GELEŽINKELIO PAVELDO IŠSAUGOJIMO PROBLEMOS KAUNE IR UŽSIENYJE  5

Udrius Armalis
www.kamane.lt, 2011-02-21

Weisswaser Muskau geležinkelis. Spėjama, kad vienas garvežių yra iš Lietuvos.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Maldegemas, Belgija.

 

Maldegemas, Belgija.

 

I Pasaulinio karo vagono pervežimas.

 

Jei taip atrodytų senasis troleibusas, jis būtų gerokai vertingesnis.

 

Kelias į Aleksoto kalną.

 

Geležinkelis ir Aleksoto aerodromas.

 

Dvi drezinos - rankinė ir mechaninė.

 

Siaurojo geležinkelio garvežio kelionė Rubikiai - Panevežys, 2009 m.

Geležinkelių ir technikos paveldo muziejai ypač populiarūs Vakarų Europoje, nes yra patrauklūs ne tik senolių laikus primenančia technika ir technologijomis, bet ir savo atraktyvumu – galimybe užuosti tikrus dūmus ir garą, išbandyti techniką, kuria dirbo mūsų seneliai, ar netgi pabandyti pačiam valdyti senovinį lokomotyvą.  Reikia paminėti, kad šiuose muziejuose Vakaruose lankosi  didesnes pajamas turintys turistai. Ar Kaunas galėtų tapti technikos mėgėjų centru ir gauti iš to pajamų? Pabandykime atsakyti į šį klausimą.

1851 metais nusprendžiama statyti geležinkelį Sankt Peterburgas – Varšuva su atšaka į Eitkūnus. Tačiau  dėl politinių priežasčių geležinkelis Kauną pasiekia tik 1861 metais ir drauge tampa pirmuoju tarptautiniu carinės Rusijos geležinkeliu. Tiesiant Kaune  geležinkelį pastatomas pirmas  geležinkelio tunelis, stotis, įrengiamas depas.  Nusprendus statyti Kaune tvirtovę, geležinkelio tinklas mieste plečiamas, pastatomos dvi karinės stotys, nutiesiamas karinis siaurasis geležinkelis. Nesustoja plėtotis  ir viešasis transportas – Kaune ima važinėti pirmasis Lietuvoje arklių traukiamas tramvajus. Kiekviena vėlesnė epocha įrėžė savo štrichų į geležinkelio ir transporto istoriją: Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečiai įrengia Žiemos uostą, aerodromą Aleksote ir nutiesia į jį geležinkelio atšaką; Lietuvos Nepriklausomybės metais siaurasis geležinkelis pradedamas naudoti keleiviams po Kauną vežioti, įrengiami du funikulieriai, nutiesiamas Kauno tunelio aplinkkelis, pats Kaunas tampa Lietuvos geležinkelio centru – čia įsikuria Centrinės ir Siaurojo geležinkelio dirbtuvės. Per Antrąjį pasaulinį karą geležinkelio objektai smarkiai nukenčia – sugriaunama stotis, susprogdinamas tiltas ir tunelis, depo rajone lieka iš dalies sugriautas depas ir dar keli pastatai. Sovietiniu laikotarpiu miestas plėtojamas kaip pramonės zona, todėl kartu plečiamas geležinkelio tinklas ir naikinamos nereikalingos geležinkelio linijos.

Tad, nepaisant visų istorinių aplinkybių, technikos mėgėjams yra ką pamatyti ir apie ką papasakoti. Todėl kyla klausimas: kaip šį geležinkelio paveldą išsaugoti ir pateikti visuomenei? Apžvelkime, kaip šis paveldas saugomas ir pristatomas kitose šalyse.

Kai kuriuose straipsniuose kaip beveik idealus technikos paveldo priežiūros pavyzdys pateikiamas  Kohta Jarvės skalūnų šachtų muziejus (tikras pavadinimas – Kothla Kaevanduspark-museum, Kohtla-Nõmme gyvenvietė). Man  teko aplankyti nemažai geležinkelio muziejų, susipažinti su jų priežiūra bei valdymu, tad, mano nuomone, tai nėra vienintelis sprendimo būdas.

Pagal susiklosčiusią praktiką geležinkelio muziejai šiuo metu tvarkomi tiek privačių asmenų iniciatyva, tiek ir iš valstybės lėšų. Vakarų šalyse ypač populiarūs geležinkelio fanų klubai, prižiūrintys geležinkelio muziejus bei muziejines geležinkelio linijas. Šiuose klubuose dažniausiai atlyginimą gauna tik vienas ar du žmonės, organizuojantys klubo veiklą, o apie 20 – 30 žmonių dirba savanoriškais pagrindais – remontuoja techniką, valdo traukinius, prižiūri kelius ir pastatus. Klubų pajamos yra lėšos, gaunamos už parduodamus bilietus ir suvenyrus, privačių rėmėjų parama, taip pat išimtiniais atvejais -  savivaldybių ir valstybės lėšos. Kitaip nei Lietuvos „elitas“, šiuose klubuose dirba ir labai pasiturintys žmonės. Artimiausi klubai yra Estijoje – Lavasarės muziejinis geležinkelis ir Avinurmės privačių žmonių sukurta siaurojo geležinkelio riedmenų kolekcija. Tokių klubų ypač daug Vokietijoje, Anglijoje, nemažai jų yra ir Lenkijoje.

