PROFESORIAUS LEONO GUDAIČIO APOLOGIJA SU MEMUARINIAIS ATOVEIKSMIAIS  0

Jonas Vabuolas
www.kamane.lt, 2012-06-20
Leonas Gudaitis su žmona Marija Aldona. Jono Petronio nuotr.

Kauniečių rašytojų pastarųjų metų kūrybos kraitis neapsiribojo vien grožinėmis – prozos ir poezijos – knygomis, kurias šiemet apžvelgiau kamane.lt paskelbtuose rašiniuose „Trys praėjusių metų įspūdžiai“ bei „Tarpai tarp skaičių“. Literatūrologai Leonas Gudaitis ir Aleksandras Krasnovas, rašytojai Petras Palilionis ir Dovilė Zelčiūtė išleido tikrai ne mažesnio skaitytojų dėmesio vertas, vadinamąsias „fakto“ literatūros, knygas. Tad šįsyk ryžausi pasidalyti gal kiek ir perdėm emocingais, bet tikrai nuoširdžiais įspūdžiais, kuriuos man sukėlė profesoriaus Leono Gudaičio knyga„Noriu klysti: atosūkiai į XX amžiaus spaudą“.*

* * *

Vienas iš smagiausių jaunimo pomėgių – pasišaipyt iš vyresniųjų. Nebūtinai kaip nors piktai ar užgauliai, o dažniausiai tik šiaip – juoko ar linksmumo dėlei. Nuo amžių taip buvo ir bus. Užprogramuota paveldimai. Užtenka kokiam nors meistrui, mokytojui ar vyresniam kolegai trumpam nusisukt – žiūrėk, jam už nugaros jau ir pašėlsta vaipytis, mėgdžiotis visokie gizeliai, mokiniai ar jaunesni bendradarbiai.

Apie devinto dešimtmečio vidurį su kolega nemuniečiu, a. a. Gediminu Butkumi, tuomečiu meno skyriaus redaktoriumi, užsukame pasižvalgyt po knygyną. „Nori, Jonai, – klausia manęs Gedas, – parodysiu, kaip knygą perka Leonas Gudaitis?“ (Daugiau kaip dvidešimčia metų už mudu vyresnis Leonas buvo žurnalo vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju.) Klausimas – aiškiai retorinis, todėl Gediminas, nelaukdamas jokio atsakymo ir pagautas aktorinio įkvėpimo (šio meno buvo krimtęs Konservatorijoj kaip profesionalas, tad jo aktoriniai gebėjimai bei įgūdžiai neretai pratrūkdavo labai spontaniškai), ima nuo prekystalio pirmą pasitaikiusią knygą, vartalioja ją iš visų pusių, kol kas nė neatsiversdamas, glostinėja it neregys, uosto; paskui atitolina nuo savęs per ištiestą ranką ir, primerkęs vieną akį, ilgai stebi, tuomet apverčia kitu galu ir vėl stebi; pagaliau ima sklaidyt puslapius, atverstą knygą pasiguldo ant delno, tikrina, kaip tokį bandymą atlaikys tiriamoji – susičiaups it stangri spyruoklė ar nepadoriai prasiskės kaip nežinia kas; galų gale tyrinėjimams pasitelkiama klausa: Gediminas ima miklinti knygą prisikišęs ją prie ausies – bene išgirs įtartiną nekokybiškų, perdžiūvusių klijų traškėjimą... Nors šios manipuliacijos trunka netrumpai, vienu veiksmu spektaklis neapsiriboja, priekabiai išrankus „pirkėjas“ knygyno darbuotojos paprašo dar vieno tos pačios knygos egzemplioriaus – palyginimui – ir linksmoji intermedija prasideda iš pradžių...

Tai va taip Leonas Gudaitis knygyne perka knygas. Su panašiu įsijautimu jis jas ir rengia – tiek savas, tiek ir kitų parašytas. (Nežinau kaip dabar, bet kadaise sugebėdavo jas pagal savo skonį ne tiktai parengt, tačiau ir aprengt, tiesiogine šio žodžio prasme. Pvz., kai 1986 metais „Vaga“ išleido trečiąją jo studijos apie tarpukario lietuvių literatūrinę spaudą knygą „Permainų vėjai“, Leonas man užrašė ant jos autografą, paskui motinišku rankos judesiu paglostė šampaninės spalvos drobele aptrauktą knygos viršelį ir su pusiau suokalbiška, pusiau nostalgiška gaidele balse pasakė: „Drobelė... Šiaip taip dar pavyko sukombinuot... Bet jau turbūt paskutinį kartą...“ Vėliau taip ir nutiks, kaip tąsyk jam pakuždėjo intuicija – daugiau nebesukombinuos.)

