrą brūkšnį – plačiau pristačiau trejetą autorių, kurių knygos mano atmintyje susirikiavo į pirmą praėjusių metų kaunietiškos poezijos gretą.

- - -

Be abejo, metai įsiminė ir kaip G. Patacko jubiliejiniai, ir dvi jo knygos taip pat – kokia Kauno poezijos panorama be jo? Ir mūsų būreliui Gintaro stigtų ­- galbūt ekspresyvaus, padūkusio patackiško spontaniškumo, ko nors „žemiškesnio“, arčiau dulkėto miesto grindinio meditacinėj vakaro ramybėj? Įsivaizduoju kaip ją suardo šiuolaikinis, kelių šimtų arklio jėgų traukiamas „omnibusas“, o pro visus jo plyšius bumbsi ausis užgulantys žemi repo, breiko ar hiphopo – nelabai šiuos dalykus man sekasi atskirt – garsai. Štai tau ir socialinė visuomeninė kolizija, kurių neretai pasigendama šiuolaikinės poezijos diskursuose:

Kur miestas šis, tautos triukšmadarys,

Nustelbęs kauksmą Geležinio Vilko?

Išėjo ir daugiau nebesugrįš –

Kaip kilpoje Akropoly sutilpo! [ p.81]

Be abejo, ši pacituota strofa iš eilėraščio „Išėjęs miestas“ primena aritmetinį konkrečių varnų skaičiavimą, poezijos čia nedaug. Naujajame Patacko eilėraščių rinkinyje „Manęs nebus kai kada“ tokių „paskaičiavimų“ galbūt net per gausu, bet socialiai, pilietiškai angažuotos poezijos gerbėjai tegu neapsigauna ir geriau iškart kreipiasi į rašinio pradžioje paminėtą A. Žeką, nes Patackas buvo, tebėra ir išliks pirmiau estetas nei pilietis net ir tuomet, kai jo nebus kai kada. Taip, dažniausiai iš įniršio, įsiūčio gimstantį jo eilėraštį išprovokuoja Gintaro dvasią „užknisančios“ bendruomeninės realijos, bet giliau įtraukia ne konkreti problematika, o kalba su savo viliojamomis galimybėmis, tiksliau, svaiginamosiomis, kartais – pernelyg. Tuomet ir randasi visokie „Bambukas auga  bamba kad bambino/Kurį jis paskubom taip išaugino“ (toliau – kas be ko, eis nuspėjami „ultramarino“ ir „numarino“ [p.51]) arba „Sportuoja ir spurtoja Spartos sporos“ [p.52] ir pan. Patackas nedrausmindamas savęs pasiduoda nešamas kalbinių sąskambių srovės ir pasikliauja tik talento intuicija. Neretai pastaroji „ištempia“ visą eilėraštį (nemažai tokių radau sarkastiškajame skyriuje „Psalmė 2“, beveik ištisai – mano akimis, stipriausiame skyriuje „Iš laiškų korintietėms“), bet dažniausiai blyksteli tik viena kita eilute, kaip antai „Kur mano stovėta metraštininkas pašluos šluostele/Debesėlį dulkelių ir vėl nieko naujo po saule“ [p.103]. O šiaip jau knygoje aptikęs gan keistai vienišiaujantį eilėraštį „Valtys“ [p.56], prisiminiau jaunos autorės Jurgos Tumasonytės pastebėjimą pernai „Nemune“: „Toks diedas [Patackas], (...) kažkodėl kelia norą apgobti jį skara ir duoti šiltos arbatos, kad nusiramintų.“ Gal, sakau, kas nors taip ir padarė, ir taip atsirado „Valtys“, eilėraštis, pažadinantis nostalgiškus rinktinės „Jazmino žiedas vakarą prakalbina“ (1997) prisiminimus.

Pernai Patackas kartu su tapytoju Arvydu Palevičium dar išleido netradicinę, sinkretinę, poezijos ir tapybos darbų knygą ta pačia tema (dabar madoj viską, ką reikia ar nereikia, vadinti „projektais“, bet šiuo atveju tokia sąvoka visai tiktų) „Širdies aikštėj jų kenotafas“, joje dalyvauja visas būrys konkrečių Kauno menininkų, tarp jų ir trejetas išėjusių Anapilin, kurių atminimui pastaroji knyga-projektas ir yra skirta. Apie mirusiuosius – arba gerai, arba nieko. Linkstu į antrąjį variantą, nes knygai pasirinktas paaugliškai smagus „trijų muškietininkų“ motyvas lėmė gan infantilią, netgi trivialią viso leidinio tonaciją, negana to, smarkiai disnonuojančia su objektu.