Kitaip nei  klubai, valstybė gali sukurti ypatingus geležinkelio riedmenų muziejus, nes šiuo atveju galima daugiau investuoti į muziejų kūrimą ir plėtrą. Kaip pavyzdys galėtų būti Berlyno technikos muziejus. Šis muziejus įkurtas buvusiame geležinkelio depe, tačiau jo veikla išplėsta: čia pasakojama ne tik apie geležinkelio transportą bei jo istoriją, bet  yra ir skyriai apie laivybą, aviaciją, fotografiją ir t.t. Beje, muziejus yra interaktyvus, beveik kiekvieną eksponatą gali valdyti ar liesti lankytojas. Tad užklydęs į šį muziejų žmogus gali sugaišti porą dienų, kol susipažins su visais eksponatais.  Artimiausi valstybės remiami geležinkelio riedmenų muziejai yra Rygoje, Hapsalu (Estija), Kaliningrade (Rusija) ir Breste (Baltarusija).

Regis, būtų  kur pasisemti patirties, pamatyti, kaip turėtų atrodyti šie muziejai. Tačiau kai kurių straipsnių autoriai, neturintys patirties organizuoti panašaus pobūdžio keliones, siūlo gana keistus pažinties su geležinkelio istorija maršrutus, tokius, kaip lankymąsi geležinkelio tunelyje ar depe. Šie objektai - įdomūs, tačiau jie yra didesnio pavojingumo zonos ir juose lankytis galima tik su specialiais leidimais. Todėl bent jau artimiausiu laiku šie objektai negali būti naudojami turizmo reikmėms. Tačiau geležinkelio ir technikos paveldą populiarinti galima ir kitais būdais, įtraukiant ir netradicines erdves.

Savo kelionę į Kauną atvykęs turistas galėtų pradėti Žaliakalnio funikulieriumi – susipažinti su jo istorija ir unikalia įranga, vėliau ją pratęstų senuoju troleibusu, kuriame išgirstų istoriją apie konkę ir kukušką, Kauno geležinkelio stotyje persėstų į traukinį, kuris pasuktų visai netikėta kryptimi – į Aleksoto kalną ir, užkilęs į viršų, atvyktų tiesiai į Aleksoto aerodromą. Čia keleivio lauktų lėktuvas, kuris leistų pamatyti Kauną iš paukščio skrydžio. Nusileidęs iš dangaus, smalsusis keleivis senu autobusu vyktų į Kauno fortus ir apžiūrėtų  Kauno požemius. Skamba fantastiškai? Deja, ne – tokia kelionė mano jau yra surengta prieš kelerius metus.

Be abejo, ši kelionė galėtų būti dar patrauklesnė, jei Kaune (kaip kažkada miesto valdžios buvo žadėta) būtų įkurtas karinės technikos muziejus, jeigu pagaliau būtų atkreiptas dėmesys į tai, kad Lietuva yra vienintelė Europoje šalis, neturinti geležinkelio riedmenų muziejaus, jeigu nebūtų sunaikintas autentiškas senojo troleibuso interjeras...

Vienas pagrindinių „jeigu“ yra tai, kad šiuo metu technikos paveldo išsaugojimu realiai užsiima ne valstybė ar paminklosaugininkai, o privatūs žmonės. Tik šių žmonių iniciatyva kuriamos automobilių kolekcijos, garvežiai paskelbiami kultūros vertybe, perkami iš metalo laužo geležinkelių riedmenys ir stengiamasi juos restauruoti. Šiuo metu Lietuvoje geležinkelio technikos paveldo išsaugojimu užsiima  VšĮ „Siaurojo geležinkelio klubas“, rėmėjų dėka jau įsigijęs Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų geležinkelio riedmenų ir planuojantis juos restauruoti. Būtent šio klubo nariai rado prieškarinę Lietuvos geležinkelio matrisę (savaeigį vagoną), pagamintą 1938 metais MAN gamykloje, kuri šiuo metu yra Belgijoje.

Taigi palinkėčiau visiems,  rašantiems straipsnius apie technikos parkus, mažiau skaityti knygų, o  užsiimti praktiškais technikos paveldo išsaugojimo darbais ir rimta Lietuvos geležinkelio istorijos studija. Patikėkite, tai gerokai sunkesnis darbas, nei rašyti laikraščių straipsnius.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*