Drobelė drobele, jokių apdarų niekad per daug nesureikšmindavau, nes visuomet įdomesni atrodė po jais slypintys, nebūtinai lytėjimu apčiuopiami, tad nepalyginamai paslaptingesni dalykai, todėl anuomet giliau įsiminė kažin kas beveik nenumanoma, kas kolegos Leono tąja įsiminusia proga nebuvo užbaigta pasakyti (po mįslingos frazės „Bet jau turbūt paskutinį kartą...“), rasi tik abiejų pasąmoningai nujaučiama – kažkaip labai jau mistiškai minėtoji knygos antraštė sufokusavo anuolaik tvyrojusią permainų nuojautą. Priminsiu: į ką tik padvelkusių pirmųjų gorbačiovinės perestroikos gūsių pinkles įsipainiojęs dviejų žodžių junginys „Permainų vėjai“ supleveno it rastauskiškas lenktynių aitvaras, atsitiktinai paleistas rimtos ir su dienos realijomis niekaip nesusijusios literatūros istorijos mokslinės studijos autoriaus. (Vėliau tas aitvaras rimtąjį autorių paskui save gerokai patampys.)

Bet laikas iš prisiminimų nusileist ant žemės, konkrečiau kalbant – į tą patį Kauno knygyną, tik jau po dvidešimt penkerių metų, ir šįsyk anaiptol ne pasižaidimo dėlei pakelt nuo prekystalio kokią nors atsitiktinę knygą, kaip kadaise šėliojant su buvusiu bendradarbiu, o naująją profesoriaus Leono Gudaičio „Noriu klysti: atosūkiai į XX amžiaus spaudą“. (Tiesą sakant, šią akimirką ji jau yra mano pakelta, nes kartu su ja pakeltos ir ką tik aprašytosios prisiminimų bangos; mintyse jos kaip paprastai šmėsteli tik menką sekundės dalį, aiman, apgailėtinas kalbos netobulumas priverčia skaitytoją vargint ilgokai užsitęsiančiomis pastraipomis; belieka viltis, kad toliau rašinyje jos vis dėlto atliks iš anksto intuityviai joms numatytą vaidmenį.

Išoriniai knygos parengimo ir „aprengimo“ požymiai, pirmasis patirtas jų biosrovės krestelėjimas siūbteli per kūną panašiai kaip vienas iš tų svaiginamų akimirksnių, kai netikėtai gatvėje sutinki daugelį metų nematytą seną bičiulį (žr. pirmąsias šio rašinio pastraipas): nors neįvilkta į drobelę, tačiau ir be jokių šiandien tokių madingų blizgančių puošmenų arba atvirkščiai – atsainios pilkumos; saikingai, skoningai atkartota klasikinio įrišimo stilistika (niekad nepatikėsiu, kad čia buvo apsieita be knygos autoriaus įsikišimo, nepaisant mano pagarbos išskirtiniam a. a. dailininko Romo Oranto talentui); beveik neabejoju, kad ne atsitiktinai, o sąmoningai atsisakyta palyginti nesenos, bet jau rutinine tapusios mados užpakalinį viršelį marginti reklaminiais tekstais; na, suprantama, ir akį pritraukianti antraštė (bet apie ją – atskira kalba), o labiausiai – gilioji paantraštės semantinė dekoltė. Iš aktyvios vartosenos pasitraukusi aukštaitiška tarmybė ATOSŪKIAI šiuo atveju imlesnę estetinę pajautą suvirpina subtiliu funkcionalumu, pritaikytu šios konkrečios knygos kontekstui – žodis gaubiamas tarpukariu labai intensyvios lietuvių literatūrinės kalbos kodifikacinės auros, istorinės atminties, XX amžiaus pradžios lietuviškos spaudos skonio irkvapo.

