APIE JŪROS CIVILIZACIJĄ 3

Lina Japertaitė
www.kamane.lt, 2012-05-15

M. K. Čiurlioniui, 1903-1907 metais kūrusiam simfoninę poemą „Jūra“, išrinktoji jūra buvo nenuneigiamai didinga. Jei nuo ko ir paaiškėdavo jos mažatvė, tai tik nuo vėjo, genančio bangas, kurios varginamos muša į krantus tol, kol iš jų belieka puta. Sakytum, tiesa, kol nieko apie žmogų. Apie jūrą, varginamą jau ne vėjo, o žmogaus, ir apie žmogų, linkusį teršti ne vien vandenis, kalba choreografės Birutės Letukaitės ir Kauno šokio teatro „Aura“ naujausias spektaklis „Jūra“, kurtas pagal M.K.Čiurlionio simfoninę poemą. Premjera įvyko Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, o gegužės 12 d. – Kauno „Girstučio“ kultūros rūmuose.

Spektaklio pradžioje ūmiai, iš troškulio ar skausmo scenoje plakasi, vis sunkiai kvėpteldama viena iš neskaičiuojamos daugybės žuvelių. Tai – didysis spektaklio naratyvas, užrašomas dar prieš nuskambant simfoninei poemai ir vis tęsiamas (ar primenamas?) iki pat pabaigos. Siužetinė linija – ne vienplanė; tai žuvis tampa žmogumi, tai žmogus – teršalu, tai teršalas – nirtuliu, nerimu, neapsiribojant vien jūra, primenant ir apie  mūsų visuomenės problemas.

Simfonijai padiktavus, kartais iš dusinančio kranto neriama į jūrą, kurioje muzika kartkartėmis užtraukia spektaklį migla. Šokėjų emocinė įtampa savaime tampa nelygintinai žema ir, tikėtina, greitai praeinanti – pagrindiniu spektaklio veikėju tampa Čiurlionio simfonija. Galime įtarti, kaip žiūrovų, stebėjusių spektaklį Vilniuje, patirtis skiriasi nuo Kaune susirinkusių žiūrovų; Vilniuje  scenovaizdį, spektaklio motyvus mėginta aiškinti vaizdo projekcijomis, Kaune jų spektaklyje neatsirado. Tai kelia įtarimą, kad ir kulminacinės scenos neturėjo galimybių tapti kulminacinėmis – vaizdo projekcijų, kaip  galimos siužetinės atramos,  scenoje nepakeitė niekas.


Simfonijos įpareigoti, kūrybingai, veržliai spektaklyje nardo pagrindiniai šokėjai (Liza Baliasnaja, Ieva Navickaitė, Gotautė Kalmatavičiūtė, Indrė Puišytė, Andrius Stakelė, Marius Pinigis), konkrečiais charakteriais ir intymiais judesio dialogais ryškinantys spektaklio problematiką. Kaip tik tai – kontrargumentas tiems, kurie ansamblinėse scenose pasigenda neabejotino sinchroniškumo. Jose žuvelės – ne pasigrožėtina vienodų žuvų kekta, o dėmesio  vertesnė  jūros bendruomenė.

Vienintele scenovaizdžio detale – scenos plotą daugiau ar mažiau atitinkančia polietileno paklode – scenovaizdžio kūrėjos (Birutė Letukaitė ir scenografė Paulina Nešukaitytė) valdo spektaklio kulminacines scenas: emocinei įtampai augant, „pavojus“ čia pat šiek tiek sumažinamas – žiūrovo fantazija pajėgi įsivaizduoti, kiek nedaug reikėtų, kad žuvelės čia pat scenoje būtų uždusintos. Tik šiuo atveju didžiausią darbą atlieka žiūrovas ir jo nuojauta, o ne funkcionali detalė.


Jūržolių rankose išnirus iš vandenų, sakytum, nebuvo, naftos panagėse – taip pat, o, regis, turėjau nerti tiesiai į dugną. Tik planuotoji kryptis dugno link nebuvo nurodyta, o ir galvą apsuko simfonija, garsesnė už žuvų graudones.

 

Mildos Kiaušaitės nuotraukos

 

                                                                     


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*