TYLUS RYMOJIMAS LAIKE IR KALBOJE 3

2010-02-09

Mindaugas Grigaitis

www.kamane.lt , 2010 02 09

 

 

 

 

 

 

Įprasta kartoti, kad lietuviai – lyrikų tauta. Nemažai mūsų dainių ir skaitytojų šia sparnuota fraze labai žavisi. Anot jų, lietuvių poetas turi būti jausmingas, melodingas, dainingas, taurus. Tiesa, nemažai ir tokių, kurie bodisi mūsų lyrikų veiksmingumu. Jie dažnai renkasi kitas dėmesį atkreipiančias akcijas – bravūriškas pozas poetų susibūrimuose, rėksmingus (bet jau ne verksmingus!) poetinius įmantravimus, negailestingą amoralios visuomenės ydų kritiką ar pan. Nors kūrėjai baisisi rinkos ekonomikos įtaka literatūrai, bet poetų, kurie santūriai rymotų prie kalbos ir labiau rūpintųsi kūryba nei reklama, lieka vis mažiau. Tiesa, negalima sakyti, kad jų nėra.

Galiu klysti, bet tokiu tyliu rymotoju vadinčiau Vytautą P.Bložę. Atrodo, šio poeto tikslas – ne vaikytis literatūrinių madų ir rinkodaros strategijų, bet tyliai būti su poezija. Pastaruoju metu apie jo poeziją rašoma nedaug. Tačiau jis vis dar rašo. Tyliai, įdėmiai stebi save ir kantriai rymo laukdamas to žodžio, kuris jam ir kitiems nušviestų kelią į būtį.

Pernai išleista V.P.Bložės rinktinė „aš ir kt. dykaduoniai“ didelio triukšmo nesukėlė. Bet šiais rėksmingais laikais tyla sukelia papildomą intrigą. Ji – tarsi akstinas žvilgtelėti į kūrybą tų žinomų poetų, kurie nesulaukia nei didelių liaupsių, nei triuškinamos kritikos.  

Žvilgtelėti, ką byloja „aš ir kt. dykaduoniai“, paskatino jau pats pavadinimas. Ironiškas, žaismingas, bet kartu ir skausmingas. Vadinti save dykaduoniu, kai taip kantriai ilgus metus stebi save ir atidžiai ieškai kalbos būčiai nušviesti, iš tiesų reikia daug drąsos. Rinktinės pavadinimas tarsi paruošė ironiškam, žaismingam požiūriui į save. Vis dėlto tai, ką radau rinktinėje, mane nustebino. Rinktinėje ironiškos žaismės tikrai nedaug. Gerokai daugiau – buvimo laike ir kalboje įtampos. 

Gili bėgančio laiko pajauta yra persmelkusi visą rinktinę. Motyvas, be abejo, ne naujas, tačiau juo pasakoma tikrai daugiau nei įprastos klišės. Iš pirmo žvilgsnio laikas „aš ir kt. dykaduoniuose“ leidžia poetui apčiuopti ir suvokti save: „laikas/ iš senvagių atiteka, iš atspindžių, iš amžių labirinto/ iš Švendubrės drobių, džiūstančių sodyboj/ ant žiogrių, iš kapinių koplytėlės, iš/ girios šventviečių/ iš eilėraščių vaikiško/ albumėlio (mano paties, dar karo metų:/ pradėto ir nebaigto), iš ūksmingo/ tėvų dvarelio, iš šiurpių scenų šeimos/ golgotoj (namų teatre), iš seklyčios šv. paveikslų, iš/ griūvančio mūrinio malūno, kur upė/ šoka per užtvanką <...> iš smegduobių, kur alma/ požeminiai šaltiniai“ (p. 10).