Nepasistūmėjau nė per gerą puslapį, o išdidžiai deklaruotą savo atsainų požiūrį į apdarų sureikšminimą jau ir pats spėjau paneigti (visa laimė, knygos autorius paguodžia: „noriu klysti“), bet atvejis unikalus: turime reikalą su tokia organiška gudaitiškos veiklos precizija, kad jis ją ima demonstruoti jau nuo išorinio knygos pavidalo, kaip koks nors fanatiškas režisierius – nuo teatro rūbinės.

„Gudaitis kaip nuluptas“, – dar spėji pagalvot, pagaliau atsiversdamas knygą, ir kone žiopteli užsidūręs ant tokios provokuojančios pratarmės antraštės: „Ar įmanoma pabėgti nuo savęs?“ Kuriems galams? – nustembi, o galvoje neprašytai sutvinksi vienas kitas posmas iš nemirtingųjų Vlado Šimkaus „Bičių pabėgėlių“ prieš beveik keturis dešimtmečius („Dabar jau niekados / aš nuo savęs nebėgu – / kažkaip apsipratau, / savaip save pamėgau. [...] Šiandieną kiekvienam / galiu patarti drąsiai: / nebėki nuo savęs! / O ką geresnio rasi?..“). Tačiau Gudaitis, kitaip nei cituotasis Šimkus, atkakliai tebesilaiko „noro klysti“, arba „teisybės daugiaveidiškumo“, nuostatos: „Per ilgai užsibuvau Kauno miesto dienraščio ir jaunimo žurnalo [„Nemuno“ – J.V.] redakcijose, nes neradau kitur patikimesnės nišos XX a. pradžios lietuvių literatūrinės spaudos istorijos tritomiui parašyti ir išleisti“ (p.7). Drįsčiau tuo „per ilgu užsibuvimu“ suabejoti, ir štai kodėl: turint omeny įgimtą Leono genetinį darinį, kuriame sumišai susiplakė, vienas su kitu surizgo skrupulingumas, pedantiškumas, besaikė atsakomybė, atmiešta šiokios tokios puikybės, sąžiningai atkaklus tobulybės siekis ir, švelniai tariant, atsargumas, o ne taip švelniai (nevyniokim į vatą!) – baugštumas, visas šis tirštas šiupinys ankstyvą užsisklendimą archyvuose ar respektabiliai nuosaikioje akademinėje aplinkoje nežinia kuo jį būtų pavertusi, bet tikrai ne tuo Gudaičiu, kokį daugelis pažįstame ir koks jis atsiskleidžia pastarojoje „biografiško pokrypio“ knygoje. (Ne aš, o pats autorius ją taip apibūdino, atsiimdamas vieną iš šiųmečio Poezijos pavasario prizų, būtent ir skirtą už šį „biografišką pokrypį“.)

Atidžiau įsiskaitykim, ką jis toje pratarmėje rypuoja toliau: „priveiktas nuosaikių humanitarinių veikalų“, autorius neva esąs sunerimęs „dėl arogantiškai skambančios savo knygos antraštės“; baiminasi, „ar nepapiktins ilgo ir nuobodaus dėstymo laukiančio kolegos“ [nieko sau kolega! – J.V.] bei „kokiomis akimis [piktomis? atlaidžiomis? dryžomis? pagiringomis? – J.V.] į ją [antraštę – J.V.] pažvelgs (...) kritikas“; nuogąstauja, kad jo „pozicija gali pasirodyti agresyvi“; abejoja, „ar įmanoma nepasirengusiam skaitytojui [kodėl autoriui turėtų rūpėti sunkiai numanomo skaitytojo pasirengimas? ir kas tai per pasiregimas? – J.V.] staiga nuspręsti, kas yra gera ir kas bloga“ (p.8) ir pan. Tai va koks galėjo tapti Gudaitis, jei nebūtų likimo jam skirtą laiko atkarpą pasimalęs tarp ideologinių ir politinių, etinių ir estetinių tikro gyvenimo girnų miesto laikraščio ir jaunimo žurnalo redakcijose: t.y. tapti priveiktu nuosaikumo, nuolankiu, bijančiu papiktinti nuobodžių tekstų pasiilgusius kolegas, kritikus neaiškios konsistencijos akimis bei vertybinę orientaciją praradusius skaitytojus...

