KAMERINĖ GIMTADIENIO FIESTA 1
Šv. Kristoforo kamerinis orkestras pavadintas Vilniaus miesto globėjo Šv. Kristoforo vardu. Įkurtas 1995-aisiais, nuo 1997-ųjų šis kolektyvas yra Vilniaus miesto savivaldybės ansamblis. Tad šiek tiek keista pasirodė idėja, nors ir ne jubiliejinę, bet visai nemažą sukaktį – 17-ąjį savo gimtadienį atšvęsti ir Kaune. Pasak orkestro meno vadovo ir dirigento Donato Katkaus, dauguma kolektyvo narių yra kauniečiai, todėl jiems artima Kauno muzikavimo dvasia ir tradicija. Galbūt tai ir buvo viena iš inspiracijų sukaktį paminėti dar ir šiame mieste – o anksčiau gimtadienis paminėtas Vilniuje,Šv. Kotrynos bažnyčioje, vasario 15-ąją.
Donatas Katkus prasitarė, jog Šv. Kristoforo orkestro pasiutimo metas jau praeina. Vadinasi, reikėtų suprasti, kad jis ketina tapti itin santūrus ir nepasiduoti įvairioms avantiūroms, kaip antai dalyvavimas įvairiuose džiazo ar populiariosios muzikos projektuose. Galbūt tai skamba ir nelabai įtikinamai, tačiau kaip bus iš tiesų – pamatysime ateityje. Na, o vasario 25-ąją Kauno valstybinėje filharmonijoje švęstas gimtadienis buvo išties santūrus ir visai nepasiutęs.
Dviejų dalių koncertas buvo pradėtas laikantis tradicijos iš pradžių sugroti baroko epochos kūrinį. Dažniausiai tai būna J.S. Bacho opusai, tad ir šįkart pasirinktas šio kompozitoriaus kūrinys – Brandenburgo koncertas Nr.6, B-dur, BWV 1051, nors programoje buvo numatytas Antonio Vivaldi koncertas styginiams, D-dur, RV 121. Opusą grojo ne visa orkestro sudėtis – scenoje buvo du altai, trys violončelės (viena jų atliko viola da gamba partiją), kontrabosas ir klavesinas. Kadangi tai buvo veikiau ansamblis, o ne orkestras, tad nebūta ir dirigento. Galbūt sprendimas išsiversti be dirigento buvo mėginimas siekti tam tikro autentiškumo, mat baroko epochoje toks reiškinys dar neegzistavo. Džiugu, kad J.S. Bacho koncerto interpretacija nebuvo romantizuota: be vibrato skambėjusi muzika - tai dar vienas žingsnis tobulesnio atlikimo link. Tad klausant koncerto apniko keistas švaros jausmas – tarsi viskas būtų buvę savo vietose, be jokių nereikalingų garsų, intonacijų ir emocijų. Grojant unisonu – skambėjo tikrų tikriausias unisonas, puikiai buvo girdėti visi instrumentai, tačiau nė vienas jų neužgožė kito. Tikriausiai nelabai būtų teisinga tvirtinti, jog tokia J.S. Bacho muzikos interpretacija nėra įprasta, nes pastaruoju metu atliekant bet kokią muziką vis dažniau ieškoma autentiškumo elementų. Veikiau tokį stilių būtų galima apibūdinti kaip asketišką ir tikslų baroką, nei dažniau pasitaikančią viską persmelkiančią jausmingai romantizuotą muziką.
Po kūrinio, paties D.Katkaus įvardinto kaip „imitacinės orgijos“, nuskambėjo visiškas kontrastas: Clause'o Debussy valsas La plus que lente – „Labai lėtas valsas“. Šį kūrinį kompozitorius sukūrė fortepijonui, tačiau jis labai dažnai atliekamas ir kitais instrumentais. Šįkart skambėjo smuikas ir kamerinis orkestras, o solo partiją atliko Ingrida Rupaitė. Ir nors į sceną susirinko jau visas orkestras, valsas skambėjo labai tyliai. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, jog blogai. Nuo seno muzikai juokauja, jog blogas muzikantas ar orkestras visada gali puikiai groti forte, o štai piano – aukštasis pilotažas, ne kiekvienam prieinamas menas, o kartu ir mokslas. Tad šiuo atžvilgiu Šv. Kristoforo orkestroir Ingridos Rupaitės La plus que lente buvo labai profesionalus: solistė grojo piano, o orkestras jos nė kiek neužgožė. Be to, subtilu, jausminga ir gražu: organiškai atliktas rubato ir dinaminiai niuansai.
Pradėjus nuo baroko, per impresionizmą priartėta prie šiuolaikinės muzikos – atliktas Osvaldo Balakausko koncertas styginių orkestrui Odyssey-2. Šį kūrinį kompozitorius sukūrė specialiai Šv. Kristoforo orkestrui 17-ojo gimtadienio proga, o dar tiksliau – dedikavo jį Donatui Katkui, kuris scenoje jau figūravo ne tik kaip koncerto vedėjas, bet ir kaip dirigentas. Na, o pats kompozitorius Odyssey-2 liko ištikimas savo vitališkam stiliui, persmelktam džiazo kolorito, pasireiškiančiam veikiau ne harmoninėmis struktūromis, o energinga ritmine pulsacija. Ir nors ši muzika melomanams tikrai neskamba avangardiškai, vis dėlto pagal skystokus plojimus atrodė, jog Kauno publika ją priėmė kaip eksperimentą.
Antroje koncerto dalyje grįžta prie XIX amžiaus – atiduodamas duoklę klasikinės muzikos koncertų salėse išpopuliarėjusiam romantizmui, ansamblis pasirinko Piotro Čaikovskio sekstetą styginiams d-moll, op. 70, pavadintą „Suvenyras iš Florencijos“ (sekstetas buvo pritaikytas kameriniam orkestrui). Šis kūrinys buvo parašytas likus keleriems metams iki kompozitoriaus mirties, tačiau, kitaip nei dauguma P. Čaikovskio vėlyvojo laikotarpio kūrinių, nėra labai dramatiškas, persmelktas pesimistinių nuotaikų. Tai veikiau šviesus prisiminimas iš kompozitoriaus kelionių po saulėtąją Italiją, tad ir atliktas jis buvo kaip tik taip – lengvai, rafinuotai, šviesiai. Beje, ir labai darniai. Puikūs dinaminiai kontrastai, subtiliai perteiktos šviesios nuotaikos ir sunkiai žodžiais paaiškinamas „čaikovskiškas“ trapumas.
Štai toks kamerinis Šv. Kristoforo kamerinio orkestro 17-ojo gimtadienio koncertas - visai nepasiutėliškas, o veikiau santūrus ir subtilus. Žaismingumo suteikė nebent vakaro šeimininkas Donatas Katkus, pasirodęs ne tik dirigento, bet ir koncerto vedėjo amplua, ir vis šmaikštavęs (pasak jo, vieno iš kūrinių autorius Osvaldas Balakauskas neatvykęs į Kauną todėl, kad labai bijantis kauniečių kritikos – esą jam baisiai dreba rankos ir kojos). Džiugu, kad pačiam jubiliatui (orkestrui) nedreba nei kojos, nei rankos kruopščiai renkantis repertuarą, puikiai jį atliekant ir neatmetant intriguojamų pasiūlymų. O gimtadienio koncerte nebuvo nei pokštų, nei didelio dramatizmo – pasirinktas aukso viduriukas ir subtiliai atlikti keturi skirtingų epochų kūriniai – gerai žinomi, tačiau ne itin dažnai skambantys, kad būtų pabodę.