Keliaudamas per tai, kas buvo, poetas suvokia tai, kas yra dabar. Prisiminimo akimirkose vaizdai liejasi stichiškai, jie pamažu prisodrina kalbą jausmų ir pojūčių ir su didžiule energija atskiras praeities nuoskilas sujungia į vientisą eilėraščių vaizdą: „dirbom miške,/ jau pavasariop, vežėm rąstus, aš tada dar jaunas/ gal aštuoniolikmetis buvau, bet kai visa tai/ atsitiko <...> mechanikas ramiai atkabinėja trosą <...> Aš sėdžiu prie savo/ vairalazdės ir laukiu. Jis man šūkteli: „Pavažiuok pirmyn“ <...> ir čia, tada, aš, tamsta pats supranti, padariau didžiausią savo/ gyvenime klaidą: nuo jos kenčiu lig šiol: užuot pavažiavęs pirmyn/ t. y. vietoj pirmosios pavaros/ įjungiau atbulinę./ Mano traktorius šoktelėjo/ atatupstas, pariedėjo kiek/ ir užgeso./ Žinojau: pervažiavau mechaniką <...> nežinau, ar tiko tamstai mano padavimas, tiek tik pridurt/ turėčiau, kad buvom po to su mechaniku/ neišskiriami draugai: butelaičius tuštindavom <...> va, matai tamsta, pašlijo nervai man/ t.y. galvoj kažkas žiūrėk, tai akinanti kovo saulė, tai vėl drumsčias/ pūga: su raganom ant apšarmojusių šluotų“ (p. 52).

Tačiau į praeitį nuolat atsigręžiantis žvilgsnis yra ne tik kuriantis. Jis ne tik leidžia poetui prisiminti ir suvokti save. Nekontroliuojamas atminties šėlsmas kelia nuojautą, kad nuolatinis judėjimas neišvengiamai verčia savęs suvokimą nuolat keisti.

V.P.Bložės žmogus egzistuoja laike, o laikas nuolat tęsiasi. Tai, kas buvo, niekada nesibaigia, nes nuolat vis iš naujo apsireiškia atmintyje ir sąmonę pažadina vis naujam savęs patyrimui. Net ilgalaikis akylas savęs stebėjimas neduoda galutinių atsakymų. Atvirkščiai – tik kelia naujus klausimus, kol įkalina užburtame klausimų be atsakymų rate: „ak į save į save mes įklimpome amžiams/ amžiams: mūsų niekas neišgelbės <...>“ (p. 42).

Laiko bėgsmas V.P.Bložei niekada neleidžia sustoti ir tvirtinti, kad pagaliau klajonės baigėsi, mat poetas surado save ir žino, kas jis yra. Sąmonę valdančioje atmintyje jam viskas iškyla prieštaringais, daugialypiais pavidalais („tai akinanti kovo saulė, tai vėl drumsčias/ pūga“). Beveik kiekviename rinktinės „aš ir kt. dykaduoniai“ eilėraštyje praeitis veržiasi į dabartį ir subjektą pastato prieš skaudžią tiesą, kad rašančiojo sąmonė yra įkalinta jai nepavaldžiose laiko ir kalbos stichijose. Šios stichijos drasko daugialypiais vaizdiniais, bet taip ir nevirsta aiškios tapatybės ženklu.

Nesiliaujančios kaitos jausena verčia rinktinėje vis atsikartoti benamiškumo, klajojimo, dykaduoniavimo motyvus. Nuolat pasirodydami ir vėl išnykdami, jie vis stiprina tapatybės praradimo jausmą. Ši pajauta pamažu stiprėja, kol išauga į skaudų patyrimą, kad net ir ilgų atidos savo patirčiai metų neužtenka kalbai prisijaukinti. Taigi ir poezija virsta netvarių simbolinių vizijų apie save dauginimu („autohipnozė, įsižiūrėjus į veidrodžius“, p. 87). Vizijų, kuriose pats poetas galiausiai „priblokštas, nukankintas, nurašytas/ griūna ant savo paties šešėlio sniege <...>“ (p. 81). Utopiniai poezijos pasauliai negali tapti nei raminamu prieglobsčiu nuo banalios kasdienybės, nei realių ryšių su kitu pakaitalu.

Pasiklydimo tarp nuolat šmėkščiojančių praeities pavidalų keliamą egzistencinę įtampa „aš ir kt. dykaduoniuose“ dar labiau stiprina pojūtis, kad laike nuolat kinta ir mano egzistenciniai ryšiai su kitu. Kitas, kaip ir , egzistuoja nuolat keisdamasis, tad ir egzistenciniai ryšiai tarp mūsų niekada negali sustingti. Rinktinėje kartais poetas tarsi atranda paaiškinimą, kas jis yra dabar, bet labai greitai tą nuojautą užgožia neaiškumas, kas jis dar bus. Jam kartais aišku, kas yra ar buvo kitas, su kuriuo jis egzistenciškai susijęs, bet baimę kelia tai, kad nežinoma, kuo tas kitas dar bus. Mes keičiamės, todėl ir kalba (ne kasdienė, o egzistencinė) turi įgyti vis naują formas, nes „dar tiek mįslių mūsų tekstuose“ (p. 24). Ir kiekviena išaiškėjusi mįslė pakeis mūsų buvimą kartu.