- - -

Perėjimas nuo Patacko disonansų prie tylaus D. Zelčiūtės šnabždesio – dar vienas papildomas disonansas. Čia turbūt tiktų tas pats, jau anksčiau minėtas, palyginimas: kam paskaitomas ir priimtinas vienas, tam absoliučiai nepaskaitomas ir nepriimtinas kitas, ir atvirkščiai. Išskyrus mane, žinoma :) Zelčiūtės „Paleisk mano ranką“ tai apskritai nežinia kiek kartų skaičiau (neskubant persiskaito per kokią valandą). Kodėl? Nes apie šią knygą vis pasiekdavo geri atsiliepimai, o ji man neatrodė iš Dovilės stipresniųjų. Abejojau savimi. Skaičiavau varneles (susiklosčius mūsų kontekstui, būtų galima rašyt ir be priesagos), kuriomis žymėjausi mane „užkabinusius“ eilėraščius, įskeliančius poetinio išgyvenimo kibirkštį (man), skaičiavau tarpus tarp tų varnelių, bet šių taip ir liko apie tuzinas. Penktadalis knygos – mažoka. Paskubėta išleist? Na, profesionaliai parašytoje anotacijoje knygos gale viskas gražu, būtų gerai, jei toji anotacinė programa būtų buvusi deramai tesėta, bet pačioje knygoje daug kas išblukę. Nesakau, kad ten daug kur „į širdį žiedlapiais vėl lyja“ [p.40] ar kad apstu kokių nors labai jau neoriginalių poetizmų, įvaizdžių, – Zelčiūtė ne tokio lygio poetė, – bet ir originalių per mažai, išskyrus minėtą tuziną, kaip antai „Už pažastų/ tavo kirkšnių/už alkūnių/ir kelių/už sprando/laikausi/ lyties/su ja žūvame/tirpstam/šiltėjantį kovą - - -/perlamutrine kriaukle/upės smėlyje,/ veidrodžio šuke“ [p.48], ar, tarkim, pačius stipriausiuosius knygos pabaigoje, ypač eil. „Aš jau tada rūpinausi...“ Pastarieji ir „ištraukia“ visą naująjį poetės eilėraščių rinkinį, sukuria tam tikrą sąmoningai numatytos slinkties dramatiškiausio, aukščiausio taško link su prasmingu paskutiniojo eilėraščio„Santaka“ atoslūgiu.

- - -

Normaliai skaičiuoti, kaip ir visai šio būrio daugumai, sunkiai sekasi ir Vidmantui Elmiškiui, praėjusiais metais išleidusiam poezijos knygą „9 užkimusios gerklės“. Pirmąjį jos eilėraštį „Vakar“, o kartu ir pačią knygą, jis kaip tik nuo to ir pradeda: „Jeigu trylikto mėnesio/trisdešimt antrąją naktį neužmigsi,/tau bus neatleista...“ Dėl to jo lyrinis herojus esą praregės, viską apie visus šioj žemėj sužinos, taps nelaimingas, minių minios pirštais išbadys jam akis, o galų gale paaiškės, kad „Golgotos kalnas dar nesupiltas...“ Taigi, keistas skaičiavimas tarpais tarp skaičių arba už jų esančiomis kažkokiomis mistinėmis monadomis gali lemti ir prakeiksmą, ir išganymą. Dvi priešybės, kurias (nebūtinai šias konkrečias, o apskritai) Elmiškis savo eilėraščiuose atkakliai derina ir tokiu būdu siekia išgauti poetinį rezonansą.. „Didesnioji dalis Vidmanto Elmiškio poetikos remiasi būtent sugretinimais“, – prieš mane kamanėje.lt rašė L. Gustainis, ir jo pastebėjimas labai tikslus, tai Elmiškio knygoje krinta į akis pirmiausia. Taip pat ir Liudo paminėtos „protingos sentencijos“. Knygos „9 užkimusios gerklės“ paraštėse mano pieštuku apsčiai primarginta kur kas griežčiau: „loginė konstrukcija!“, „išplėtotas aforizmas!“, bet ir varnelių esama, paskaičiavau – proporcija panaši kaip Zelčiūtės knygoj. O viena netgi itin riebi – visa varna, galima sakyt – gražiausias rinkinio eilėraštis:

TAIP SUNKU, KAD LENGVA

Šventosios vanduo nebūna drumstas,

net pelenai nugula ant bevardžių žolių.

Kaip lėtai, gedulingai upė ledėja,

nors parklupęs žvakę uždek.

Išniręs tarp žuvų, kurios dūsta, –

ilgai plaukėme, drauge pasiklydome, –

meldžiuosi bokštams Anykščių bažnyčios,

bet nerūpi, kur veda takas nuo sėkliaus.

Žvynai ant akmens, akmuo ant krūtinės

Mąstau apie dugną, o matosi debesys. [p.45]

- - -

O štai Robertas Keturakis poemoje „Jotvingiai“ (pasakojime apie vienos mūsų protėvių genties istoriją ir tragišką jos lemtį) eiliuoja (susipainiojęs vos nepasakiau – skaičiuoja) šiandien poetams neįprastu būdu: itin vaizdingai, sklandžiai ir netgi pakiliai – it koks pavyzdingiausias klasės pirmūnas atlošęs galvą jausmingai deklamuotų Justiną Marcinkevičių. arba tobulai išmoktą daugybos lentelę. Anuomet per pamokas pro langą skaičiuojantieji varnas į tokius reiškinius žiūrėdavę ganėtinai kreivai. 

*

Donaldas Kajokas. Kurčiam asiliukui: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011.

Gintautas Dabrišius. Joju vienas: eilėraščiai. – Kaunas: Kauko laiptai, 2011.

Gintautas Dabrišius: eilėraščiai. – Kaunas: Naujasis lankas: Kauno meno kūrėjų asociacija, 2011. (Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlė)

Викторас Руджянскас. Игра в четыре руки: стихи. – Калининград: ПЕН-центр, 2011.

Gintaras Patackas. Manęs nebus kai kada: eilėraščiai. – Kaunas: Kauko laiptai, 2011.

Arvydas Palevičius, Gintaras Patackas. Širdies aikštėj jų kenotafas: tapyba/poezija. – Kaunas: INDIGO Print, 2011.

Dovilė Zelčiūtė. Paleisk mano ranką: eilėraščiai. – Vilnius: Versus aureus, 2011.

Vidmantas Elmiškis. 9 užkimusios gerklės: eilėraščiai. – Kaunas, 2011.

Robertas Keturakis. Jotvingiai: poema. – Kaunas: Pasaulio lietuvių centro leidykla, 2011.

Antanas Žekas. Žemė kėlė žolę: poezijos rinktinė. – Kaunas: Naujasis lankas, 2011.