Tačiau taip nenutiko – tą patvirtina ir kartu su knygos pratarme aprimę minėtieji rypavimai, kai autorius savo kone obsesiškai įsivaizduojamus „akibrokštus“ ūmai perkelia į metafizinę sferą: „Leiskite pasiteisinti tuo, kad čia užsimezga nuo manęs nepriklausomi filologiniai ryšiai“ (p.8). Šią jo ištarmę drįstu vertinti kaip vieną iš esmingiausių, asmeninės gyvenimiškos patirties suponuotą filosofinį nušvitimą. O ganėtinai miglotus paties autoriaus bandymus pratarmėje logiškai pa(si)aiškinti paradoksalų norą klysti ryžausi savaip transkribuoti tiktai baigęs skaityti pastarąją profesoriaus knygą, nors tą buvau išsiaiškinęs jau prieš gerą tuziną metų, kai recenzavau panašaus pobūdžio jo ankstesnį straipsnių rinkinį „Teisybė daugiaveidė“ (1998): Gudaitis senokai yra perpratęs, kad atsitiktiniai (santykinai) jo gyvenimo „klystkeliai“, skirtingai nei galbūt iš anksto įsisvajotų iliuzinių tiesų magistralės, visąlaik generavo, motyvavo ir kurstė Leono filologinių interesų, kaip gyvenimo misijos, aistrą.

Kadaise Gudaičiui nušvitusios transcendentinės „teisingumo“ ir „klaidingumo“ konotacijos (tiek jau to, nedirginkim profesoriaus lituanisto klausos ir šias metafizines anapusybes įvardinkime jo paties stiliumi – „nuo jo nepriklausomais filologiniais ryšiais“), – taigi, nuo jo nepriklausomi „teisingumo“ ir „klaidingumo“ filologiniai ryšiai įsimintiniau Gudaitį ėmė stebinti jau minėtoje „lietuvių literatūros, knygotyros ir spaudos istorijos etiudų“ knygoje „Teisybė daugiaveidė“, o naujausioje, pavadintoje dar drąsiau – „Noriu klysti“ – prasiveržė su tokia stulbinančia nuostaba, kad man nevalingai kilo asociacijos su ekstaziškais šventųjų bibliniais regėjimais... Numanau ir šio hipertrofuoto įspūdžio priežastį – jį žadina naujojoje knygoje unikaliai sufokusuotas „biografiškas pokrypis“. Štai, regis, pagaliau radome tokią ašį (ją sąlyginai taip ir pavadinkim: „biografiškais pokrypiais“), ant kurios jau galėsime kur kas sparčiau ir tikslingiau megzti Gudaičio „atosūkių“ teminius mazgelius, nes ir man pačiam gerokai pabodo vaikščioti apsukui šį leidinį, ieškant trokštamai prasmingesnio žiūros kampo.

Anuomet rašydamas apie Gudaičio „Teisybę daugiaveidę“, aptardamas precizišką tos knygos parengimą spaudai (tematinės struktūros ir joje skelbiamų tekstų vidinės sandaros komponavimą) buvau susigalvojęs metaforišką „gudaitiško pasianso“ apibrėžimą; jo neišsižadu nė šiandien – naujojoje profesoriaus knygoje šis „principas“ ne tik sustiprėjo, bet ir persikėlė į fatališkos pasaulėjautos valdas („pasianso“ magiškajai prigimčiai iš esmės jos ir pritiktų!). Baigdamas knygos dalį „Sunkiausioje galeroje“, kurioje profesorius išsamiai dėsto 12 metų (1995–2007) savo redaguoto VDU leidinio „Darbai ir Dienos“ itin originalius metodologinius principus, jis prideda tokį Post scriptum: „Nuo vaikystės susipykęs su aritmetika, tik dabar pastebėjau dar du ypatingus magiškąjį tuziną paslėpusius iksus – kryžmus likimo kirčius, užbaigiančius tai, kas neužbaigtina: paleidau į pasaulį 36 (3x12) „Darbų ir Dienų“ tomus ir 48 (4x12) bibliofilinius straipsnių atspaudus. Tokių skaičių nesugalvosi – jie patys atsiranda...“ Man savo ruožtu taip pat kirba panašiai paburti: knygą „Noriu klysti“ sudaro 6 skyriai, iš viso turintys 24 poskyrius (6-3-3-3-3-6)... Toliau šiuos skaičius kiekvienas gali vartaliot kaip tinkamas – lengvabūdiškai, kaip kadaise mano kolega Gediminas knygą viename iš Kauno knygynų, arba su visu rimtumu skaičių magijai ir pagarba nepakartojamai profesoriaus Gudaičio mokslinių darbų ir kūrybinio polėkio precizijai.