„Dykaduoniaudamas“ V.P.Bložė pajunta, kad rymojimas laike ir kalboje niekada nesibaigia – jis nuolat tęsiasi, nes būtis niekada nenustoja būti. Ir šis netvarumas visus „dykaduonius“ bloškia į tremtį. Buvimas nesibaigiančioje kaitoje yra nepakeliama našta. Jis verčia abejoti tiek gyvenimo, tiek rašymo, tiek kito ieškojimo prasmingumu: „pavargau, visai pavargau/ atiduočiau kam kitam jį, bet negaliu/ kas prisiimsit mano gyvenimą? atsisakau jo“, „nes aš esu ne aš“ (p. 36/p. 24), „tai aš, šunobelė, purtau šakas/ byra rūgštūs žodeliai: rink ir pjaustyk“ (p. 14), „šiandien aš vienas su tavim: vienui vienas” (p. 33). Nuolatinės tampa tik tremties ir mirties nuojautos: „ieškojau tarp aplankų, tarp juodraščių, skaičiau/ vėl ir vėl: ką, rodos, ir taip/ mokėjau mintinai: klajūnas, vėjuje/ ūbaujantis – tuščiaviduris – stuobrys. Viską/ praradęs (anot pasakos apie žuvelę), nes buvo vis/ negana, dar ir dar (baugščių rankraščių)/ kol liko tik suskilusi gelda“ (p. 87), „kaip ir visada: kas aš? Užmirštas ir išrautas“ (p. 22).

Kartais atsiduriama net ties įprastai V.P.Bložės poezijai nebūdinga riba – suabejojama transcendencijos galiomis palengvinti tokį kankinamą buvimą: „Žvaigždynai – kurti ir akli, jiems/ nė motais,/ kas mums nutiks“ (p. 19).

Lietuvišką lyriškumą puoselėjančių poetų kūryboje dažnai nesėkmingos tapatybės paieškos tampa priežastimi grįžti prie likimą dramatinančio veiksmingumo. Tie, kurie verkti nebemėgsta, netapatumą ima demonstratyviai deklaruoti. Tiesa, jie dažnai įsipainioja į pernelyg didelius įmantravimus ir, nors išvengia veiksmingumo, bet krinta į rėksmingumą.

V.P.Bložės naujausioje rinktinėje skausmingų nusivylimų daug, bet skausmas nevirsta nei verksminga terapija, nei rėksminga akcija. „aš ir kt. dykaduoniuose“ skaudžiai susitaikoma su tuo, kad žodis nevirsta kūnu – jis visada lieka simbolis. Be abejo, apie tokią patirtį kalba ir kančios išdainavimai, ir netapatumo deklaravimai, bet įtaigiausiai tai atrodo tada, kai pasakoma taip subtiliai, jog atrodo, kad ne poetas tą pasakė, o parodė pati kalba.

Manyčiau, kad V.P.Bložei tokį būvį rinktinėje „aš ir kt. dykaduoniai“ pasiekti pavyko. Čia nėra tikslo išverkti savo neviltį ar makabriškai mėgautis tuo, kad nežinai, kas esi. Skausminga asmeninė patirtis „aš ir kt. dykaduoniuose“ taip nepastebimai įsilieja į kalbą, kad kyla įspūdis, jog kalboje išsisklaidė ir pats poetas. Skaitytojas priverstas atsisakyti tradicinio skaitymo įpročio ieškoti to, ką norėjo pasakyti poetas. Būtent kalba, kuri laike buvo dar prieš poetą ir prieš skaitytoją, kuri aprėpia juos abu ir neleidžia nė vienam pasisavinti tiesos, tampa tuo, kuris sako. Tokį kalbos būvį ir vadinčiau poezija.


Skaityti komentarus
Rašyti savo komentarą
*
*