Ir vis dėlto būtų labai apmaudu, jei šiuo rašiniu ką nors nuteikčiau neteisingam įspūdžiui (pavyzdžiui, ne itin nuodugniai susipažinusį su šio literatūrologo darbais), neva mano įkyrokai kartojama gudaitiška precizija aprėpia vien formaliuosius paviršius (knygos išvaizdą, kompoziciją ir pan.), nes yra kaip tik atvirkščiai: neeilinis profesoriaus skrupulingumas smelkte persmelkęs ir jo tekstus – pradedant išradingomis, nestandartiškomis antraštėmis ir paskui gilyn per visus teksto lygmenis iki pat fonetinio imtinai, – kad ir apie ką jis rašytų. Skaitydamas pastarąją profesoriaus knygą, turėjau progą dar kartą tuo įsitikinti. Kadangi su daugeliu knygos tekstų jau buvau anksčiau susipažinęs įvairiuose periodiniuose leidiniuose ar kitose knygose, o čia didžiuma skelbiamų yra kartojami, tik daugmaž pertvarkyti, pakoreguoti ar papildyti (pvz., apybraižų „Trečio Fronto“, Jurgio Baltrušaičio, Tado Lomsargio temomis perdirbinių epopėją Gudaitis tęsia jau gal kokius keturis dešimtmečius, nuo pat pirmosios savo knygelės „Plunksna ir ugnimi“ laikų!), taupydamas laiką, kai kuriuos puslapius bandžiau perversti paskubomis, mėginau akimis peršokt vieną kitą pastraipą. Aiman, nieko iš to mano spurto neišėjo – tekstų segmentai taip kietai sumegzti, kad neilgai trukus teko apsiramint ir atsisakyt bet kokių „greitojo skaitymo“ užmačių.

Bet grįžkim prie kitų žadėtųjų – teminių – „mazgų“, kuriuos prieš tai su tokiu azartišku atsivedėjimu buvau užsimojęs raišioti ant šios knygos sinkretiškosios „biografiškų pokrypių“ ašies. Gaila, maksimalistinius užsimojimus riboja teksto apimties limitai, bet gal pavyks fiksuoti bent jau ryškiausiuosius.

Šeši minėti knygos skyriai, šeši „atosūkiai“ į XX a. amžiaus spaudą, tapusią neatsiejama profesoriaus Gudaičio gyvenimo dalimi, tik žvelgiant atsietai į logiška seka suskirstytą formalųjį leidinio turinį, atrodo paskiri ir tarytumei žymintys atskirus knygos autoriaus gyvenimo etapus ar interesų sritis: „Amžinosios kartų varžybos“ – literatūrinių prioritetų estetines refleksijas (Maironis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Bernardas Brazdžionis, Jurgis Baltrušaitis, Salomėja Nėris, „Trečio Fronto“ literatūrinis sąjūdis); „Šviesa, kuri vertė ieškoti“ – autoritetingiausius ir įtakingiausius gyvenimo mokytojus ir bičiulius (Jurgis Lebedys, Vanda Zaborskaitė, Vytautas Kubilius); „Via dolorosa“ – Intos tremtinių ir Vakarų Lietuvos partizanų poezijos antologijų, 1940 m. slaptųjų dokumentų rengimą (knygos „Benamiai“, „Kovos keliu žengiant“, „Lietuvos aneksija“); „Sunkiausioje galeroje“ – VDU humanitarinių mokslo darbų redagavimą (dešimtys neplonų „Dienų ir Darbų“ tomų); „Tarp knygų: aistros, klastos, žūtys“ – spalvingus bibliofilinius nuotykius (Tado Lomsargio knygrišystės menas, įvairių bibliofilinių raritetų likimai, sovietinės cenzūros absurdiškosios „išdaigos“); „Šeši pašnekesiai“ – 25 metus aprėpiantys interviu... O iš tikrųjų šie iš pažiūros paskiri įvardijimai profesoriaus Leono Gudaičio knygoje „Noriu klysti“ susilieja į tokią unikaliai aistringą, misionierišką memuaristinių sąskambių dermę, kad XX amžiaus lietuvių literatūrinės spaudos profiliai įgauna kone žmogiškai sudvasintus pavidalus.

 

 

*Leonas Gudaitis. Noriu klysti: atosūkiai į XX amžiaus spaudą. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*